Lenkijoje, Punsko apylinkėse, ekologiškai ūkininkauja Vytautas Kalesinskas. Jis gauna gerokai mažiau pajamų nei tuo pačiu verslu besiverčiantys Lietuvos ūkininkai. Žinoma, skiriasi Lenkijos ir Lietuvos žemdirbių ūkininkavimo sąlygos – žemėnaudų išdėstymas, ūkių dydžiai, supirkimo kainos. Tačiau pabendravę su šiuo ir kitais Lenkijos lietuviais žemdirbiais, įsitikinsite, kad pirmenybę jie teikia ne prabangai, nesivaiko tobuliausios technikos, o savo padėtimi yra visiškai patenkinti.

Punsko apylinkėse gyvenantis, ten gimęs ir augęs, puikiai lietuviškai šnekantis Vytautas Kalesinskas sumanė steigti ekologinį ūkį maždaug prieš šešerius metus. Sodyboje daugiau kaip prieš 30 metų jo tėvai buvo pradėję statyti ūkio pastatus, bet, norint ūkininkauti šiuolaikiškai, viską teko lipdyti iš naujo. Nuosavos žemės šiandien V. Kalesinskas turi 23 hektarus, dar apie 12 hektarų miško (prieš šešerius metus jis maždaug 10 hektarų miško pats atsodino). Iš viso dirba apie 50 ha žemės – likusius hektarus nuomojasi iš aplinkinių žemės savininkų. Šiemet ūkininkas įsigijo dar keletą hektarų žemės. Šiuo metu 1 ha žemės aplink Punską kainuoja 20–25 tūkst. zlotų (apie 16–20 tūkst. litų). Prieš keletą metų hektaras žemės nekainavo nė tūkstančio zlotų.

Punsko lietuvis pasiskolino iš banko 100 tūkst. zlotų (apie 80 tūkst. litų), kuriuos turi grąžinti per 15 metų (palūkanos sudaro 0,15 proc. paskolos). Už skolintus pinigus pastatė dvi grūdų saugyklas (kiek­vienos talpa apie 35 tonos), kainavusias maždaug 10 tūkst. zlotų (apie 8 tūkst. litų). Tiesa, kasmet iš maždaug 10–15 ha jis prikulia kiek daugiau nei pusę į saugyklas galinčių tilpti grūdų. Tiek, anot Vytauto, užtenka jo auginamiems galvijams.

Darbuotis ūkyje prie statybų V. Kalesinskui iš pradžių buvo lengviau – tiek paskolą suteikęs bankas, tiek kitos tarnybos per daug nevaržė jauno ūkininko, tad pastatus rentė padedamas draugų ir išleido palyginti nedidelę sumą – maždaug 60 tūkst. zlotų (apie 48 tūkst. litų). Didelės prabangos tvartuose nėra, ūkininkui svarbiausia, kad pašarus į tvartą gali įvežti traktoriumi.

Svajoja apie mėsos perdirbimą

Užsiimti ekologine žemdirbyste V. Kalesinską paskatino tai, kad iš pažįstamų bei draugų Lietuvoje buvo girdėjęs, jog tai itin perspektyvu ir reikalinga. Šiuo metu jis pasiryžęs siekti, kad jo ūkyje pagaminta ir užauginta produkcija būtų sertifikuota. Tiki, kad tai atvers dar platesnius vartus į ES rinkas.

Vytauto ūkyje šiuo metu auga apie 50 įvairaus amžiaus limuzinų veislės galvijų. Viename tvarte laiko 15 suaugusių karvių ir 14 veršelių. Kitame tvarte glaudžiasi buliai. Galvijus jis parsigabeno iš Prancūzijos, visi jie sertifikuoti. Kad jo ūkyje ir toliau veistųsi grynaveisliai palikuonys, ūkininkas įsigijo ir porą veislinių bulių.

V. Kalesinskas yra Lenkijos mėsinių galvijų augintojų asociacijos narys, tad turi teisę savo ūkyje veisti veislinius galvijus. Net ir tuo atveju, jei galvijai įsigyti be veislę patvirtinančių dokumentų, tačiau atitinka veislei keliamus reikalavimus (bent 70 proc.), juos leidžiama veisti kaip veislinius. Veislinis mėsinių galvijų bulius su veislę patvirtinančiais dokumentais gali kainuoti nuo 20 iki 30 tūkst. zlotų (apie 16–24 tūkst. litų), o už bulių be dokumentų Vytautas sumokėjo 9,7 tūkst. zlotų (apie 7,8 tūkst. litų).

Kol kas V. Kalesinskas ūkyje užaugintus galvijus parduoda kitiems ūkininkams veislei, skerdimui. Tačiau kartu galvoja ir apie savo mėsos perdirbimo cechą.

Pernai veisimui jis pardavė 8 veršiukus. Kainos svyravo nuo 3,7 iki 5,2 tūkst. zlotų (apie 3–4,2 tūkst. litų). „Lenkijoje vis dar galioja nuostata, kad visuose ūkiuose užauginta produkcija yra itin aukštos kokybės, nesvarbu, ar ji ekologiška, ar ne. Pernai net buvo kuriozas – už mano ūkyje užaugintą ekologišką mėsą supirkėjai siūlė mažesnę kainą nei už tradiciškai užaugintą galvijieną“, – pasakojo Vytautas.

Pragyvenimui užsidirba

Supirkimo kainos Lenkijos regionuose skiriasi: jos priklauso nuo vietovės, ūkių tankumo konkrečioje teritorijoje, juose auginamų galvijų skaičiaus ir kt. Gegužės mėnesį už kilogramą mėsinių galvijų mėsos supirkėjai siūlė apie 10 zlotų (apie 8 litus). Tad už maždaug 300–400 kg svorio galviją lenkų ūkininkas galėjo gauti apie 3–4 tūkst. zlotų (apie 2,4–3,2 tūkst. litų). Atrodytų keistas V. Kalesinsko siekis – ūkininkauti ekologiškai. „Nauda yra. Ūkininkaujant ekologiškai, mokamos didesnės ES išmokas. Už savo pagrindinę veiklą aš gaunu apie 23 tūkst. zlotų (apie 18,5 tūkst. litų), įskaitant išmokas už ūkininkavimą kalvotoje vietovėje. Dar tiek pat gaunu už ekologinį ūkį“, – motyvavo ekologinio ūkininkavimo privalumus V. Kalesinskas. Be to, išmoka už ekologinį ūkininkavimą, anot jo, padengia visas jo išlaidas, susijusias su kredito grąžinimu.

Praėjusį rudenį lietuvio ūkyje buvo net iki 70 galvijų. Jis paskaičiavo, kad į pagrindinę veiklą kasmet jam tenka investuoti apie 15–20 tūkst. zlotų (apie 12–16 tūkst. litų): pirkti degalus, trąšas, remontuoti techniką, mokėti darbininkams ir kt. Kasmet jis parduoda 10–15 galvijų, kurie atneša apie 35 tūkst. litų. Taigi lėšos, kurios lieka sumokėjus paskolos įmokas ir investavus į veiklą, atitenka jam kaip uždarbis.

Pasak V. Kalesinsko, Lenkijos ūkininkų nekamuoja per daug dideli veiklos suvaržymai. „Girdėjau, kad galvijininkystės ūkiams Lietuvoje yra labai daug veiklos apribojimų. Ypač dėl srutų ar mėšlo kaupimo. Mes tai darome savo nuožiūra“, – kalbėjo Vytautas. Tuo įsitikinau – daugelyje ūkių mėšlas kraunamas į krūvas šalia pagrindinių kelių ar net gatvių, šalia vandens kanalų, šlaitų.

Prabangos nesiekia

Tai, ką iš savojo ūkio V. Kalesinskui pavyksta uždirbti, jam esą visiškai užtenka. „Nevažinėju prabangiu automobiliu, į amerikas važiuoti man dar irgi nėra būtinybės. Net jei kas mėnesį gaučiau tik porą tūkstančių zlotų, tai būtų nemaži pinigai“, – sakė lietuvis ūkininkas. Jo situaciją lengvina dar ir tai, kad už nuomojamą žemę nereikia mokėti nuomos mokesčio – žemės savininkas pasiima už deklaruotus pasėlius priklausančią ES išmoką. Kitiems žemdirbiams šiuo atžvilgiu sunkiau – dėl žemės stygiaus dažnas jų atiduoda savininkui ir išmokas, ir dar nuomą sumoka.

Mažas žemės plotelis (lyginant su Lietuvos ūkiais, valdančiais 100 ar 1 000 hektarų), ne šimtai tūkstančių litų pelno, ant kiemo nestovi joks tviskantis visureigis, žemei dirbti naudojamas „vyresnio amžiaus“ traktoriukas; technika dalijasi keletas kaimynystėje gyvenančių žemdirbių – štai toks tradicinis Punsko valsčiaus, Lenkijoje, lietuvio ūkininko tipas. „Mūsų kraštovaizdis toks, kad didelių ūkių nesuformuosime – čia labai kalvota, vidutinis ūkininko ūkis užima vos apie 25 hektarus. Dauguma verčiamės galvijininkyste, auginame kiaules. Aš nesigailiu, kad ėmiausi tokios veiklos savo tėvų ūkyje. Nors mano brolis ir sesuo prie žemės visiškai nelinkę“, – kalbėjo V. Kalesinskas.

Yra galimybių pelningai ūkininkauti

Jau beveik dešimtmetį Punsko valsčiaus Pristavonių kaime pienininkyste verčiasi Darius Radzevičius, įkūręs ūkį tėvų sodyboje. Nepaisant to, kad krito pieno supirkimo kainos (gegužę siekė apie 1,1 zloto – apie 0,9 lito), kad trūksta žemės ir ji labai brangi, lenkų žemdirbiui verstis šia veikla apsimoka. D. Radzevičiui pritaria žemdirbyste besiverčiantys vienos gražiausių krašto sodybų šeimininkai Ona ir Vytautas Šliaužiai.

D. Radzevičius iš viso dirba apie 50 ha žemės, iš jų apie 40 ha nuosava. Jo keturių asmenų šeima gyvena sodyboje kartu su tėvais. Naujuose, prieš trejetą metų pastatytuose tvartuose laiko apie 80 galvijų. Iš jų vien melžiamų daugiau kaip 50, duodančių vidutiniškai 7–8 tonas pieno per metus. D. Radzevičius – vienintelis iš mano aplankytų Punsko krašto ūkininkų pasinaudojo ES parama – įsigijo naują traktorių, kainavusį apie 320 tūkst. zlotų (apie 260 tūkst. litų). Darius ES parama pasinaudojo ir 2004–2006 metų laikotarpiu – pirko plokštes mėšlidei ir srutų rezervuarui. Naujam traktoriui pirkti ūkininkas pritrūko savo lėšų, tad teko skolintis iš banko. Tądien, kai lankiausi, visiškai naujas traktorius kieme stovėjo nevažiuojantis – ūkininkas laukė, kol atvažiuos meistrai ir pakeis kažkokią valdymo detalę. Todėl D. Radzevičiaus balse girdėjosi ir skeptiškų gaidelių. Jo žodžiais, tokiame, apie 50 ha dydžio ūkyje nuosavos technikos parkas nereikalingas, nes nebus išnaudojamos jos galimybės.

Kukurūzų derlių ūkininkas nuima samdytu, o javus – senu, mažu uošvio kombainu. Kartu su dar penkiais bendraminčiais jau dešimtį metų eksploatuoja bendrai įsigytą sėjamąją ir kitus padargus. „Man, sėjančiam vos apie 10 hektarų javų, tokios technikos reikėtų gal vienai dienai. Tad pirkti neverta. Labai smagu, kad su tais penkiais bendraminčiais galime dirbti tokiu kooperacijos principu“, – kalbėjo D. Radzevičius.

Jis bandė ir mėsinius galvijus, ir kiaules auginti. Galop pasirinko pienininkystę. Bent jau kol kas nesigaili. „Pernai už pieną gavome net 1,5 zloto (apie 1,2 lito) už litrą. Šiemet kainos šiek tiek krito, bet vis tiek apsimoka“, – pasakojo D. Radzevičius. Kiek baugina pastaruoju metu gerokai šoktelėjusios trąšų, kombinuotųjų pašarų ir kitų žemdirbystei reikalingų išteklių kainos. Pagrindiniai pašarai, naudojami ūkyje – šienainis ir kukurūzai. Kombinuotuosius pašarus jis vežasi iš Kėdainių – ir kokybė gera, ir kaina priimtina.

Labai vertina išmokas

Ūkininkas gauna tiesiogines išmokas už pasėlius ir pievas. Dar po dvejų metų jis jau gaus priedą ir už primelžtą pieną. D. Radzevičiaus manymu, ES išmokos žemdirbiams šiuo metu yra labai rimta paspirtis. Vien išmokos už 1 ha siekia iki 600–700 zlotų (apie 480–560 litų). Pasak jaunojo Punsko krašto ūkininko, net ir negaudamas ES išmokų, iš pienininkystės jis išgyventų. „Tiesa, jei ne prievolė grąžinti kreditą. Už kredito lėšas įrenginėjau tvartus, 10 vietų melžimo aikštelę“, – pasakojo Darius. Šiuolaikiškoje melžimo aikštelėje visos karvės pamelžiamos per 1 valandą. Tai labai taupo laiką ir darbo sąnaudas.

Gaudamas tiesiogines išmokas ir pasinaudojęs parama technikai įsigyti, D. Radzevičius turi ir tam prievolių. Jis privalo įvykdyti mažiausiai 70 proc. turimos pieno kvotos. Prasidėjus ekonominiam sunkmečiui, tam tikrus reikalavimus ėmė reikšti ir pieno surinkėjai – jei parduodi mažiau kaip 200 litrų pieno kas antrą dieną, tu surinkėjui jau nebereikalingas. Tiesa, paimtų ir mažesnį kiekį pieno, tačiau tokiu atveju reikėtų padengti atvykimo iki ūkio išlaidas.

Lenkijoje, kitaip nei Lietuvoje, žemės savininkai ima ne tik nuomą, bet ir pasiima išmokas už deklaruotus plotus. Vieno žemės hektaro nuomos mokestis siekia maždaug vienos tonos to meto derliaus grūdų kainą. D. Radzevičius pernai už hektarą žemės mokėjo apie 500–600 zlotų (apie 400–480 litų) metinį mokestį. Dar maždaug tiek jis gauna už hektarą deklaruotos žemės. Punsko krašte vieno hektaro žemės rinkos kaina yra apie 22 tūkst. zlotų (apie 18 tūkst. litų).

Puoselėja aplinką

Už keleto kilometrų, Ožkinių kaime, įsikūręs vienas gražiausių Punsko apylinkėse Onutės ir Vytauto Šliaužių pienininkystės ūkis. Sodyba Šliaužiams atiteko iš tėvų. Tvartuose šiuo metu laikomos 45 karvės. Šliaužiai užsiima vien pienininkyste, beveik visos žemdirbystei reikalingos žemės išsidėsčiusios aplink sodybą. Nuosavos žemės turi apie 30 ha, dar maždaug 20 ha nuomoja. Anot Šliaužių, viena opiausių šio krašto žemdirbių problemų yra žemės stygius ir didelė jos kaina, brangi nuoma.

Visa Šliaužių sodyba – tiek jos žemė, tiek pastatai – išpuoselėti taip, kad sunku nuspėti, jog pastatuose įsikūręs pienininkystės ūkis. Iki šiol Šliaužiai ES parama nesinaudojo, tačiau šiuo metu jau yra pateikę vieną projektą – ūkio pastatų statyboms finansuoti.

Darius Radzevičius ir ūkininkai Šliaužiai karves visuomet laiko tvarte. Taip esą ekonomiškiau naudojami pašarai. Šliaužių ūkyje karvės melžiamos ne šiuolaikinėje aikštelėje, o jų laikymo vietoje. Tačiau to O. Šliaužienė nesureikšmina – prižiūrėti 37 melžiamas karves nėra sunku. Šliaužiai ūkyje dirba dviese, tik rimtesniems darbams samdo darbininką.

Onutė ir Vytautas Šliaužiai užaugino porą vaikų, tačiau šie abu labiau linkę išvažiuoti gyventi į Lietuvą, tad į tėviškę dirbti žemės ūkyje vargu ar sugrįš.