Lietuvos statistikos duomenimis, šalyje yra apie 523 tūkst. žolėdžių gyvulių. Jiems vasarą reikia ganyklų, žiemai paruošti šieno, žolės ir kukurūzų siloso. Prasidėjus šienapjūtei, 381 tūkst. ha plote reikia nupjauti vienmetes ir daugiametes žoles, jas apvytinti, iš hektaro surinkti nuo 3 iki 10 t žolės, dalį jos susmulkinti ir sudėti į tranšėjas arba sukimšti į žarnas, susukti į ritinius ar į stačiakampius ryšulius, juos apvynioti plėvele ir parvežti prie fermų.

Žolės nuėmimo darbuose dalyvauja daug žemės ūkio technikos: žoliapjovės, vartytuvai, grėbliai, smulkintuvai, rinktuvinės priekabos, presai, vyniotuvai, transporto priemonės, krautuvai ir kita technika. Todėl žolinių pašarų gamybos savikainoje išlaidos technikos panaudai sudaro nemažą bendrųjų sąnaudų dalį, kurią galima sumažinti racionaliau naudojant techniką, gerinant ruošiamų pašarų kokybę.

Žolės pjovimo laikas ir technika

Daugiausiai žolės siloso pagaminama iš daugiamečių ir vienmečių žolynų. Skiriasi žolių aukštis, derlius ir reikalavimai žoliapjovėms. Daugiametės žolės (pvz., baltieji dobilai, gargždeniai) nesiekia ir 0,4 m aukščio, raudonieji ir rausvieji dobilai išauga iki 0,7 m, o rytiniai ožiarūčiai būna dar aukštesni. Ganyklose vyrauja žemos žolės. Pievose auginamos aukštos ir vidutinio aukščio žolės. Tarp žolyno ir ražienos aukščio yra glaudus ryšis.

Žolinių augalų silosas turi tenkinti kokybinius rodiklius. Jie priklauso nuo žolės botaninės sudėties, auginimo sąlygų ir priežiūros, žolės pjovimo laiko, vytinimo trukmės, susmulkinimo, suspaudimo tranšėjoje, uždengimo ir kitų veiksnių. Kad silosas išliktų geros kokybės, susmulkintos žolės ilgis turėtų būti 20–40 mm, masės tankis tranšėjoje nuo 200 iki 270 (kg SM) m-3, arba apie 620 kg m-3. Iš tranšėjos kas savaitę reikėtų atpjauti didesnę kaip 1,5 m storio siloso riekę.

Žolės pjovimo laikas priklauso ir nuo žalios ląstelienos dalies sausosiose medžiagose. Ji neturi viršyti 25 proc., arba 250 g (kg SM)-1, nes žalia ląsteliena ir į žolę patekusios žemės sudaro pagrindinę žalių pelenų dalį. Jų leistinoji riba mažiau kaip 10 proc. Optimalus žolės pjovimo laikas, kai sausosios medžiagos sudaro 35 proc. Vėliau kiekvieną dieną žalios ląstelienos dalis padidėja apie 5 g (kg SM)-1, o energetinė vertė sumažėja apie 0,1 MJ NEL (kg SM)-1.

Miglines (varpines) žoles reikia pjauti prieš plaukėjimą, tada jų energetinė vertė siekia 6,9, plaukėjimo pabaigoje – 6,5, žydėjimo metu – 5,7, o po žydėjimo – tik 5,1 MJ NEL (kg SM)-1. Pirmosios žolės vidutinė energetinė vertė apie 6,2, antrosios – 5,8 MJ NEL (kg SM)-1. Pupinės (ankštinės) žolės pjaunamos prieš žydėjimą, nes žydėjimo procesas labai susietas su energijos nuostoliais. Mūsų ūkiuose žolės pjovimas dažniausia suvėlinamas, tada pašaro kokybė yra vidutinė.

Ganyklinės daugiametės žemosios ir universalios žolės pjaunamos, paliekant iki 50 mm aukščio ražieną. Kai ražiena trumpesnė, silpnėja žolių šaknų sistema, jos mažiau atsparios sausrai, trumpėja žolių amžius, jos lėtai atželia. Žolę suguldžius ant trumpos ražienos, ją vartant, grėbiant bei renkant sangrėbas patenka žemės trupinėlių, o su jais ligų pradų. Pjaunant aukščiau, dalis derliaus lieka lauke, nes padidinus ražienos aukštį 10 mm, netenkama nuo 0,2 iki 1 t ha-1 derliaus. Pievų aukštosios žolės pjaunamos, paliekant apie 70 mm aukščio ražieną, kad žolynas greičiau ataugtų.

Žolės vytinimas

Saulėtą dieną vytinamoje žolėje kaupiasi cukrus. Kai joje yra 14 proc. sausųjų medžiagų, cukrus sudaro 1,6 proc. Kai žolės sausosios medžiagos sudaro 38 proc., cukraus kiekis siekia 3,8 proc. Silose esantis cukrus yra pagrindinis bakterijų maistas. Naudodamos cukrų, jos išskiria rūgštis ir anglies dioksidą. Optimaliai apvytintos žolės silose šis procesas vyksta lėčiau. Lauke nakties metu dalis sukaupto cukraus prarandama. Todėl žolė silosavimui turi būti paruošta per vieną dieną, o kitą – reikia baigti rinkti apvytintos žolės sangrėbas.

Nupjautos žolės vytimo sparta priklauso nuo derliaus, pradalgės matmenų ir meteorologinių sąlygų. Plonose pradalgėse žolė džiūsta sparčiau. Todėl storas pradalges reikia nedelsiant paskleisti arba palaukti kol jų paviršiuje žolė apvys. Žolės drėgnis per valandą sumažėja apie 1, saulėtą ir vėjuotą dieną – apie 2 proc. Sumaigyta žolė džiūsta dar greičiau. H. Vilmeris (H. Wilmer, Vokietija) pateikia devynių žoliapjovių, kurių darbinis plotis apie 3 m, testo rezultatus. Žolė nupjauta 16 val. važiuojant 10 km val.-1 greičiu ir sumaigyta skirtingos konstrukcijos maigikliais.

Kitos dienos 13 val. nemaigytos žolės sausosios medžiagos sudarė apie 28 proc. JF-Stoll ir Kuhn žoliapjovėmis nupjautose pradalgėse sumaigytos žolės sausosios medžiagos siekė 45 proc., kitų – apie 40 proc. ir dar mažiau. Tam įtakos turėjo pirštų tvirtinimo prie maigiklio rotoriaus būdas, jų judėjimo greitis bei žolės paskleidimo pradalgėje tolygumas. Skirtumas tarp sumaigytos ir nesumaigytos žolės sausųjų medžiagų vidutiniškai siekė apie 12 proc. Per valandą sumaigytos žolės sausosios medžiagos padidėjo apie 3 proc. Todėl įsigyjant žoliapjovę, reikia įvertinti maigiklio konstrukcijos privalumus ir trūkumus. Žolė turi būti sumaigyta, bet nenudaužyti lapeliai, nesutrupinti stiebeliai.

Renkant žolės sangrėbas, apvytintos žolės sausosios medžiagos turi sudaryti nuo 30 iki 40 proc. Kai sausųjų medžiagų mažiau kaip 30 proc., yra pavojus, kad silose gali susidaryti sviesto rūgštis, todėl reikia naudoti biologinius konservantus. Jeigu sausųjų medžiagų daugiau kaip 40 proc., žolės pjaustinys tranšėjoje arba kaupe suspaudžiamas nepakankamai, silose vyksta nestabilus anaerobinis procesas ir gali atsirasti mielių ar pelėsių pradų, kurie sparčiai dauginasi atidengus tranšėją.

Žolės vartymas

Vartymų skaičius priklauso nuo žolės derliaus, jos sumaigymo laipsnio ir meteorologinių sąlygų. Jeigu žolės derlius menkas, o meteorologinės sąlygos labai palankios, pradalgių skleisti neverta. Mūsų sąlygomis žolės pradalgės skleidžiamos tuoj pat jas suguldžius arba palaukus, kol pradalgių paviršius apvys. Jeigu žolės derlius yra daugiau kaip 2 t ha-1, gali tekti du kartus vartyti. Naktį žolė atidrėksta, praranda dalį sukaupto cukraus, todėl kartais paskleista žolė sugrėbiama į plačias sangrėbas, o ryte ji vėl paskleidžiama.

Žoliapjovės ir vartytuvo pločiai turi būti suderinti. Skleidžiant žolės pradalges, vartytuvo rotorių ašis arba gretimų dviejų rotorių pirštų trajektorijų sankirtos linija turi sutapti su pradalgės viduriniąja linija. Tada vartytuvo vienas rotorius arba du gretimi rotoriai sklaidys vieną pradalgę. Priešingu atveju keletas rotorių maišys tik orą, bus skirtinga gretimų rotorių apkrova. Nustatomas toks vartytuvo rotorių posvyrio kampas, kad pirštų metama žolė nukritusi ant dirvos paviršiaus sudarytų vientisą purų kilimą.

Grėbimas

Įsigyjant dviejų ar daugiau rotorių grėblį, reikia atsižvelgti į turimos žoliapjovės darbinį plotį. Grėbiant neišsklaidytas pradalges vieno ar dviejų rotorių grėbliu, kiekvieno rotoriaus ašis turi sutapti su pradalgės viduriniąja linija. Grėbliai turi nepalikti nesugrėbtos žolės ir jos neužteršti žemėmis. Sangrėbos plotis turi būti mažesnis už savaeigio smulkintuvo arba rinktuvinės priekabos rinktuvo plotį. Sangrėbos gali būti iki 0,5 m aukščio. Grėblio kiekvieno rotoriaus važiuoklė turi būti keturių arba šešių atraminių ratukų, jų padėtis reguliuojama bei keičiamas spaudimas į dirvos paviršių.

Sangrėbų rinkimas

Jos renkamos savaeigiais smulkintuvais, rinktuvinėmis priekabomis, ritininiais arba stačiakampių ryšulių presais. Žolė smulkinama, kad tranšėjoje ją būtų galima suspausti iki 240 (kg SM) m-3 tankio. Jeigu žolės sausosios medžiagos artėja prie 40 proc., jos tankis tranšėjoje turi siekti 270 (kg SM) m-3. Didesnį žolės tankį galima pasiekti, spaudžiant trumpesnėmis dalelėmis susmulkintą masę didesnio svorio traktoriais. Žolės smulkintuvo teorinis dalelių ilgis keičiamas nuo 20 iki 40 mm. Trumpesniais gabaliukais žolės smulkinti nereikia, nes bakterijos daugiau pasisavina cukraus, vyksta stabilesnis anaerobinis procesas. Be to, žolės smulkinimo procesas yra susietas ir su nemažomis galios sąnaudomis. Rinktuvinių priekabų smulkinimo aparatų teorinis dalelių ilgis priklauso nuo peilių skaičiaus ir būna nuo 24 iki 65 milimetrų.

Ritinių ir stačiakampių ryšulių presuose taip pat yra smulkinimo aparatai. Teorinis pjaustinio ilgis keičiamas nuo 40 iki 170 mm, išimant arba iš presavimo kameros išstumiant dalį peilių. Žolės dalelės gali būti ilgesnės, nes visame ritinyje masės tankis pastovesnis ir siekia nuo 220 iki 260 (kg SM) m-3. Kai į 1,2 arba 1,5 m skersmens ritinį susukama apvytinta susmulkinta žolė, jame telpa 7–13 proc. daugiau žolės masės. Tačiau žolei smulkinti suvartojama nuo 8 iki 15 kW galios. Galios sąnaudos priklauso nuo preso našumo ir teorinio pjaustinio ilgio. Siloso ritiniai apvyniojami raiščiu arba tinkleliu ir tik tada plėvele.

Stačiakampių ryšulių presai dirba nestoviniuodami ir apvytintą žolę suspaudžia į dar didesnio tankio ryšulius, bet jų apvyniojimo plėvele mašinos yra sudėtingesnės konstrukcijos. Stačiakampių ryšulių daugiau telpa transporto priemonėje, jie užima mažiau vietos laikymo patalpoje. Tokios technologijos taikymas žolės siloso gamyboje didėja.

Transportavimas

Susmulkintą žolę reikia krauti į talpias, triašes priekabas, kad būtų trumpesnės labai našaus savaeigio smulkintuvo prastovos ir drėgnesnėje pievoje neliktų ratų provėžų. Žolės pjaustinį gali vežti ir didesnė kaip 40 m3 talpos rinktuvinė priekaba. Esant palankioms oro sąlygoms, sausiems keliams, priekaba gali būti užtempiama ant tranšėjoje paskleisto ir jau suspausto pjaustinio. Prieš tai reikia nupūsti dulkes nuo traktoriaus ir rinktuvinės priekabos ratų.

Tranšėjos užpildymas

Prieš pradedant susmulkintą žolę krauti į tranšėją ant jos dugno patartina paskleisti sausų šiaudų arba žolės. Traktoriaus ratams spaudžiant apvytintos žolės 0,3 m storio pirmąjį pjaustinio sluoksnį, išsiskiria dalis sulčių, kurias sugeria sausas paklotas. Žolės pjaustinys spaudžiamas masyviu traktoriumi, kurio padangos siauros ir oro slėgis jose iki 3,5 bar. Važinėjama nepertraukiamai, ta pačia vieta važiuojama iki penkių kartų. Paskui skleidžiamas naujas apie 0,3 m storio sluoksnis ir vėl spaudžiamas. Jeigu per valandą atvežama apie 80 t žolės masės, ją spausti turi 20 t masės traktorius neviršydamas 4 km val.-1 važiavimo greičio (A. Minimonka, 2005). Kiti autoriai teigia, kad per valandą suspausti 60 t žolės gali tik didesnės kaip 15 t masės traktorius. Jeigu tranšėjos nespėjama pripildyti per dieną, nakčiai ji turi būti pridengta polietileno plėvele. Dabar žolės masei suspausti tranšėjoje pradedami naudoti plentų volai arba volai su vibratoriais. Jie per 0,5 min. suspaudžia 12 t atvežto pjaustinio iki 250 kg m-3 tankio. Siloso spaudimo mašinose yra masės tankio ir drėgnio matavimo prietaisai. Tačiau esami volai gali būti panaudoti tik didelėse tranšėjose, kai atvežtas žolės pjaustinys skleidžiamas visu tranšėjos ilgiu.

Žolės pjaustinį tranšėjoje tolygiai paskleisti sudėtinga, kai ji pildoma palaipsniui didelės keliamosios galios krautuvu ir spaudžiama traktoriui važinėjant aukštyn žemyn. Gerai tik tai, kad žolės vežimo priekabos ratai nesąveikauja su atvežta mase ir jos neteršia žemės dulkėmis.

Krautuvo paskleistas žolės pjaustinio sluoksnis prieš jo suspaudimą turi būti išlygintas. Prie kito traktoriaus pakabinamas žolės pjaustinio skleidiklis. Jis ne tik išlygina žolės pjaustinio paviršių, bet prie vertikalių tranšėjos šoninių plokščių jį sutankina. Kai tranšėjos šoninių sienų pasvirimo kampas yra nuo 15 iki 20 o, masės tankis visoje tranšėjoje mažiau skiriasi. Baigus krauti tranšėją, suspausto žolės pjaustinio tankis turi siekti 650 kg m-3, arba ne mažiau kaip 220 (kg SM) m-3 (Chr. Kalzendorf, 2005).

Tranšėjos uždengimas

Prieš uždengiant tranšėją, sukrautos masės paviršius turi būti išlygintas. Kad paviršiuje greičiau prasidėtų anaerobiniai procesai, patartina jį apipurkšti melasos ­tirpalu arba pabarstyti maistinio karbamido. Siloso paviršius uždengiamas 40 µk storio plėvele, ant jos klojama 150 µk storio plėvelė. Tada – dar ir armuota plėvelė. Svarbiausia sandariai uždengti tranšėjos kraštus ir įrengti lietaus nutekėjimo latakus. Viršutinis dangalas prispaudžiamas dėvėtomis padangomis arba specialiais svarmenimis. Vakarų šalyse naudojami viršutinio dangalo tempikliai ir kraštų spaudikliai. Dabar jau gaminami trijų sluoksnių tranšėjų dangalai, jie yra ilgaamžiai, atsparūs saulės ir šalčio poveikiui.

Tranšėjos atidengimas

Tai viena iš svarbiausių operacijų. Silosas aplinkoje genda, jame atsiranda pelėsių. Todėl atidengus siloso tranšėjos galą, reikia nedelsiant atpjauti apie 0,5 m storio riekę, ją vežti į tvartą ir išdalyti gyvuliams. Siloso tranšėjos galas vėl turi būti sandariai uždengtas. Žiemą per savaitę turi būti atpjauta ne plonesnė kaip 1,2, o vasarą – 2 m storio riekė.

Vokietijoje moksliniais tyrimais nustatyta, kad, kai žolės siloso sausosios medžiagos sudaro 30 proc. ir jo tankis siekia 180 (kg SM) m-3, aplinkos oras įsiskverbia į 0,5 m gylį, o į 270 (kg SM) m-3 tankio sluoksnį – tik 0,2 m gylį. O. Steinhoferis teigia, kad bendri siloso gamybos nuostoliai siekia nuo 5 iki 10 proc. sausųjų medžiagų arba nuo 0,1 iki 0,2 MJ NEL (kg SM)-1.

Gaminant apvytintos žolės silosą ritiniuose, reikia laikytis žolės vytinimo, sangrėbų rinkimo reikalavimų. Į ritinius sukama susmulkinta žolė, kad masės tankis būtų didesnis. Ritinys apvyniojamas 2–2,5 karto tinkleliu, tada 6–8 plėvelės sluoksniais. Kuo žolė sausesnė, tuo daugiau sluoksnių turi dengti ritinio paviršių. Ritinys ant dirvos paviršiaus statomas, bet ne guldomas. Svarbu, kad ražiena nepradurtų plėvelės. Kol kas nėra ritiniams krauti į transporto priemones tinkamų krautuvų griebtų.

Keliant apie 800 kg masės ritinį į transporto priemonę, krautuvo griebtuvai labai suspaudžia ritinio šonus. Įkėlus ritinį, suspaudimo vietoje lieka tuščios ertmės, į kurias skverbiasi oras. Dar blogiau, kai laikymo vietoje ritiniai suguldomi vienas ant kito keliomis eilėmis. Jie gali būti sustatyti vieni ant kitų dviem eilėmis, tačiau būtina juos apsaugoti nuo paviršinio vandens, paukščių ir graužikų.

Vis dažniau apvytinta ir susmulkinta žolė sukemšama į nuo 2,4 iki 4,2 m skersmens ir nuo 75 iki 150 m ilgio polietileno žarną. Gamybos išlaidos nedaug skiriasi nuo siloso gamybos ritiniuose.