Liucernos – ilgaamžės, užauginančios gausią antžeminę dalį bei turinčios stiprią šaknų sistemą žolės. Kaip tik dėl gilių šaknų liucernos tampa svarbios žolynuose dėl vis dažniau pasitaikančių sausros periodų vasaros metu.

Besikeičiančios klimato ir aplinkos sąlygos, įvairaus intensyvumo bei pobūdžio stresai (pavyzdžiui, sausringos vasaros) išryškina liucernų privalumus. Liucernų šaknys įsiskverbia į žemę 1–3 m ir, trūkstant drėgmės viršutiniame dirvos sluoksnyje, augalai pasisavina ją iš gilesnių. Sudarius liucernoms kuo geresnes augimo sąlygas, suaktyvinama šių augalų savybė fiksuoti biologinį azotą, padidinamas žolyno derlius bei gaunamas puikios kokybės pašaras. Liucernas galima auginti daugiametėse ganyklose ar sėjomainose ir naudoti įvairiai.

Auginant liucernas žaliajam pašarui ir pjaunant vėlesniu jų augimo tarpsniu (masiškai sužydėjusias), gaunamas didžiausias derlius bei prailginamas produktyvus liucernų gyvavimas žolyne. Tyrimais nustatyta, kad liucernoms žolyne žydint daugiau negu 50 proc., gaunamas didesnis sausųjų medžiagų derlius žaliajam pašarui negu liucernų žydėjimo pradžioje, kuomet žydi tik 10 proc. Kai liucernos pjaunamos vos sužydusios, didesnę derliaus dalį sudaro lapai, o masinio žydėjimo metu jos gali būti apie 25 proc. aukštesnės.

Geriausia pjauti kai žydi

Liucernoms bręstant, tvirtėja stiebas ir sukaupiama daugiau ląstelienos, o lapų proporcija mažėja. Nors pašaro gaunama daugiau, bet jis būna prastesnis. Dėl to liucernas geriausia pjauti anksčiau, tik pradėjusias žydėti, tuomet daugiau būna žalių baltymų ir mažiau žalios ląstelienos. Taip išlaikomas balansas tarp liucernų derliaus kiekio ir kokybės. Tokia praktika geriausiai tinka, jei auginamos tik liucernos be kitų žolių arba kai jos vyrauja žolyne.

Siekiant išlaikyti liucernų produktyvumą ir žinant, kad šie augalai jautrūs stelbimui, labai svarbu parinkti žolynams tinkamus komponentus. Liucerninių ganyklų naudojimo tyrimai daryti įvairiuose Lietuvos vietovėse ir dirvožemiuose. Ankstesniaisiais tyrimais buvo nustatyta, kad liucernas geriausia naudoti kombinuotai: pirmąją žolę, liucernoms sužydus, nupjauti žiemos pašarams ir vėliau 3 kartus nuganyti. Intensyviau ganant, liucernų labai mažėja.

Žolynų botaninė sudėtis ir ganymo dažnumas iš esmės veikia žolynų derlių ir kokybę. Remiantis tyrimų, atliktų Lietuvos žemdirbystės institute (Dotnuvoje) lengvo priemolio karbonatingame glėjiškame rudžemyje, šešerių žolynų naudojimo metų duomenimis, galima teigti, kad iš žolynų, kuriuos įrengiant mėlynžiedės liucernos sudaro apie 60 proc. sėklų mišinio, galima turėti kokybiško pašaro.

Tikėtina, kad tokios sudėties žolyno ganiavos sezono vidutinis baltymingų sausųjų medžiagų derlius pirmaisiais žolyno naudojimo metais, ganant rečiau (5 kartus), bus apie 7,5 t/ha, o ganant dažniau (6 kartus per sezoną) – apytiksliai 1 t/ha mažesnis. Daugiau kaip pusę šių sausųjų medžiagų abiem naudojimo dažnumo atvejais sudarys liucernos.

Dažniau ganant – tolygesnis derlius

Kasmetinis žolynų derlius gali mažėti ganant dažniau, tačiau net ir labai nepalankiomis žolėms augti sausros sąlygomis galima tikėtis gauti 2–3 t/ha sausųjų medžiagų. O šiek tiek palankesnėmis sąlygomis net ir penktaisiais žolyno naudojimo metais galima gauti 6 t/ha, ganant rečiau, ir apie 4 t/ha, ganant dažniau. Dažnesnio ganymo privalumas – tolygesnis derliaus pasiskirstymas sezono metu, retesnio – didesnis derlius per sezoną. Ganant liucernų ar jų mišinių su varpinėmis žolėmis pievas, dažniausiai jų žydėjimo pradžios nesulaukiama. Nors toks naudojimas vargina liucernas, tačiau žolynai su jomis net ir dažnai ganant yra derlingesni už baltųjų dobilų ir varpinių žolynus.

LŽI atliktų tyrimų ganykloje rezultatai rodo, kad liucernų derliaus stabilumą ir kokybę galima išlaikyti 10 metų ir ilgiau. Tam reikia parinkti tinkamus augalų derinius ir sudaryti optimalias auginimo ir naudojimo sąlygas. Liucerniniai žolynai buvo naudoti (ganyti) 4 kartus per sezoną. Žolynų sausųjų medžiagų metiniai derliai labai priklausė nuo skirtingų sezonų meteorologinių sąlygų ir mažiau nuo žolynų botaninės sudėties. Tačiau liucernos išliko pagrindinės žolės mišinyje, kurios davė teigiamą efektą žolynų stabilumui.

Liucernų/daugiamečių svidrių/pievi­nių miglių mišinio sausųjų medžiagų derlius buvo didžiausias. Palankiais daugiametėms žolėms augti metais šio žolyno derlius siekė 9 t, o vidutinis ilgaamžio žolyno derlius buvo beveik 7 t sausųjų medžiagų iš hektaro. Žolyno produktyvumu mažai (vidutiniškai 1 t/ha) atsiliko baltųjų dobilų/liucernų/daugiamečių svidrių mišinys. Žolynai, augę be liucernų, subrandino vidutiniškai 4 t/ha sausųjų medžiagų per metus.

Liucernų žolynai – derlingiausi ir stabiliausi

Liucernos, augusios žolyne be kitos rūšies ankštinių (dobilų), išliko produktyvesnės ir sukaupė daugiau sausųjų medžiagų negu augusios su dobilais. Baltųjų dobilų kiekis žolynuose per palyginti ilgą tiriamąjį laikotarpį kito ir neužtikrino ganyklos derliaus stabilumo. Skirtumai tarp derliaus yra ženklūs ir labai priklauso nuo rūšies. Šiuo atveju liucerniniai žolynai buvo per visus metus derlingiausi bei stabiliausi (juos ganant jau 10 metų). Tikriausiai aktualu, o ateityje gali būti dar aktualiau, kad liucernų ar kiti ankštiniai žolynai gali būti derlingi be papildomų azoto trąšų. Bent jau tiek derlingi, kiek N 240 kg ha-1 patręšti varpiniai žolynai.

Ankštinės žolės gali sudaryti apie pusę žolyno derliaus bent pirmaisiais dvejais naudojimo metais. Vėlesniais metais ankštinių derlius mažėja. Čia vėlgi norisi atkreipti dėmesį į liucerninius žolynus, kuriuose net ir dažniau ganant liucernos didino žolynų produktyvumą.

Visi tiriamieji žolynai teikė baltymingą pašarą. Bendras žolynų baltymingumas kito nuo 15 iki 22 proc., o žolynuose, kuriuose augo liucernos, derliaus baltymingumas visais metais buvo didžiausias – ne mažiau kaip 18 proc. Tokia žalių baltymų koncentracija derliuje visais žolynų sudėties atvejais atitiko galvijų poreikius ir net juos viršijo.

Kaip jau minėta, šiuolaikiniuose, ypač mišrios krypties, ūkiuose liucernų žolynus galima išnaudoti kaip reikšmingą sėjomainos narį. Ypač naudingos sėjomainoje liucenos ir pašarui, o vėliau ir po jų augantiems augalams kaip priešsėlis. Lietuvos žemdirbystės institute tyrimai buvo atlikti lengvo priemolio karbonatingame glėjiškame rudžemyje, kuriame trejus metus buvo auginami mišrūs žolynai. Žolynų mišiniai buvo sudaryti iš lietuviškų veislių baltųjų dobilų Atoliai, liucernų Birutė, daugiamečių svidrių Sodrė bei pašarinių motiejukų Gintaras II.

Vis dar geriausiai suprantamas, įprastas, o agronominiu požiūriu bendriausias augalų naudos vertinimo rodiklis – derlingumas. Vertinant žolynų derlingumą pastebėta, kad pirmaisiais žolynų naudojimo metais visi liucernų gryni ir mišinių žolynai derėjo panašiai kaip varpinės žolės, tręštos N240 kg/ha. Antraisiais žolynų naudojimo metais (II n. m.) didžiausias derlius, kaip ir pirmaisiais, gautas iš žolynų su mėlynžiedėmis liucernomis ir didesnis negu tokių pačių žolynų pirmaisiais metais. Toks vystymasis būdingas liucernoms, ir dažnai tyrėjai pastebi, kad, didėjant liucerninių žolynų amžiui, derlius gaunamas didesnis.

Trečiaisiais žolynų naudojimo metais visų žolynų derlingumas gerokai sumažėjo, palyginti su pirmaisiais ir antraisiais metais, tačiau, kaip ir ankstesniaisiais metais, geriausiai derėjo liucerniniai žolynai. Beje, trečiaisiais metais žolynai ir naudoti buvo trumpiau, nes po antrosios žolės derliaus nuėmimo jie jau buvo ruošiami žiemkenčių sėjai (antrosios pjūties derlius irgi buvo labai menkas). Taigi, apibendrinant žolynų derlingumo rodiklį, galima konstatuoti, kad stabiliausiai derėjo gryni liucernų ir mišrūs žolynai, kurių sudėtyje buvo liucernų. Jų sausųjų medžiagų derlius siekė 8,31–9,78 t/ha pirmaisiais, 7,41–9,61 t/ha antraisiais ir 6,74–7,59 t/ha trečiaisiais žolynų naudojimo metais.

Sėjomainoje pasėti žolynus ir gauti iš žolių naudos šiuolaikiniame ūkyje yra svarbu jau sėjos metais. Liucernos, kaip ir kitos daugiametės ankštinės žolės, gali praturtinti agrochemines bei pagerinti fizikines dirvožemio savybes po jų augantiems augalams. Pastaruosius kelerius metus Dotnuvoje ekologinėmis sąlygomis buvo vykdomi lauko bandymai, siekiant išsiaiškinti liucernų produktyvumą su skirtingais antsėliais ir be jų. Liucernos buvo augintos mišinyje su daugiametėmis svidrėmis. Žolių mišiniams parinkome dviejų rūšių antsėlinius augalus. Vienas jų gana įprastas – miežiai, kuriuos auginome žaliajam pašarui iki grūdams baigiant bręsti, o antrasis – pusiau belapiai žirniai. Žirniai buvo nuimami žaliajam pašarui vaškinės brandos tarpsniu. Antraisiais metais buvo šienaujama tris kartus ir po trečiosios pjūties žolynai užarti.

Sausesniais metais liucernų ir svidrių žolyno dvejų metų suminis derlius beveik nesiskyrė, ar sėta su antsėliu, ar be. Liucernų ir svidrių žolyno be antsėlio sausųjų medžiagų suminis dvejų metų derlius buvo 16 t/ha. Liucernų žolynai (liucernos ir svidrės), augę su žirnių antsėliu, sukaupė didesnį sausųjų medžiagų derlių negu žolynai su miežių antsėliu. Labai svarbi sėjos būdo įtaka sausųjų medžiagų derliui pastebima ir antraisiais žolynų amžiaus metais. Liucernų žolynas buvo produktyvesnis, kuomet buvo pasėtas be antsėlio arba su žirnių antsėliu pašarui. Suminis dvejų metų liucernų ir svidrių žolyno be antsėlio sausųjų medžiagų derlius buvo beveik toks pat, kaip pasėjus su antsėliais.

Galima teigti, kad geresnės augimo sąlygos liucernoms be antsėlio sėjos metais antraisiais amžiaus metais beveik kompensavo prarastą antsėlinio augalo sausųjų medžiagų derliaus priedą. Tačiau drėgnesniais metais liucerniniai žolynai buvo mažiau produktyvūs augdami su antsėliais. Liucernų ir svidrių žolynas su miežių antsėliu subrandino patikimai mažesnį sausųjų medžiagų derlių – 12 t/ha per dvejus metus. Taigi palankesniais augalams augti metais, antsėliai sudarė didesnę konkurenciją ir liucernas labiau stelbė. Vertinant žalių baltymų koncentraciją žolėje, visais tirtais atvejais ji atitiko keliamus reikalavimus galvijų reikmėms patenkinti. Šiek tiek didesniu baltymingumu pirmaisiais metais išsiskyrė žolynai su žirnių antsėliu.

Svarbu suplanuoti, kurios rūšies mišinius būtų galima įtraukti į sėjomainą ar įrengti ilgalaikę produktyvią ganyklą. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad meteorologinės sąlygos turi didelės įtakos visiems augalams, todėl, atsižvelgus į dirvožemio agrochemines savybes, pravartu būtų auginti daugiakomponenčius žolynus. Naudinga įtraukti į žolinius mišinius liucernas, ypač pastaraisiais metais dažnėjant sausringoms vasaroms.

Liucernos gerai dera ir priemolio, ir priesmėlio dirvose, tačiau menkai dera, jei dirvožemis rūgštus ar rūgštokas (pH mažiau negu 6,5). Pašarui paprastai sėjama 15–20 kg/ha, prieš sėją sėklas reikia apdoroti nitraginu. Sėjomainoje auginant žolių mišinius su liucernomis galima sėti su pusiau belapių žirnių antsėliu (150 kg/ha). Jie mažiau stelbia žolyną ir dar papildomai fiksuoja biologinio azoto bei pašarui suteikia didesnį baltymingumą.