Kiaulininkystėje išlaidos pašarams sudaro 60–70 proc., t. y. pačią didžiausią dalį visų kiaulienos gamybos išlaidų. Jas galima sumažinti, į kiaulių racionus įtraukus alternatyvių pašarinių žaliavų.

Iš pramonės šalutinių produktų kiaulėms šerti tinkamos sėlenos, salyklojai, glitimo turintis sirupas, žlaugtai, glicerolis ir kitos atliekos. Taikant šėrimą skystaisiais pašarais, racionus galima paįvairinti (ypač skystos konsistencijos ar didesnio drėgnio) maisto pramonės šalutiniais ar antriniais produktais.

Išrūgos gaunamos, gaminant varškę, sūrius, kazeiną. Svarbiausia išrūgų maisto medžiaga – laktozė, kuri sudaro apie 4–5 proc. Jose dar yra aukštos biologinės vertės baltymų, lengvai įsisavinamų mineralinių medžiagų, C, B grupės vitaminų. Norint padidinti išrūgų baltymingumą bei pagerinti pašarinę ir maistinę vertę, jas galima dar ir centrifūguoti į tirštesnes frakcijas. Atsižvelgiant į gamybos technologiją, išrūgos būna: • saldžios (pH – 6–6,8, rūgštingumas – 18–20 oT); • rūgščios (pH – 4–8, rūgštingumas – 45–60 oT); • sūdytos (sudėtyje yra 0,4–0,6 proc. ir daugiau valgomosios druskos). Geros kokybės saldžiomis išrūgomis galima girdyti visų grupių kiaules. Paršavedėms, suaugusioms penimoms kiaulėms per parą duodama iki 10–12 l, augančioms penimoms kiaulėms ir veisliniam prieaugliui – iki 6–8, kuiliams – iki 4–6, nujunkytiems paršeliams iki – 2–3 l išrūgų. Rūgščios išrūgos (rūgštingumas – apie 45–50 oT) tinka tik penimoms kiaulėms, veisliniam prieaugliui ir nesukergtoms paršavedėms. Jų per parą sugirdoma perpus mažiau negu saldžių. Sūdytos išrūgos naudojamos tais atvejais, kai kiaulės šeriamos savos gamybos pašarais (grūdų miltais, šakniavaisiais, žole). Tokių išrūgų per parą kiaulėms galima duoti ne daugiau kaip 1–2 l. Tačiau jeigu kiaulių racionuose naudojami pramoniniai kombinuotieji pašarai, baltymų, mineralų, vitaminų papildai, premiksai ar kiti pašarai, turintys valgomosios druskos, sūdytų išrūgų duoti negalima.

Kiaulės prie išrūgų pratinamos palaipsniui. Geriausia jas sumaišyti kartu su kitais pašarais arba jomis galima sudrėkinti sausų pašarų mišinius bei grūdinius pašarus. Išrūgų galima duoti atsigerti vietoj vandens. Pastovėjusių, perrūgusių išrūgų, kurių rūgštingumas 70–90 oT ir didesnis, kiaulėms duoti nerekomenduojama.

Cukrinių runkelių griežiniai – tai cuk­raus gamybos atlieka. Švieži cukrinių runkelių griežiniai gana vandeningi (sausųjų medžiagų tik apie 6–12 proc.). Juose dar yra apie 0,2–0,5 proc. cukraus ir kitų angliavandenių, palyginti nemažai ląstelienos (apie 2–3 proc.). Cukrinių runkelių griežinių maistingumas panašus į vandeningiausių šakniavaisių. Juose dar būna apie 18–20 mg/kg vitamino C. Šviežius cukrinių runkelių griežinius reikia greitai sušerti, nes ilgiau pastovėję genda. Kad ilgiau išsilaikytų, juos galima ir silosuoti.

Ir švieži, ir silosuoti cukrinių runkelių griežiniai labiau tinkami galvijams šerti (kiaulės paprastai šeriamos džiovintais griežiniais). Tačiau kiaules galima šerti ir šviežiais cukrinių runkelių griežiniais. Per parą suaugusioms kiaulėms šviežių cukrinių runkelių griežinių duodama iki 3–5 kg, silosuotų – perpus mažiau. Geriausiai juos sumaišyti į jovalą su kitais pašarais. Pabrėžtina, kad silosuoti griežiniai netinka veislinėms kiaulėms.

Bulvių tarkiai – tai krakmolo gamybos atlieka. Juose būna daug vandens (iki 93 proc.). Todėl juos būtina sušerti per 1–2 paras, nes greitai genda. Penimoms kiaulėms per parą jų galima duoti iki 0,4–0,5 kg. Nepatartina bulvių tarkių duoti mažiems paršeliams, nes gali sutrikti virškinimas.

Cukrinių runkelių melasa gaunama valant cukrų. Tai tirštas, tąsus, saldus ir lipnus rudos spalvos skystis. Cukrinių runkelių melasoje yra apie 50–60 proc. cuk­raus, gausu organinių rūgščių, kalio, nat­rio. Cukrinių runkelių melasa kiaulėms šeriama tik atskiesta vandeniu (1:3–4). Suaugusioms kiaulėms per parą galima duoti ne daugiau 0,4–0,5 kg melasos. Didesnis kiekis gali sukelti viduriavimą dėl joje esančių organinių rūgščių. Geriausia ­cukrinių runkelių melasą sumaišyti su kitais pašarais, ypač blogesnių skoninių savybių. Šį pašarą galima naudoti kiaulių racionams papildyti energija. Į sausus paršeliams-žindukliams skirtus pašarų mišinius cukrinių runkelių melasos dedama iki 1–1,5, nujunkytiems paršams – iki 2–4, penimoms kiaulėms – iki 5–10, žindamoms paršavedėms – iki 3–5 proc. Cukrinių runkelių melasos nerekomenduojama duoti paršingoms kiaulėms, pakaitiniam prieaugliui, kuiliams.

Žuvų atliekos. Pamario bei pajūrio kraštų ūkiai, esantys netoli žuvų perdirbimo įmonių, kiaulių racionams papildyti visaverčiais baltymais gali naudoti žuvų atliekas. Jose gausu mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, geležies, jodo), A, D, B grupės vitaminų. Suaugusioms kiaulėms per parą duodama iki 1–1,5 kg žuvų atliekų. Penimoms kiaulėms II penėjimo pusėje (daugiau kaip 60 kg svorio) žuvų atliekų duoti jau neberekomenduojama, kad skerdena neįgautų žuvies kvapo ir prieskonio.

Saladinas (salyklojai) – tai alaus gamybai panaudotų miežių liekanos po fermentacijos. Kiaulėms saladinas šeriamas šviežias, džiovintas arba silosuotas. Paršavedėms, kuiliams, suaugusioms penimoms kiaulėms per parą galima duoti iki 2–4, augančioms penimoms kiaulėms ir veisliniam prieaugliui – iki 1–2 kg šviežio saladino. Silosuoto duodama perpus mažiau, jis netinkamas veislinėms kiaulėms. Salyklojus geriausia sumaišyti su kitais pašarais.

Salyklo daigeliai – tai alaus gamybos atlieka. Salyklo daigeliuose gausu B grupės vitaminų. Salyklo daigeliai labai higroskopiški (sugeria drėgmę), greitai genda, todėl juos būtina laikyti sausoje patalpoje. Prieš šėrimą išmirkomi. Penimoms kiaulėms ir veisliniam prieaugliui galima duoti iki 0,5–1, nesukergtoms paršavedėms – iki 0,1–0,2 kg per parą salyklo daigelių. Paršingoms ir žindamoms paršavedėms salyklo daigelių duoti negalima (gali išsimesti, o atvesti paršeliai – viduriuoti).

Krakmolo dekstrinų sirupas – tai palyginti naujas produktas, kuris gaunamas išskiriant iš kviečių grūdų krakmolą ar juos perdirbant į bioetanolį (spiritą). Tokį sirupą Lietuvoje gamina AB „Malsena“. Krak­molo dekstrinų sirupas yra saldoko skonio, jame yra nuo 1,4 iki 17 proc. cukraus. Atsižvelgiant į gamybos technologiją, šis sirupas gali būti B arba C tipo. Pagal energinę ir maistinę vertę 1 kg SM krakmolo dekstrinų sirupas yra panašus į varpinių javų grūdus. Be to, jame nedaug ląstelienos. Pažymėtina, kad C tipo sirupas yra baltymingesnis negu B. Krakmolo dekstrinų sirupe gausu gliutamino rūgšties (apie 50–55 g/kg). Penimoms kiaulėms jo galima duoti iki 4–6 kg per parą, geriausia įmaišyti į jovalą su kitais pašarais. Kaip ir visus vandeningus pašarus, šio sirupo negalima ilgai išlaikyti, nes greitai genda. Jį būtina sušerti gyvuliams per 1–2 paras.

Žlaugtai. Pastaruoju metu šiai pašarinei žaliavai skiriamas išskirtinis dėmesys. Žlaugtai gaunami iš grūdų arba bulvių gaminat bioetanolį (spiritą). Gyvūnų mityboje daugiausia naudojami grūdų (rugių, kviečių, kvietrugių, kukurūzų) žlaugtai. Priklausomai nuo gamybos technologijos ir žaliavos, juose būna labai mažai pagrindinės grūdų sudedamosios dalies – krak­molo (iki 7–10 proc. SM), kuris panaudojamas spiritui gaminti. Tačiau žlaugtuose lieka visi iki perdirbimo buvę baltymai, riebalai, ląsteliena, mineralinės medžiagos, vitaminai ir kitos medžiagos, kurių žlaugtuose gali būti 2–2,5 karto daugiau, palyginti su grūdais.

Pagal baltymų, amino rūgščių ir energijos kiekį sausosiose medžiagose žlaugtai prilyginami daugeliui baltymingųjų pašarų (pvz., rapsų ir saulėgrąžų išspaudoms ar rupiniams, ankštinių sėkloms ir pan.). Todėl juos galima panaudoti gyvūnų mityboje kaip vieną iš pigesnių energijos ir baltymų šaltinių. Žlaugtų pašarinė ir maistinė vertė labai priklauso nuo alkoholio gamybai naudojamų grūdų rūšies, jų cheminės sudėties, kokybės, gamybos technologijos. Žlaugtų pH būna apie 4–4,6. Išgaunant iš grūdų spiritą susidaro įvairios žlaugtų frakcijos (atsižvelgiant į gamybos technologiją): tirštosios ir skystosios (vadinamasis pienelis arba kefyras).

Gyvuliams žlaugtai gali būti šeriami švieži, silosuoti (abiem atvejais jie gali būti skystų arba tirštų frakcijų) ir džiovinti (jie labiau tinka kiaulėms). Džiovinti žlaugtus, esant didelėms energijos sąnaudoms, gana brangu, nes tai labai padidina pašarų kainą. Kiaulėms švieži žlaugtai gali būti naudojami, jeigu jos šeriamos jovalu. Tokiu atveju kiaulėms daugiausia naudojamos skystosios žlaugtų frakcijos („pienelis“), rečiau tirštosios (pastarosios labiau tinka galvijams). Beje, jeigu kiaulės šeriamos šviežiais žlaugtais ir energijos turinčiais pašarais, būtina atsižvelgti į lizino kiekį racione. Šeriant kiaules žlaugtais, galima sutaupyti apie 25–45 proc. kombinuotųjų pašarų. Tai atpigina kiaulienos gamybą, o kiaulių penėjimosi trukmė užsitęsia labai nežymiai.

Per parą jaunesnio amžiaus penimoms kiaulėms (30–70 kg svorio) sugirdoma iki 2–4 kg, o vyresnio (per 70 kg svorio) – iki 4–7 kg žlaugtų (silosuotų dvigubai mažiau). Juos geriausia sumaišyti su kitais pašarais. Paršavedėms, kuiliams, veisliniam prieaugliui žlaugtų duoti negalima. Taip pat jie netinkami kiaulėms penėjimo pabaigoje (likus 3–4 savaitėms iki skerdimo), nes dėl to pablogėja skerdenos kokybė. Kadangi švieži žlaugtai yra labai vandeningas pašaras, jų negalima ilgai išlaikyti, būtina sušerti per 2–3 paras.

Kiaules šeriant skystaisiais pašarais, be minėtų pašarinių žaliavų, dar galima naudoti ir kitas maisto pramonės perdirbimo atliekas, kaip gliutenas, neprinokusių kukurūzų burbuolės, nestandartiniai, nevisiškai sunokę, deformuoti (nerūšiniai) varpinių ir ankštinių grūdai bei nesubrendę iki vegetacijos pabaigos kukurūzai. Visa šita nerūšinė javų derliaus dalis gali turėti iki 30–40 proc. drėgmės. Ją galima apdoroti smulkinant, traiškant, silosuojant. Taip pat kiaulėms šerti galima naudoti net šokolado gamybos atliekas, jogurtus, pieno permeatą ir pasukas.

Taigi kiaulių mityboje tinkamai panaudojus šalutinius ir antrinius maisto pramonės produktus, jie gali būti taikomi kaip alternatyva brangesnėms pašarinėms žaliavoms.

Kitame žurnalo numeryje skaitykite apie kiaulių šėrimą skystaisiais pašarais