Ekologinės produkcijos išauginimas be cheminių medžiagų – tai perėjimas į subtilesnį ūkininkavimo modelį ir naujų technologijų taikymą, o ne grįžimas į natūrinį ūkį. Aštriausia problema ekologiniuose ūkiuose – didelis pasėlių piktžolėtumas.

Piktžolių skaičiui nesiekiant ekonominio žalingumo slenksčio, jos gali būti netgi naudingos: palaiko ekologinę pusiausvyrą, intensyvina maisto medžiagų apytaką, mažina dirvožemio erozijos pavojų, palaiko bioįvairovės stabilumą, suteikia maisto ir prieglobstį dirvožemio bei aplinkos faunai. Tačiau piktžolių toleravimas galimas tik iki tam tikros jų išplitimo ribos ir iki tam tikro bendrijos vystymosi tarpsnio.

Kai kurie autoriai nurodo, kad piktžolių ir augalų tarprūšinė kova nevyksta tik iki javų krūmijimosi tarpsnio – 14–28 dienos po kultūrinių augalų sudygimo. Vėlesniu laikotarpiu intensyvėja visų agrocenozės komponentų vystymasis ir prasideda tarprūšinė konkurencija, o didėjant piktžolių stipriai stelbiamajai gebai – vidurūšinė konkurencija tarp kultūrinių augalų. Piktžolės dažnai išvysto stipresnę stelbiamąją gebą negu kultūriniai augalai, nes jų sėklos būna praėjusios stratifikaciją dirvožemyje ir sudygsta anksčiau negu kultūrinių augalų.

Ši problema labiau iškyla sunkesniuose dirvožemiuose, kuriuose kultūrinių augalų sėklos dygsta ilgiau ir dažnai (dėl grubesnės struktūros, didesnės molingo paviršiaus pasipriešinimo daigams jėgos) sudygsta rečiau. Jautrios šviesai piktžolių sėklos dėl absorbuojančio fermento fito­chromo veikimo intensyviau dygsta retesniame pasėlyje. Intensyviausiai piktžolės dygsta pavasarį, todėl ir jų kontrolė šiuo laikotarpiu turi būti didžiausia. Anksčiau sudygusios piktžolės užima aukščiausią ardą agrocenozėje ir sunaudoja daugiau saulės energijos fotosintezei vykdyti ir organinėms medžiagoms kaupti.

Tuščiųjų avižų išplitimas – netinkamos augalų kaitos ir prastos kokybės nesertifikuotų javų sėklų naudojimo pasek­mė. Akėjimu jų sunaikinti neįmanoma, nes biologinės šių piktžolių savybės analogiškos kultūriniams javams. Todėl tuose plotuose, kuriuose ankstesniais metais buvo šių piktžolių, reikėtų vengti auginti vasarinius javus, nes ekologiniuose ūkiuose negalima naudoti herbicidų. Tokiuose plotuose geriau auginti žieminius, kadangi žieminiuose joms plisti sąlygos nepalankios: rudenį sudygusios tuščiosios avižos per žiemą žūva. Esant palankioms drėgmės sąlygoms, ir žieminiuose javuose, ypač jei pasėlis retokas, suveši pavasarį sudygusios tuščiosios avižos.

Tuščiųjų avižų plitimui reikėtų kuo anksčiau užkirsti kelią. Tuos pasėlius, kuriuose pasirodo vos viena kita tuščioji aviža, reikėtų apžiūrėti ir išrauti jas tik išplaukėjusias, mat tik pradėjusios bręsti tuščiosios avižos pradeda barstyti sėklas.

Ekologiniuose ūkiuose pasėlių akėjimas yra viena iš svarbiausių dviskilčių ir kai kurių vienaskilčių (pavyzdžiui, dirvinės smilguolės) piktžolių kontrolės priemonių. Necheminė piktžolių kontrolė pranašesnė už cheminę aplinkosaugos ir bioįvairovės išsaugojimo požiūriais. Tačiau necheminėmis priemonėmis piktžolių kiekį kontroliuoti sudėtingiau, nes daug ką lemia dirvožemio fizikinė būklė ir drėgmės sąlygos, piktžolių ir pasėlio išsivystymo laipsnis. Akėjimu efektyviai sunaikinti piktžoles įvairiuose pasėliuose galima tik parinkus tinkamą akėjimo laiką, gylį ir intensyvumą. Intensyviausiai piktžolės dygsta pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje, tuo laiku jų nesunaikinus, žala javuose ypač didėja vėlyvesniais vystymosi tarpsniais.

Atskirų piktžolių žalingumo laipsnis labai nevienodas. Iš trumpaamžių žalingiausios piktžolės (10 balų sistemoje vertinamos 5–10 balų) yra kibieji lipikai, dirviniai garstukai, baltosios balandos, dirvinės smilguolės, bekvapiai šunramuniai, tuščiosios avižos ir kitos. Kuo žalingesnės piktžolės, tuo mažesnis jų skaičius padaro daugiau žalos kultūriniams augalams.

Apibendrinant galima teigti, kad dviskilčių piktžolių žalingumo slenkstis, kai racionalu naudoti įvairias priemones joms naikinti, yra 40–50 vnt. m-2, išskyrus kibųjį lipiką. Pastarųjų ypač žalingų piktžolių žalingumo slenkstis – vos viena ar kelios kvadratiniame metre. Žalingiausios piktžolės augant pasėliui įgyja stipresnę stelbiamąją gebą ir užima aukštesnį pasėlio ardą.

Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje 2005–2007 m. sunkaus priemolio rudžemyje buvo atlikti ekologiškai augintų avižų, žirnių ir žieminių kviečių pasėlių akėjimo austriškomis spyruoklinėmis akėčiomis „Regent‘‘ poveikio piktžolių kiekiui ir augalų produktyvumui tyrimai.

Avižų pasėlį akėjant vieną kartą prieš javų sudygimą, piktžolių buvo sunaikinta mažai – 5,2 proc. Vėlyvesnis akėjimas, sudygus piktžolėms, o augalams esant 2–3 lapelių tarpsnio, ir dukartinis – 2–3 lapelių bei krūmijimosi tarpsniais – buvo efektyvesni, nes piktžolių kiekis (vyravo baltosios balandos, dirviniai garstukai, trikertės žvaginės) sumažėjo atitinkamai 61,5 ir 69,4 proc., palyginti su neakėtais.

Pasėlio akėjimas nurodytais terminais nežymiai mažino (0,3–10,9 proc.) augalų skaičių, tačiau derliui esminės neigiamos įtakos, išlikus optimalaus tankumo pasėliui, neturėjo. Labiausiai derlius sumažėjo (5,1 proc.) nuakėjus du kartus – 2–3 lapelių ir krūmijimosi tarpsniais.

Žirniai iki sudygimo jautresni akėjimui, ypač jei jie pasėti nepakankamai giliai, todėl jų pasėlius taip pat efektyviau akėti vėlesniais vystymosi – 4–6 lapelių ar stiebo augimo – tarpsniais. Šiuo laikotarpiu labiau (atitinkamai 52,1 ir 53,0 proc.) sumažinamas piktžolėtumas, negu akėjant prieš sudygimą.

Dukartinis žirnių akėjimas efektyviai mažino piktžolėtumą, tačiau, kaip ir avižų, nežymiai (7,5–9,3 proc.) mažino žirnių derlių.

Ar akėjimu galima sumažinti piktžolių sėklų banką dirvožemyje? Tirtuose pasėliuose vyravo baltosios balandos. Jų, ypač dukart nuakėjus, žuvo daugiau kaip 50 proc. Viena balanda subrandina iki 200 tūkst. sėklų. Taigi, sunaikinus balandas, sumažėjo ir jų sėklų dirvožemio paviršiuje.

Žieminių kviečių pasėlio akėjimas rudenį efektyvus tik esant lietingesniems orams, o užsitęsus sausrai, ypač grumstuotoje dirvoje, piktžolių sunaikinama mažai. Pavasarį nuakėjus 2 kartus (2–3 lapelių ir krūmijimosi tarpsniais), piktžolėtumas sumažėjo 67,9 proc., o akėjant prieš sudygimą ir krūmijimosi tarpsniu – 39,3 proc. Efektyviausia akėti 3 kartus: rudenį 2–3 lapelių, pavasarį vegetacijai atsinaujinus ir krūmijimosi tarpsniais, tuomet piktžolėtumas sumažėja 78,6 proc. Nors akėjimas nežymiai sumažino augalų skaičių, tačiau jų išliko optimalus kiekis – per 450 produktyvių stiebų m2. Akėjimas, ypač kviečių vegetacijos pradžioje, pagerino dirvožemio aeraciją, pasėlio fitosanitarinę būklę, o tai turėjo tendenciją 5,8 proc. didinti grūdų derlių.

Nors vidutinio piktžolėtumo pasėliuose ekonomiškai apsimokėjo akėti tik didesnę produkcijos vertę turinčius žieminius kviečius, tačiau ekologiniuose ūkiuose šią agropriemonę reikėtų taikyti ir vertinti įvairiapusiškai: ne tik kaip duodančią ekonominę naudą, bet ir kaip galimybę palaikyti gerą agrarinę būklę ir gauti ekologiniams ūkiams skiriamas subsidijas.

Teiginį, kad siekiant užkirsti kelią piktžolių plitimui, javų pasėliai turi būti kaitaliojami su kaupiamaisiais ar daugiametėmis žolėmis, reikėtų patikslinti. Piktžolėtumo požiūriu naudinga žieminius augalus kaitalioti su vasariniais, nes juose plinta skirtingų rūšių piktžolės: žieminiuose – bekvapiai šunramuniai, kibieji lipikai, raudonžiedės notrelės, dirvinės smilguolės; vasarinių augalų pasėliuose – baltosios balandos, dirviniai garstukai, trikertės žvaginės ir įkyriausios – tuščiosios avižos.

***
Reikėtų skirti tris piktžolėtumo ribas:

1) fitocenologinė, kai piktžolių tiek, kad jos nedaro apčiuopiamos žalos kultūrinių augalų pasėlio produktyvumui;

2) kritinė, kai jau mažina pasėlių derlingumą, tačiau žala mažesnė negu piktžolių naikinimo savikaina;

3) ekonominė, kai piktžolių daroma žala didesnė, negu jų naikinimo savikaina.

***
Rekomendacijos

• Sunkesniuose priemoliuose dėl grubios struktūros ir prastesnio drėgmės režimo vasarinių miežių ir žirnių pasėlius efektyviau akėti po sudygimo, kadangi, ypač sausą pavasarį, iki javų sudygimo piktžolių sudygsta ir sunaikinama mažai.
• Žieminių kviečių pasėlius verta akėti 3 kartus: rudenį 2–3 lapelių, pavasarį – vegetacijai atsinaujinus ir krūmijimosi tarpsniais; tuomet piktžolėtumas sumažėja 78,6 proc.
• Akėjimas, ypač anksti pavasarį vegetacijai atsinaujinus, pagerino pasėlio fitosanitarinę būklę ir dirvožemio aeraciją, didino grūdų derlių ir davė ekonominę naudą – 13,3 proc. padidino grynąsias pajamas.
• Tuose laukuose, kuriuose išplitusios dirvinės smilguolės, reikėtų pasėlį pradėti akėti rudenį, nes pavasarį jos būna jau stipriau įsitvirtinusios ir akėjimu jų sunaikinti ne visada pavyksta.