Prieš trejus metus ūkį perėmęs iš tėvo, Mindaugas kibo į ūkininkavimą iš visų jėgų. Iš karto užmezgė ryšius su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kelmės r. biuru: čia ir buhalterinę apskaitą tvarkosi, ir agronominių konsultacijų sulaukia. Anksčiau laikęs nemažai kiaulių, dabar jaunasis ūkininkas specializuojasi tik augalininkystėje. Augina žieminius ir vasarinius kviečius bei miežius – šie augalai užima didžiąją pasėlių dalį. Sėdavęs ir avižų, bet šį pavasarį jų atsisakė – labai sunkiai sekdavosi realizuoti. Pernai dar pasėjo 13 ha rugių, rudenį juos nukuls, o ar vėl sės – abejoja, viskas priklausys nuo grūdų kainų. Tiesa, siaurėjantį augalų asortimentą Mindaugas planuoja papildyti rapsais, kurių iki šiol nebandė auginti.

„Dabar, kai turiu naują kombinuotąją sėjamąją Amazone, rudeniop sėsiu žieminių rapsų. Be to, ir naujas, pernai pirktas kombainas Claas Lexion 540 C tinka rapsams kulti“, – sprendimą pradėti auginti rapsus aiškina Mindaugas.

Pateikęs prašymą gauti paramai pagal Lietuvos Kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, Mindaugas tikisi sulaukti 138 tūkst. litų paramos. Šie pinigai numatyti technikai, kuri jau stovi ūkininko kieme – plūgai ir sėjamoji. Mindaugas naujuosius pirkinius jau spėjo išbandyti pavasario darbams. „Su modernia sėjamąja pasėtas vasarojus stiebiasi į viršų idealiai lygiomis eilutėmis, gražu ir pažiūrėti, tikiuosi gero derliaus sulaukti“, – ūkiškai pasidžiaugia šeimininkas.

Reikia naujo traktoriaus

Tiesa, keturių metrų užgriebio pločio Amazone sėjamąją 140 AG traktorius Deutz Fahr (jį ūkininkas pirko naudotą) sunkokai tempia, tad Mindaugas jau dairosi naujo galiūno, kuris turėtų bent 200 AG. „Bet dar lauksiu rudens – koks derlius bus, kokios kainos“, – viską gerai apsvarstyti linkęs ūkininkas. Juolab kad ir nenusprendęs dar, kokį traktorių pirkti. „Kiek ūkininkų, tiek ir nuomonių, koks traktorius geriausias. Pastebėjau, kad kas kokį turi, tas tokį ir giria“, – juokiasi Mindaugas ir prasitaria, kad jis renkasi tarp Claas ir Johne Deere.

Kombainą už savo lėšas lizingu pirko pernai javapjūtei. Iki tol ūkio laukus kuldavo su dviem kombainais, o štai pernykštį derlių be vargo sudorojo su vienu, pats Mindaugas už jo vairo sėdėjo. Ūkio bazėje Janaučių kaime, Kelmės apylinkių seniūnijoje, yra gausybė senos technikos, likusios dar nuo tėvo ūkininkavimo laikų (jis buvo „Vienybės“ kolūkio pirmininkas): kai ką pasiremontuoja, į laukus išvažiuoja, bet, pasak Mindaugo, naujos technikos pranašumas neabejotinas.

Nuosavos žemės yra apie 100 ha, kita – nuomojama. Nors žemės ūkio produkcijos kainos kritusios, žemės nuomos kainos niekas nenori mažinti – ji laikosi apie 200 Lt/ha. Nuomos sutartys sudaromos penkeriems metams, bet Mindaugas apsidrausdamas stengiasi sudaryti šešeriems. Jaunasis ūkininkas pasiguodžia, kad ypač su garbaus amžiaus žemės savininkais kartais būna sunku susitarti, jiems vis atrodo, kad kažkas kėsinasi į jų nuosavybę. O parduoti nenori – laukia euro įvedimo. Mažiausiai už žemės hektarą Kelmės apylinkėse prašoma 2 000–3 000 tūkst. Lt. Žemės derlumas apylinkėse labai nevienodas – nuo 29 iki 50 balų.

Mindaugas visus pasėlius draudžia privalomai. Renkantis pačią mažiausią rizikos grupę, jam draudimas atsieina apie 10 000 Lt. „Manau, kad draudimo sistemoje ne viskas iki galo apgalvota. Kaip jaunasis ūkininkas paramą galiu gauti maksimaliai už 40 ha, o pasėlius reikia drausti visus kiek turiu, taigi 300 ha“, – logikos reikalavimuose pasigenda ūkininkas.

Mindaugas ketina pasinaudoti supaprastinta paramos tvarka smulkiems investiciniams projektams – gautas lėšas panaudotų daliai išlaidų už pernai pirktą kombainą kompensuoti. Bet išsiaiškino, kad kol negavo paramos pagal priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, tol negali teikti paraiškos supaprastintai paramai gauti. „Galėtų būti taip: pateiki galutinį prašymą apmokėjimui ir jau gali teikti paraišką naujai paramai gauti“, – siūlo ūkininkas.

Darbe pasigenda stabilumo

Anksčiau su derliaus supirkėjais ūkininkas paprastai sudarydavo išankstines sutartis, kuriose būdavo numatyta ir produkcijos realizavimo kaina. „Bet su tomis išankstinėmis sutartimis – sudėtinga. Kiekius dar galima susitarti, bet kainas – rizikinga. Pavasarį prognozuojama derliaus kaina rudenį gali smarkiai pasikeisti ne ūkininko naudai“, – stabilumo pasigenda Mindaugas, nors ir supranta, kad šiais neramiais laikais naivu tikėtis garantijų. Ir pasvajoja, kaip būtų gerai, kad finansiniai srautai dirbtų kaip laikrodis: nuvežei produkciją, pardavei, rytojaus dieną jau pinigus gauni. O dabar reikia taip darbus susidėlioti, kad, tikintis tam tikram terminui piniginių įplaukų, produkciją reikia mažiausiai prieš mėnesį pristatyti.

Dalį derliaus ūkininkas parduoda iš karto po kūlimo, o likusius grūdus turi kur laikyti – sandėliuose telpa 1 000 tonų. Jaunasis ūkininkas šiandieniniame sunk­metyje įžvelgia ir pliusų: kuras ir trąšos atpigo (tiesa, pastarąsias pirko tarp Kalėdų ir Naujųjų, kai tona amonio salietros kainavo 1 100 Lt, o pavasarį jų kaina dar gerokai nukrito), žmonės sukalbamesni pasidarė. Pasak Mindaugo, pastaraisiais metais mechanizatorių atlyginimus diktavo aukšti tolimųjų reisų vairuotojų ir statybininkų uždarbiai, tad be 4 000–5 000 Lt mėnesinio atlygio žmonės ir į kalbas nesileisdavo. Šiemet situacija pasikeitusi, daugiau laisvos darbo jėgos. Čia pat Mindaugas pasidžiaugia, kad jo ūkio darbuotojai – nuolatinių yra keturi – daug metų dirba ūkyje, yra geri ir tvarkingi, išmanantys savo darbą specialistai.

„Jei tėvas nebūtų man ūkio perleidęs, sunku būtų buvę vienam įsikurti. Dabar jau pripratau prie žemdirbio darbo. Pragyventi pinigų užtenka, o viską, kas lieka, investuoju į techniką“, – nei per daug guostis, nei per daug džiaugtis nelinkęs Mindaugas Makauskas. Jis tiesiog dirba kasdienius savo darbus, kurių didelio ūkio šeimininkui niekada netrūksta.