Penkeri metai narystės Europos Sąjungoje – tai ne tik proga dešimčiai senojo žemyno valstybių įvertinti pokyčius, bet ir diskutuoti apie Bendrijos, o kartu ir apie Bendrosios žemės ūkio politikos ateitį. Ginant žemės ūkio sektoriaus perspektyvas Briuselyje, labai aktyvi yra Lenkija. Šios šalies žemės ūkio ministras Marekas SAVICKIS, viešėdamas Lietuvoje, dalijosi su žurnalistais mintimis apie būtinybę radikaliai keisti ES žemės ūkio politiką.

Ką Lenkijai davė penkeri narystės Europos Sąjungoje metai?

Mūsų šalies „dalyvavimo balansas“ yra teigiamas, bet negalime stovėti toje pačioje vietoje.

Lietuvių ir lenkų starto Europos Sąjungoje pozicijos buvo blogesnės negu, pavyzdžiui, prancūzų ar olandų. Dabar skirtumų mažiau, tačiau jie reikšmingi. Todėl mūsų pagrindinis tikslas – siekti sutarimo dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP)  po 2013 m. pakeitimo mums palankia linkme.

Prieš penkerius metus Lenkijos ir Lietuvos ūkininkai baiminosi, kad įstojus į ES, Vokietijos ir kitų Vakarų šalių žemės ūkio produkcija užtvindys mūsų šalių rinkas, bet įvyko priešingai. Mūsų produkcija ne tik atitinka ES standartus, bet ir yra paklausi Vakarų šalyse, nes išsiskiria gera kokybe, skoniu ir prieinama kaina. Niekur duona nėra tokia skani kaip Lietuvoje.

Ar Lietuva nėra pernelyg maža partnerė Lenkijai?

Lietuva mums – tai visų pirma gera ir stabili partnerė ir kaimynė. Lygindamas Lenkijos ir kitų 12 naujųjų ES narių santykius, bendradarbiavimą su Lietuva vertinu labai gerai. Tačiau reikia sutikti, kad Lenkijos ir Lietuvos pastangų neužteks situacijai pakeisti Bendrijoje. Neužteks ir naujojo Baltijos regiono šalių penketo (Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos) vienybės. Todėl labai intensyviai dirbsime su visomis 12 naujųjų šalių. Be to, matau gerų galimybių sėkmingai bendradarbiauti su senbuvėmis Skandinavijos šalimis, Ispanija, Portugalija. Šiuo metu visų svarbiausia suvienodinti tiesiogines išmokas ir supaprastinti žemės ūkio politiką. Ši politika turi būti gerai suprantama ir žemdirbiams, ir visiems mokesčių mokėtojams.

Kaip Lenkijos valdžia žada keisti savo šalies žemdirbių apmokestinimo politiką?

Diskutuojame apie tai labai giliai. Tačiau norėdami apmokestinti žemdirbių pajamas, pirmiausia turime užtikrinti, kad žemdirbiai turėtų užtektinai pajamų ir kad jos augtų. Tai sudėtinga problema. Juk labai sunku apmokestinti tai, ko nėra.

Maždaug pusė Lenkijos žemdirbių gauna mažiau pajamų negu kitų sektorių dirbantieji. Šiuo metu žemdirbiai moka valstybei žemės mokestį, susietą su pasėlių plotu – tai lyg dešimtinė, kurią privalu mokėti, nepriklausomai nuo to, koks užderėjo derlius. Lenkijos ekonomistai atliko daug skaičiavimų, kad pagrįstų naujos žemdirbių apmokestinimo tvarkos naudą. Tačiau kaip neskaičiavo, visais atvejais valstybė turėtų nemažai primokėti žemdirbiams, kad jiems jų verslas apsimokėtų.

Galbūt ateinančiais metais turėsime pakankamai išsamių duomenų apie visų ūkių pajamas ir galėsime priimti tinkamiausią sprendimą.

Kokiais principais turėtų būti keičiama Bendroji žemės ūkio politika?

Senosiose ES šalyse 80 proc. žemės ūkio sektoriaus paramos lėšų skiriama Bendrosios žemės ūkio politikos I ramsčio tikslams įgyvendinti (tiesioginėms išmokoms bei rinkos reguliavimo priemonėms), o 20 proc. – II ramsčiui (kaimo vietovių struktūros plėtrai) finansuoti. Naujosioms šalims stojant į ES buvo iškelta sąlyga – skirti po 50 proc. lėšų abiem ramsčiams. Taigi jau tada, prieš 7–8 metus, kai mes derėjomės dėl narystės, mūsų galimybės gauti vienodas išmokas buvo apribotos. Dabar turime sąžiningai žiūrėti į akis tikrovei ir aiškiai pasakyti, kad tokių disproporcijų ir skirtumų neturi likti. Juk senbuvės šalys yra turtingesnės ekonomiškai ir jų kaimas geriau išvystytas, todėl šiandien būtina kalbėti apie tai, kaip keisti BŽŪP po 2013 metų.

Žemės ūkio sektoriui yra iškeltas uždavinys ne vien gaminti maisto produkciją, bet ir tausoti aplinką, išgauti energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Tačiau krizė privertė žemdirbius suklusti ir gali paskatinti juos nebegaminti atsinaujinančios energijos. Šiuo metu rinkos stabilizuojasi, bet praeis dar daug laiko, kol supirkimo kainos vėl ims kilti. Todėl didžioji Europos Sąjunga turi rimtai pagalvoti, kas jai svarbiau: tas pirmasis ramstis – žemės ūkis ar antrasis. Ar Europa turi papildomai finansuoti pirminę žemės ūkio gamybą? Prieš 50 metų Europa pasirinko pirmąjį variantą, ir jo reikia laikytis.

Kita vertus, šiandieninė Europa dar turi atsakyti į klausimą, ar globalinis maisto poreikis tikrai yra subalansuotas, ar tik­rai žinome, kiek maisto reikės po 20 m. Šiandieninė ES ir EK dar nėra atsakiusios į šiuos klausimus. Pastarojo meto diskusijos Pasaulio prekybos organizacijoje rodo, kad ten labiausiai domimasi, ne kaip išmaitinti pasaulį, o kaip įtikti turtingiems vartotojams. Iš šios organizacijos kilęs reikalavimas mažinti subsidijas ES žemės ūkiui buvo veidmainiškas, nes mėginta įteigti, kad jei ES atsisakys muitų barjerų, tai Bend­rijos ūkininkai dėl konkurencijos pradės gaminti maisto produktus pigiau. Tai netiesa. Gamybos sąnaudų sumažinimo galimybes ES žemės ūkis jau išnaudojo. Reikia galvoti ir apie naujas būsimas ES nares, kurios galėtų įsilieti į Bendriją po 2013 metų. Dauguma Europos politikų sako, kad negalima daryti staigių posūkių žemės ūkyje, o tik kosmetiškai reformuoti, leisti jam keistis pamažu. Aš manau, kad jei mes nepadarysime radikalių permainų, tai neturėsime galimybių suvienodinti ūkininkavimo sąlygas ir po 2013 metų.