Galėtume boikotuoti sąskaitas ir už elektros energiją, ją patys išgaudami iš saulės šilumos. Efektyviausia elektros energiją būtų parduoti į elektros tinklus, tik ar esame pasiryžę vėliau už tokią energiją mokėti didesnę kainą? Saulės energetika labiausiai vystoma ne tik tose šalyse, kur per metus daugiausia saulėtų dienų, bet ir ten, kur saulės energiją naudoti skatinama valstybės finansinėmis priemonėmis. Mums šiandien tenka arba investuoti į savo būstą patiems ir laukti, kol tokia investicija atsipirks mažesnėmis sąskaitomis, arba laukti – gal „prisijaukinti“ saulę valstybė ateityje skatins ir mus.

Kaip prisijaukinti saulę

Saulės energiją galima vadinti visų atsinaujinančių energijos rūšių pirminiu šaltiniu. Norėdami ne tik lepintis saulutės spinduliais, bet ir panaudoti saulės energiją savo buityje, į pagalbą turime pasitelkti specialius prietaisus. Saulės elementais galime išgauti elektros energiją, dar vadinamą fotoelektra, o saulės kolektoriais galime šildyti buityje reikalingą vandenį ir patalpų šildymo sistemoje esantį skystį, taigi ir patalpų orą. Saulės elementai mūsų šalyje naudojami retai, o štai saulės kolektoriai puošia jau ne vieną stogą. Ar norėtume šildyti patalpas, ar tik vandenį, vien saulės kolektoriaus energijos nepakaks, reikalingas papildomas šildymo įrenginys. Saulės kolektorius sujungiamas su specialiu siurbliu, paimančiu šilumos energiją iš kolektoriaus ir reguliuojančiu, kad itin karštą dieną, jos į sistemą nepatektų per daug. Iš kolektoriaus paimtą šilumos energiją siurblys perduoda į vandens šildytuvą. Čia vandenį kaitina du vadinamieji gyvatukai. Vienu gyvatuku šiluma atiteka iš saulės kolektorių, kitu – iš šildymo katilo, kuris įjungiamas, jei valdymo blokas užfiksuoja, jog saulės energijos nepakanka vandeniui iki norimo lygio įkaitinti. Juk mūsų noras praustis šiltai nepriklauso nuo to, ar saulėta šiandien buvo diena.

Skirtingi kolektoriai „minta“ skirtingais spinduliais

Ne tik tiesioginius saulės spindulius galima paversti energija. Saulės spindulius, kuriuos jaučiame ir matome, geriausiai sugeria plokštieji saulės kolektoriai. Kai saulės spinduliai yra netiesioginiai, pavyzdžiui, atsispindėję nuo debesų, mums atrodo, kad diena apniukusi, tačiau išties galima panaudoti ir šiuos spindulius, tik reikalingi kitokie – vakuuminiai kolektoriai. „Vakuuminiai saulės kolektoriai – tai tokios kolbos  su  išsiurbtu oru, ir patekę saulės spinduliai sušildo vamzdeliuose esantį neužšąlantį skystį. Vakuumas veikia kaip pati geriausia izoliacinė medžiaga, todėl šilumos nuostoliai labai menki“, – pasakoja saulės kolektoriais prekiaujančios bendrovės „Viessmann“ techninis konsultantas Andrius Žvirblis. Jis tikina, kad būtent vakuuminiai saulės kolektoriai geriau sugeria difuzinius saulės spindulius. „Vakuuminiai kolektoriai veikia visas 365 dienas per metus“, – tvirtina A. Žvirblis įsitikinęs, jog vakuuminiai saulės kolektoriai yra efektyvesni, todėl jų reikia mažiau. Su juo sutikti nenori Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos instituto Energetikos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Rimvydas Ambrulevičius, kuris galvoja, kad vakuuminių kolektorių naudingumo koeficientas, nepaisant jų didesnės kainos, yra beveik toks pat, kaip ir plokščiųjų saulės kolektorių.

Patraukli investavimo rūšis

Skaičiuojama, jog vidutiniškai vienos šeimos namui reikėtų 3 kvadratinių metrų vakuuminių saulės kolektorių arba 5 kvad­ratinių metrų plokščiųjų saulės kolektorių. Saulės kolektorių vandens šildymui poreikis skaičiuojamas ne pagal namo plotą, o pagal sunaudojamo karšto vandens kiekį. Pasak A. Žvirblio, skaičiuojama, jog vidutiniškai žmogus per parą sunaudoja apie 40 litrų karšto vandens. „Papuošus“ namo stogą saulės kolektoriais, anot techninio konsultanto, jų išgaunama energija galima paruošti daugiau nei pusę per metus sunaudojamo karšto vandens. Saulėtuoju sezonu saulės kolektoriai pašildo beveik visą sunaudojamo karšto vandens kiekį, o žiemą karšto vandens saulės kolektorių energija prišildoma gerokai mažiau – apie penktadalį viso sunaudojamo kiekio. A. Žvirblio teigimu, saulės kolektoriais galima nukloti ir visą stogą, tačiau reikia paskaičiuoti, ar tai tikrai protinga: „Jei nuklosim visą stogą, o karštą vandenį naudos tik trys asmenys, tai investicija bus didelė, bet vargu ar atsipirks.“

Lietuvoje, pasak A. Žvirblio, dažniausiai saulės kolektorius įsirengia privačių namų šeimininkai: „Domisi vis daugiau žmonių. Jei prieš kokius 4 metus buvo retenybė saulės kolektorių parduoti, dabar tai visai normalus dalykas. Žinot gi, dujų kainos nelabai mažėja, skystojo kuro kainos irgi nepanašu, kad kris, o čia tokia investicija, kuri padeda pinigus taupyti.“ A. Žvirblio teigimu, tokia investicija užsienyje itin populiari, ypač finansinės krizės akivaizdoje: „Daugelis kitų investavimo rūšių žmonėms atrodo nebepatikimos, o čia jie mato patrauklią galimybę investuoti. Be to, tai investicija, kuri pastoviai, kiekvieną mėnesį, duoda mums apčiuopiamą naudą, ne taip, kaip kitais atvejais, kai investavom ir nežinom, kuo viskas baigsis. Šita investicija niekur neprapuola, nes kelia nekilnojamojo turto vertę.“

Nepigus „veltui“

Saulės energija pati savaime mums kaip ir nekainuoja, tačiau norėdami pritaikyti ją savo reikmėms buityje, turėsime ir kišenes paploninti. Visų pirma ne vieną tūkstantį litų kainuoja pati sistema ir jos įdiegimas. Dr. Rimvydas Ambrulevičius kritikuoja Lietuvoje vadinamąsias saulės kolektorių sistemas siūlančias kompanijas dėl to, kad šios, anot jo, siekdamos pasipelnyti, siūlo mūsų vartotojams kuo brangesnes sistemas. Jis įsitikinęs, kad populiariausios šiandien Lietuvoje būtų vidutinės kainos ir kokybės saulės kolektorių sistemos, o šiuo metu mūsų rinkoje siūlomos arba prastos kokybės kiniškos, arba labai brangios vokiškos ir šveicariškos. Saulės kolektorius montuojančios įmonės „Santechma“ savininkas A. Auškalnis tikina, kad brangesnius produktus jų įmonė renkasi dėl to, jog nori savo klientams suteikti kokybiškas paslaugas. Kokybiški saulės kolektoriai, anot jo, yra ilgaamžiai: „Tokiems kolektoriams nieko negali atsitikti. Skystis laikas nuo laiko pakeičiamas, praplaunamas. Jo tarnavimo laikas labai ilgas – apie 25–30 metų.“ Pasak A. Auškalnio, per šį laikotarpį priežiūros kolektoriams reikės nedaug – pakaks maždaug kartą per penkis metus pakeisti juose esantį skystį. Taip pat „nurašyti į išlaidas“ teks energiją, kurią sunaudos kolektoriui veikti reikalingas apie 50 vatų galios elektros varikliukas.

Jei šiandien saulėta, karštą dušą turėsite ir poryt

Antanas Auškalnis prieš keletą metų ir pats išbandė siūlomų produktų kokybę. Ant jo namo stogo įrengtų 6 kvadratinių metrų saulės kolektorių pakanka pašildyti 500 litrų karšto vandens talpykloje ir 12 kubinių metrų baseine. Jei pavasaris saulėtas, vanduo jau nuo kovo mėnesio šildomas intensyviai. Šiemet saulės pašildytu vandeniu praustis A. Auškalnis sakosi pradėjęs balandį ir iki pat spalio saulės kolektoriaus energijos visiškai pakaks paruošti tiek karšto vandens, kiek reikia jo šeimai buityje ir malonioms pramogoms baseine. A. Auškalnis skaičiuoja, jog 7 mėnesius per metus karštu vandeniu jį aprūpina saulė. Kadangi talpykla karštam vandeniui didelė, saulės pašildyto vandens A. Auškalnio šeima nepritrūksta net tada, kai saulės nebūna net dvi tris dienas iš eilės.

A. Auškalnis sako, jog prieš ekonominį sunkmetį susidomėjimas saulės kolektoriais augo, o dabar jaučiamas atoslūgis. Šiais metais jo įmonė įrengė tris saulės kolektorių sistemas, visas netoli sostinės. Anot jo, žmonės pasirenka kolektorius ir kaip investiciją, ir dėl energijos taupymo: „Malonumas juk, kai visą vasarą už karštą vandenį nereikia mokėti, tik už tuos keliasdešimt vatų elektros, kuriuos varikliukas besisukdamas sunaudoja.“

Laukia valstybės paramos

Žemės ūkio inžinerijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Rimvydas Ambrulevičius įsitikinęs, kad pagrindinė priežastis, dėl ko mūsų šalyje vangiai plėtojama saulės energetika, – finansinio skatinimo nebuvimas. Anot jo, fiziniai asmenys, norintys įsirengti saulės kolektorius, nesulaukia valstybės paramos. Juridiniai asmenys, jo teigimu, gali pasinaudoti parama, tačiau tai – „ilga ceremonija“. „Praktiškai ūkininkas, pasidaręs tokį projektą, nelabai turi galimybių gauti kompensaciją. Jeigu jau pats pasidarė, tai pasidarė“ – sako jis. R. Ambrulevičius mano, kad ūkininkams, norintiems savo ūkyje įrengti saulės kolektorius, būtų galima padėti naudojantis Europos Sąjungos parama. Tačiau padėti įrengti neužtenka, reikėtų rūpintis, kad ši pagalba neštų realią naudą. „Kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur valstybė remia biokuru kūrenamų katilų įdiegimą, vykdoma griežta kontrolė, kad 5–6 metus tas katilas tikrai būtų kūrenamas biokuru. Tokia griežta kontrolė galėtų būti ir su saulės kolektoriais: pasistatei tą įrangą, tai turi ir atsispindėti, kad tu vasarą tikrai mažiau tos elektros sunaudoji“, – įsitikinęs dr. Rimvydas Ambrulevičius.

Antanas Auškalnis pastebi, jog žmonės tikisi sulaukti valstybės paramos šiai sričiai. Jo teigimu, šiandien įsirengdami naują namą žmonės pačių kolektorių dar nestato, bet neretai jau montuoja vamzdynus ar vandens šildytuvą taip, kad ateityje prie jo galėtų prijungti saulės kolektorius. Jis įsitikinęs, jog žmonės laukia, kada valstybė pradės finansiškai skatinti šitą veiklą, suteiks paramą, mūsų šalyje rastųsi kur kas daugiau norinčiųjų įsirengti saulės kolektorius, jei būtų galima padaryti tai lengvatinėmis sąlygomis.

Populiarumą lemia ir valstybės politika

Atrodytų, daugiausia saulės kolektorių sistemų turėtų būti įdiegta saulėtosiose pietų šalyse. Tačiau, anot A. Žvirblio, šioje srityje pirmauja Vokietija, kurioje saulėtų dienų per metus gerokai mažiau nei, tarkime, Ispanijoje. Jis įsitikinęs, kad pagrindinis veiksnys yra ne saulėtų dienų per metus skaičius, o valstybės politika – kiek ir kaip yra skatinama: „Jeigu yra grąžinama pusė įrenginio kainos ir po to dar brangiai superkama sugeneruota elektros energija (jei kalbama apie saulės elementus), tai investicija labai greitai atsiperka“.

R. Ambrulevičius pastebi, kad pavyzdžių, kuriais būtų galima sekti, galima rasti ir arčiau: „Nereikia čia toli ieškoti, pakanka per sieną pervažiuoti – Lenkijoje plokščiųjų saulės kolektorių pamatyti galima gerokai dažniau“. Lenkijoje, anot mokslininko, saulės energetikai skiriama daugiau dėmesio – tokie projektai remiami. Jis pasakoja, kad ten, mūsų kaimynystėje, ir ūkininkai rengiasi saulės kolektorius, taip gaudami savo reikmėms karštą vandenį. „Saulę mes turim nuo gegužės iki rugsėjo vidurio. Kad jos yra mažiau negu pietinėse šalyse, tai aišku, bet juk Lenkijoje saulės ne daugiau. Suomiai, švedai bando diegti. Bet tai turtingos šalys. Šveicarijoje, girdėjau, valdžia atiduoda net daugiau kaip pusę pinigų už kolektorių įrengimą – tik jūs dėkitės“, – tarptautine patirtimi dalijasi mokslininkas.

Vokietijoje skatinama ir pyragu, ir botagu

Vokietijos miesto Marburgo, esančio Heseno žemėje, valdžia, siekdama paskatinti spartesnį saulės energijos naudojimą, ėmėsi radikalių sprendimų. Nuo praėjusių metų spalio šio miesto gyventojai, statydami naujus ar remontuodami senus namus, privalo ant namo stogo įrengti saulės kolektorius. Tokį potvarkį priėmė Marburgo miesto taryba, vadovaujama Žaliųjų partijos deleguoto mero. Jis įsitikinęs, kad gyvenamųjų namų šeimininkams verta įsigyti nepigią saulės kolektorių sistemą, nes esant dabartinėms energetikos kainoms ši investicija turėtų atsipirkti per 10–15 metų. Tiesa, ši „žalioji diktatūra“ nėra visai prievartinė – kolektorių ant stogų gali nesidėti to neišgalintys padaryti asmenys, taip pat mokyklos, darželiai. Dėl architektūros paveldo šitaip nebus „tobulinami“ ir senamiesčio pastatai. Saulės pagamintą energiją didelių pastatų šeimininkai gali naudoti ne tik savo reik­mėms, bet ir brangiai parduoti. Valstybė yra įsipareigojusi 20 metų į priekį supirkti saulės kolektorių pagamintą energiją ir už kiekvieną kilovatvalandę mokėti 49 euro centus (1,69 lito).

Didelė pagamintos elektros supirkimo kaina – efektyviausia saktinimo priemonė. Tačiau be jos ir „žaliosios diktatūros“, saulės energijos panaudojimas Vokietijoje skatinamas ir kitomis priemonėmis. Naudojant saulės kolektorių karštam vandeniui paruošti, mokama 60 eurų už 1 m2 saules kolektorių, bet ne maziau 410 eurų už visą plotą. Tai yra pirminis bazinis skatinimas, toliau, priklausomai nuo ploto ir įrenginio panaudojimo, skatinimo suma didėja. Pavyzdžiui ten, kur saulės kolektoriai užima didesnį negu 40 m2 plotą ir yra naudojami ne tik karšto vandens ruošimui, bet ir patalpų šildymui, mokama po 105 eurus už pirmus 40 m2 ir papildomai po 45 eurus už kiekvieną papildomą kvadratinį metrą.

Muziejus energija apsirūpina savarankiškai

Daugiau nei metus Lietuvos energetikos muziejus yra energetiškai nepriklausomas (bent jau šiltuoju laikotarpiu) – vandenį šildo ant stogo sumontuoti apie 20 m2 ploto saulės kolektoriai, o elektrą suka vėjo jėgainė ir greta kolektorių sumontuoti saulės elementai. Tiesa, šios mikroelektrinės galia nedidelė – 2,7 kW elektros energijos gaunama iš saulės, 3,2 kW – iš vėjo, tačiau muziejaus reikmėms to pakanka. Muziejaus direktorius Vilius Šaduikis su šypsena prisimena, kai elektros tinklų darbuotojai atlėkė žiūrėti, kodėl muziejuje dega šviesa – juk visoje toje miesto dalyje išjungta elektra. Nežinojo jie dar tada, kad muziejuj dėl to nei šilta, nei šalta.

Saulė ir vėjas, anot direktoriaus, pasirinkti todėl, kad kompensuotų vienas kito stygių: naktį, kai nėra saulės, labiau įsismarkauja vėjas. Taip pat vėjų daugiau ir šaltesniuoju metų sezonu, kai mažiau saulės. Išgaunama 24 V stiprumo elektros srovė, todėl norint panaudoti ją muziejuj, ji specialia įranga verčiama į įprastą 220 V srovę. „Jeigu akumuliatoriai pilni, mes dirbam savo energija, o jei tik imam naudot iš akumuliatorių, tada jau jungiamės prie miesto tinklų“, – pasakoja muziejaus direktorius.

V. Šaduikis sako, jog turėdamas galimybių tokią mikroelektrinę mielai įsirengtų ir ant savo stogo. Tik tokiu atveju jis verčiau teiktų sugeneruotą elektros energiją į bendrus tinklus ir paskui pats pirktų energijos sau tiek, kiek tuo metu reikia. Arba jis siūlo ieškoti pigesnio vietinio panaudojimo varianto ir, pavyzdžiui, statant naują būstą ir ruošiantis jame naudoti sugeneruotą saulės energiją, stengtis pritaikyti, kad būste būtų naudojami įrengimai, kuriems užtenka 24 V stip­rumo elektros srovės. Taip, anot jo, būtų galima nemažai sutaupyti, nes nereikėtų pirkti įrangos srovės keitimui, taip pat nereikėtų daugybės akumuliatorių, kainuojančių kone tiek pat, kiek ir likusi vadinamoji saulės sistema, o pakaktų gal net poros nedidelių akumuliatorių.

Pokyčiai jau pakeliui

Saulės šilumą paversti elektros energija – brangus malonumas. Anot R. Ambrulevičiaus, viena kilovatvalandė elektros energijos, pagaminta Ignalinos atominėje elektrinėje, mums kainuoja 6 ct, Elektrėnų šiluminėje elektrinėje – 10, o su saulės elementais – apie 50 centų. Jis įsitikinęs, kad saulės šilumą versti elektros energija efektyvu tik tose vietovėse, kur nėra priėjimo prie bendrų elektros tinklų: „Yra tokios specifinės vietos, kur jų panaudojimas yra efektyvus – pavyzdžiui, ženklų, metereologinių stotelių apšvietimui.“

Lietuvos saulės energetikų asociacijos prezidentas Edmundas Žilinskas, kartu su darbo grupe Seime rengiantis Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo projektą, įsitikinęs, kad šiandien Lietuvoje išgauti fotoelektrą intereso nėra dėl to, kad jos nesuperka elektros tinklai. „Jei nėra galimybės prisijungti prie bendrų tinklų, reikia naudoti autonomines sistemas. O tokios sistemos yra kur kas brangesnės.

Visame pasaulyje, kiek žmogus turi pinigų, tiek jis užsideda ant stogo tų baterijų, jungiasi į tinklą ir pardavinėja. Populiariausia pasaulyje saulės energetikos rėmimo forma – padidinta supirkimo kaina. O jei supirkimo nėra, logiška, kad tokia rėmimo forma neįmanoma. Europos Sąjungoje supirkimo kainos vidurkis – maždaug pusė euro už vieną kilovatvalandę,“ – aiškina E. Žilinskas.

E. Žilinskas pastebi, jog net tada, kai iš saulės šilumos išgauta energija būtų parduodama į elektros tinklus, prisijungimo sąlygos gali būti palankios ne visiems galimiems elektros tiekėjams. Tokia situacija, anot jo, susiklosčiusi su vėjo elektrinėmis:  „Įstatymiškai yra nurodyta, kad elektros perteklius turi būti priimamas į bendrus elektros tinklus. Jeigu statai 10 megavatų galios vėjo jėgainių parką, kuris kainuoja milijonus, tai prisijungimo procedūros išlaidos, palyginti su visa investicija, sudaro menką dalį.

Lygiai tos pačios sąlygos taikomos, jei, pavyzdžiui, ūkininkas nori kokių 5 kilovatų galios jėgainę pasistatyti. Lygiai ta pati procedūra: poveikio aplinkai vertinimas, žemės paskirties keitimas ir kitos procedūros.“ Anot jo, visos šios procedūros gali kainuoti net iki poros šimtų tūkstančių litų ir trukti daugiau negu pusę metų. Jis baiminasi, kad tokia pat situacija susiklostyti gali ir sutarus dėl elektros iš saulės elementų priėmimo į bendrus tinklus – nesvarbu, kiek energijos bus tiekiama, prijungimo į bendrus tinklus išlaidos gali būti didelės.

E. Žilinskas patikino, jog, svarstant naująjį Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo projektą, šiais klausimais darbo grupėje bus diskutuojama.