Nors azotas augalų mityboje yra svarbiausias, didelę reikšmę azoto trąšų efektyvumui turi jo sąveika su kitais mitybiniais elementais, ypač su siera. Kai augalams pakanka sieros, jie didesniais kiekiais ir geriau įsisavina azotą.

Trūkstant azoto, stiebai būna ploni, lapai šviesiai žali, ankštarų susidaro mažiau, jos būna smulkesnės. Panašūs požymiai pastebimi ir trūkstant sie­ros, tačiau šiuo atveju trūkumas dažniau pastebimas ant viršutinės augalo dalies – jauni lapai pagelsta, žiedai būna smulkūs, pabalę („baltažiedystė“), ankštaros arba nesusiformuoja, arba būna tuščios, o jose sėklos būna smulkesnės.

Palyginti ilgai sieros reikšmė buvo neįvertinta. Gal todėl, kad siera augalai buvo pakankamai aprūpinami tręšiant sie­ros turinčiomis trąšomis (ypač superfosfatu), o arčiau pramonės įmonių esančiose vietovėse su išmetamais teršalais ant dirvos nusėsdavo ir nemažai sieros junginių.

Diegiant efektyvias gamtosaugos priemones ir naudojant daugiau koncentruotų trąšų, kurių sudėtyje nėra sieros, prieš 30–40 metų daugelyje Vakarų Europos šalių augalai pradėjo jausti sieros trūkumą. Nemažai sieros reikia pupiniams augalams (ypač dobilams), cukriniams runkeliams, svogūninėms daržovėms. Tačiau jautriausi sieros trūkumui yra bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos augalai. Sieros tyrimams Lietuvoje ilgai buvo skiriama nepakankamai dėmesio. Ypač mažai akcentuota sieros kaip mitybinio elemento įtaka augalų produktyvumui.

Siekiant išsiaiškinti azoto ir sieros trąšų įtaką vasarinių rapsų produktyvumui, 2003–2005 metais Lietuvos žemdirbystės institute (Dotnuvoje) karbonatiniame rud­žemyje atlikti vasarinių rapsų tyrimai, kurių metu įvertinta azoto ir sieros įtaka augalų produktyvumui. Tyrimams pasirinktos 3 azoto (0, 90 ir 150 v. m. kg/ha) bei 3 sieros (0, 20 ir 40 v. m. kg/ha) trąšų normos. Kalio ir fosforo trąšos naudotos tik foniniam tręšimui – po 100 kg/ha P2O5 ir K2O. Tyrimuose buvo auginami Mascot veislės rapsai.

Apsauga nuo žaladarių

Vasarinių rapsų sėklų derlių žaladariai gali sumažinti iki 30–40% arba ji visiškai sunaikinti. Todėl vasariniams rapsams būtina visapusė (ir cheminė) apsauga.

Herbicidai vasariniuose rapsuose turi būti naudojami prieš sėją ar iš karto po jos, kadangi vasarinių rapsų dygimas ir ankstyvieji augimo tarpsniai sutampa su piktžolių dygimo aktyvumu, o patys vasariniai rapsai piktžoles stelbti gali tik ant­roje vegetacijos pusėje. Labai užsikrėtusiose daugiametėmis piktžolėmis dirvose vasarinių rapsų auginti nepatartina dėl didelių sąnaudų herbicidams.

Vasarinių rapsų sėklų dygimas sutampa ir su masiniu spragių (Phyllotreta cruciferae) antplūdžiu, todėl būtina sėti beicuotas sėklas. Vėliau, dėl naujo spragių antplūdžio, gali tekti pakartotinai purkšti. Butonizacijos tarpsniu purškiama ir nuo žiedinukų (Melighetes aeneus).

Pasėlio tankumas

Optimalus vasarinių rapsų tankumas derliaus nuėmimo metu turėtų būti 100–150 augalų kvadratiniame metre. Toks tankumas pasiekiamas išsėjus 7–9 kg/ha daigių sėklų. Rapsų sėklos smulkios, patekusios į dirvą (ypač jei dirva prasčiau paruošta) dažnai turi nevienodas dygimo sąlygas. Anksčiau sudygę augalai nustelbia vėliau dygstančius. Be to, gaudami pakankamai azoto, rapsai pasėlyje ima stip­riau tarpusavyje konkuruoti dėl šviesos ir drėgmės, todėl derliaus nuėmimo metu augalų skaičius ploto vienete būna mažesnis negu visai azoto trąšų nenaudojant. Sieros trąšos augalų skaičiui ploto vienete tyrimuose įtakos neturėjo.

Ankštarų skaičius

Rapsų suformuotas ir užaugintas ankštarų skaičius – tai svarbiausias rodiklis, nuo kurio priklauso sėklų derlius. Nežiūrint to, kad gausiai tręšiant azotu rapsų pasėlis būna šiek tiek retesnis, tokį išretėjimą kompensuoja didesnis ankštarų skaičius. Azoto trąšos skatina rapsų augimą ir šakojimąsi, todėl, padidėjus šoninių šakų, gerokai padidėjo ir ankštarų skaičius. Vidutinė sieros norma (20 kg/ha) gerokai padidino ankštarų skaičių augale, tačiau dvigubai didesnė sieros norma jau turėjo neigiamą poveikį ankštarų skaičiui. Vis tik kuomet rapsai užaugina labai daug ankštarų, jose esančios sėklos smulkėja, tuo pačiu sumažėja ir jų masė. Be to, azoto trąšos veikia riebalų ir baltymų santykį sėk­lose, dėl to sėklų riebalingumas mažėja.

Sėklų derlius

Tręšiant 90 kg/ha azoto norma, sėklų derlius padidėjo 0,47 t/ha (1 kg azoto vidutiniškai davė 5,2 kg sėklų priedą). Tolesnis azoto normų didinimas iki 150 kg/ha įtakos derliui nebeturėjo. Remiantis ir kitų tyrėjų atliktais tyrimais, galima tvirtinti, kad ekonomiškiausia vasarinius rapsus tręšti ne didesne kaip 120 kg/ha azoto norma, kadangi tik išskirtinai palankiais augimui metais (tyrimuose tai buvo 2004 m.) pasiteisina tręšimas ir didesnėmis (iki 150 kg/ha) azoto normomis. Tokiais metais vegetacijos laikotarpiu laikosi vėsūs orai, todėl vasarinių rapsų augimo ir vystymosi laikotarpis būna ilgesnis. Deja, tokie palankūs vegetacijos laikotarpiai pasitaiko retai.

20 kg/ha sieros norma davė vidutiniškai 0,09 t/ha sėklų derliaus priedą (1 kg sieros vidutiniškai davė 4,5 kg sėklų priedą). Tręšiant didesne, t. y. 40 kg/ha sieros norma, derlius nebedidėja; atvirkščiai, net pastebimas šioks toks sumažėjimas. Nemažai Europos tyrėjų irgi nurodo, kad vasarinių rapsų derlius didėja naudojant iki 20–30 kg/ha sieros trąšų normas.

Aprūpinti augalus siera galima naudojant sieros turinčias trąšas – amonio sulfatą, kalio sulfatą ar granuliuotą superfosfatą. Naudojant specialiai rapsų tręšimui skirtas kompleksines trąšas, jų sudėtyje paprastai būna subalansuoti svarbiausių makroelementų (tarp jų azoto bei sieros) kiekiai.

Lentelėse pateikti vidutiniai trejų metų duomenys. Kadangi, be tręšimo, vasariniai rapsai dar yra jautrūs aplinkos sąlygoms augimo metu, tai dėl nevienodų drėgmės ir temperatūros sąlygų vasarinių rapsų sėklų derlius atskirais augimo metais skyrėsi iki dviejų kartų.

Kiti apsirūpinimo siera šaltiniai

Įdomus faktas ir tai, kad tyrimų metais rapsai auginti mažai mineralinės sieros turinčiame dirvožemyje – judriosios sieros kiekis dirvožemyje buvo mažesnis už kritinę 6 mg/kg ribą. Tačiau išorinių sieros trūkumo požymių ant rapsų nė vienais metais nepastebėta. Tai galima paaiškinti tuo, kad rapsai turi gilią šaknų sistemą, kuri gali pasiimti gilesniuose dirvožemio sluoksniuose esančius maisto elementus (tarp jų ir sierą).

Gali būti, kad, be trąšų, dalį sieros augalai gavo iš oro, nes už keliolikos kilomet­rų esančios Kėdainių pramonės įmonės į aplinką išmeta daug teršalų, kurių dūmuose esantys junginiai nusėda ant apylinkėse esančių dirvožemių paviršiaus bei augalų lapų. Yra žinomas faktas, kad augalai iš oro per lapus gali pasisavinti net iki 30 proc. jiems reikalingo sieros kiekio. Vėlgi, kuomet augalai nejaučia didesnio sieros trūkumo, išorėje trūkumo požymių galima ir nepastebėti. Tačiau kituose Lietuvos regionuose dėl skirtingų atskirų vietovių dirvos ir klimato sąlygų ir mažiau išvystytos pramonės sieros trūkumas gali būti labiau aktualus, ypač auginant sierai jautrius rapsus.

• Norint suformuoti optimalaus tankumo vasarinių rapsų pasėlį, būtina aukštos kokybės sėja, į hektarą išsėjant 7–9 kg daigių vasarinių rapsų sėklų.
• Vegetacijos metu būtina cheminė apsauga nuo piktžolių ir kenkėjų (ypač ankstyvaisiais augimo tarpsniais).
• Vidurio Lietuvos karbonatiniuose rudžemiuose, ekonomiškai naudojant azoto ir sieros trąšas, optimalus sėklų derlius gaunamas, kuomet vasariniai rapsai tręšiami ne didesne kaip 120 kg/ha azoto ir 20–30 kg/ha sieros norma.
• Vasariniai rapsai jautrūs šilumos ir drėgmės sąlygoms augimo metu, todėl sėklų derliaus skirtumai atskirais metais gali būti iki 50 procentų.