Dirvos paviršiaus mulčiavimas naudingas daugeliu požiūrių: palaiko pastovesnę dirvos temperatūrą, trupininę struktūrą, saugo drėgmės atsargas joje, didina dirvos purumą, sudaro geresnes sąlygas joje gyvenantiems mikroorganizmams, tuo pačiu veikia ir žemės ūkio augalų augimą bei derlių. Tačiau vienas iš svarbiausių pasėlių mulčiavimo tikslų – mažinti piktžolių kiekį.

Pasėlių mulčiavimas ypač svarbus ekologinėje žemdirbystės sistemoje – atsisakius herbicidų naudojimo, tenka ieškoti alternatyvių piktžolių kontrolės priemonių. Be to, mulčiavimas organinėmis liekanomis užbaigia maisto medžiagų apykaitos ciklą ekologiniame ūkyje.

Mulčiai plačiausiai naudojami ten, kur žemės ūkio augalams gerai augti trūksta drėgmės. Daug tyrimų su mulčiais atliekama Indijoje, Pakistane, Maroke, Kenijoje, Meksikoje. Tačiau išsaugoti drėgmę svarbu ne tik Afrikoje ar Azijoje. Mūsų klimato zonoje taip pat pasitaiko sausringų metų arba periodų. Lietuvoje kritulių iškrinta daugiau kaip 600 mm per metus – šio kiekio pakanka daugumai pas mus auginamų augalų. Tačiau krituliai dažnai pasiskirsto labai netolygiai per augalų vegetacijos laikotarpį ir augalams pritrūksta drėgmės tada, kai jos labiausiai reikia. Mulčiuotoje dirvoje drėgmė išsilaiko ilgiau, jos mažiau išgaruoja.

Mulčio sluoksnio storis gali skirtis

Kokio storio mulčio sluoksnį reikia naudoti? Įvairiose šalyse rekomendacijos skiriasi. Pavyzdžiui, Norvegijoje iškart po sodinimo braškės mulčiuojamos 7 cm storio pjuvenų sluoksniu. Dažnai nurodomas ne mulčio sluoksnis, bet jo kiekis 1 ha. Paskleistos ryžių augalų liekanos sudaro 2,3–4,4 t ha-1, kartais net iki 9,5 t ha-1. Indijoje medžių lapų mulčio naudojama 10 t ha-1. Nigerijoje tirta žolės mulčio norma buvo 12,5 t ha- 1, Botsvanoje (Afrika) – 5 t ha-1 stambių augalinių liekanų. Dažnai kaip mulčias lauke paliekamos visos augalų liekanos arba nupjauti, susmulkinti ir paskleisti tarpiniai augalai. Vokietijoje bulvių pasėlyje mulčiavimui naudota 2,5–5 t ha-1 šiaudų. Apibend­rinus galima teigti, kad mulčio sluoksnio storis, priklausomai nuo mulčiavimo tikslo, gali būti nuo 2 iki 15 cm.

Geriausia mulčiuoti pavasarį, kai dirva jau įšilusi, bet dar nevisai išdžiūvusi. Mulčiuojama po augalų sodinimo ar sudygimo. Kai kuriais mulčiais mulčiuoti augalai nukenčia nuo pavasarinių šalnų daugiau negu augalai, augę nemulčiuotoje dirvoje. Tuo įsitikinta ir atliekant tyrimus LŽŪU. Pirmaisiais metais (2004 m.) lauko bandyme pasėtos pupelės. Nuo vėlyvųjų šalnų labiausiai nukentėjo pupelės, augusios šiaudais ir pjuvenomis mulčiuotuose laukeliuose, bet nepastebėta neigiamos žolės ir durpių mulčio įtakos. Atsėjus pupeles, vėl pasikartojo šalnos ir vėl labiausiai nukentėjo pupelės, augusios šiaudais ir pjuvenomis mulčiuotuose laukeliuose. Mulčiuojant jautrius šalčiui augalus, geriau paskleisti mulčią vėliau, kai praėjęs didžiausias pavasarinių šalnų pavojus.

Nuo 2004 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto Pomologiniame sode atliekami įvairių organinių mulčių naudojimo tyrimai. Mulčiavimui naudoti žieminių kviečių šiaudai, žemapelkių arba tarpinio tipo vidutiniškai susiskaidžiusios durpės, įvairios medienos pjuvenos (medienos pjovimo atliekos iš lentpjūvės) ir dažnai pjaunama vejų žolė. Mulčiai buvo dedami skirtingu – 5 cm ir 10 cm – sluoksniu. Visuose laukeliuose 2004 m. augintos pupelės Baltija, 2005 m. – svogūnai Štutgarter Rysen, 2006 m. – burokėliai Cylindra, 2007 m. – kopūstai Kamenaja golovka, 2008 m. – bulvės Anabela. Visi augalai sodinti eilutėmis 0,5 m atstumu, tik bulvės augintos rečiau – 0,7 m atstumu tarp eilučių.

Kur dėti nupjautą vejos žolę

Šiuo metu, kai prie namų daugelis augina didesnį ar mažesnį vejos plotą, atsiranda problema, kur dėti dažnai pjaunamą vejos žolę. Aišku, galima naudoti žoliapjoves su mulčiavimu, kai nupjauta žolė paskleidžiama ten pat, kur pjaunama. Šiuo atveju pjauti tenka ypač dažnai, nes didesnis žolės kiekis gadina estetinį vejos vaizdą. Pjaunant šiek tiek rečiau, susidaro dideli žolės kiekiai.

Nuo seno žinoma, kad vejų žolę ir kitas organines liekanas galima kompostuoti ir vėliau panaudoti kaip vertingą organinę trąšą darže ar gėlyne. Dabar, kai gyvenimo tempas didėja, kai ne kiekvienas jaunas žmogus turi noro ir kantrybės ruošti kompostą, žolę galima panaudoti ir paprasčiau – mulčiui. Deja, labai dažnai galima pamatyti pakelėje, pamiškėje, sąvartyne ar laukuose išverstą smulkintą vejų žolę, kuri pasmerkta tiesiog supūti.

Mulčiavimo labiau bijo trumpaamžės piktžolės

Mulčio įtaka pasėlio piktžolėtumui nėra vienoda. Įvairiose šalyse atliktų tyrimų duomenimis, augalų liekanomis padengus dirvos paviršių, priklausomai nuo liekanų sluoksnio storio, labiausiai sumažėja trumpaamžių piktžolių dygimas. Lietuvoje atlikti tyrimai taip pat parodė, kad mulčiavimas durpėmis geriau slopina trumpaamžių piktžolių augimą, o daugiametės lengviau įveikia mulčio sluoksnį.

LŽŪU atliktų tyrimų duomenys parodė, kad mulčiavimas šiaudais, durpėmis, pjuvenomis ir smulkinta žole 5 ir 10 cm storio sluoksniu esmingai mažino piktžolių dygimą. Mulčiuotuose laukeliuose rasta mažiau ir trumpaamžių, ir daugiamečių piktžolių. Tačiau analizuojant sudygusių piktžolių rūšinę sudėtį, dažnai gaunami skirtingi rezultatai. Mulčiuotame pasėlyje kai kurių daugiamečių piktžolių atžėlimas sumažėja, bet kai kurių, pavyzdžiui, dirvinių usnių, – netgi pradeda didėti, jei į dirvą nuolat įterpiamas nesusiskaidęs (šiaudų, durpių, pjuvenų) mulčias, kuris didina dirvos purumą ir sudaro geresnes sąlygas daugiametėms piktžolėms atželti.

Tačiau mulčiuojant dirvos paviršių organinėmis liekanomis, gali pagausėti ir kai kurių trumpaamžių piktžolių rūšių. 2004 m. šiaudais mulčiuotuose laukeliuose gausiai dygo bekvapiai šunramuniai, o 2008 m. antroje vasaros pusėje žole mulčiuotuose laukeliuose – vienametės mig­lės. Šių piktžolių daigų kiekio didėjimą galėjo lemti jų sėklos, patekusios į laukelius su mulčiais. Todėl ypač svarbu prieš mulčiuojant įsitikinti, kad mulčiavimui skirtos augalų liekanos nėra užterštos subrendusiomis piktžolių sėklomis. Dažniausiai, jei naudosime mulčiui pirmą kartą pavasarį pjaunamą vejų žolę, tai labai didelė tikimybė, kad joje bus vienametės miglės sėklų. Panaši grėsmė kiltų ir mulčiuojant žole, pjauta po kiaulpienių žydėjimo, nes nemaža dalis kiaulpienių sėklų gali patekti ir į mulčią.

Reikėtų paminėti, kad žolės mulčias per 1,5–2 mėnesius beveik suyra, todėl norint gauti kuo didesnį efektą, liepos viduryje ar pabaigoje vejų žole galima mulčiuoti pakartotinai.

Bendrą piktžolių kiekį gerai mažina ne tik žolės mulčias (išskyrus 2008 m.), bet ir kiti mulčiai (šiaudai, durpės, pjuvenos). Tačiau pasėliams mulčiuoti reikėtų pasirinkti mulčius, kurie esmingai mažina piktžolių kiekį, bet nemažina žemės ūkio augalų derliaus.

Nustačius įvairių organinių mulčių įtaką žemės ūkio augalų derliui, paaiškėjo, kad ji yra labai nevienoda. Dirvos paviršius, padengiamas dažnai pjaunama vejų žole, ne tik gerai stabdo piktžolių dygimą, bet ir didina žemės ūkio augalų derlių. Žolės mulčias esmingai didino visų tirtų augalų – pupelių, svogūnų, raudonųjų burokėlių, baltagūžių kopūstų ir bulvių – derlių, šiaudų ir durpių mulčias – tik kopūstų ir bulvių.

Mulčiavimui naudotos pjuvenos esmingai mažino visų bandyme augintų augalų derlių. Akivaizdų skirtumą tarp augalų vystymosi galima stebėti per visą augalų vegetaciją. Augalai, mulčiuoti pjuvenomis, skurdo ir derlius (jei jis gaunamas) buvo labai menkas. Aišku, viena iš priežasčių gali būti tai, kad pjuvenas skaidantys mikroorganizmai ima iš dirvožemio maisto medžiagas ir jų neužtenka augantiems augalams, jeigu augalų papildomai netręšiame. Tuo tarpu smulkinta žolė greitai irdama atpalaiduoja maisto medžiagas ir jomis aprūpinti augalai gerai ir greitai auga.

Pastebėjus, kad žolės mulčias ne tik palaiko drėgmę bei mažina piktžolėtumą, bet ir didina derlių, bandymai daryti darže ir šiltnamyje. Šiltnamyje mulčiuotos paprikos, agurkai, pomidorai, o lauke – cukinijos, agurkai, salierai, porai. Žole mulčiuoti augalai labai intensyviai augo, juos reikėjo mažiau laistyti. Ravėti teko tik visai prie pat kultūrinio augalo išdygusias piktžoles, mat mulčio nebuvo dėta visai prie pat augalų, kad nebūtų pakenkta patiems augalams. Atlikus alelopatinius tyrimus, paaiškėjo, kad didelės žolės mulčio ištraukos koncentracijos (1:10) neigiamai veikia ir piktžolių sėklų, ir kultūrinių augalų sėklų dygimą, tuo tarpu mažesnės koncentracijos dažniausiai turi teigiamą poveikį, ir sėklos dygsta kur kas sparčiau.

Tiems, kas sugalvotų mulčiuoti agurkus šiltnamyje, iš patyrimo galima pasakyti, kad ant žolės mulčio reikėtų uždėti dar sluoksnelį šiaudų. Kyla klausimas, kodėl? Atsakymas būtų visai paprastas: tiesiog todėl, kad ant žolės mulčio gulinčio agurkėlio viena pusė pašviesėja ir įgauna nevisai malonų skonį. Tačiau lauke mulčiuoti agurkai buvo normalaus skonio ir veislei būdingos spalvos. Galima daryti prielaidą, kad šiltnamyje taip atsitiko todėl, kad dėl aukštesnės temperatūros ir didesnės santykinės drėgmės visi mikrobiologiniai procesai vyksta kur kas sparčiau. O lauke, esant kitokiam mikroklimatui, ši neigiama ypatybė negresia.

Reikėtų paminėti ir tai, kad su žolės mulčiu į dirvą įnešami dideli kiekiai maisto medžiagų, ypač jei veja gerai prižiūrima ir papildomai tręšiama. Taigi vienu šūviu galima nušauti kelis zuikius – panaudoti nupjautą vejų žolę, sumažinti auginamų daržovių piktžolėtumą ir padidinti augalų derlių trąšoms neišleidžiant nė lito.