Arimo pakeitimas skutimu gerokai sumažina energetines išlaidas ir aplinkos taršą, didina darbo našumą, taupo laiką ir mažina savikainą. Pasikeitus žemdirbystės sąlygoms, didėjant dirvožemio našumui ir sukultūrinimo lygiui, atsiradus galimybei kitomis priemonėmis naikinti žaladarius, intensyvus žemės dirbimas darosi mažiau svarbus.

Lietuvos žemdirbystės institute tirtos trumpų sėjomainų rotacijos. Trilaukė: vasariniai rapsai (veislė Maskot, sėklos norma 6 kg ha-1) – vasariniai miežiai (Luokė, 4 mln. ha-1) – žieminiai kviečiai (Širvinta, 4,5 mln. ha-1); dvilaukė: žieminiai kviečiai – vasariniai rapsai, bei žieminių kviečių monopasėlis. Taikyti skirtingi žemės dirbimo būdai – tradicinis ir supaprastintas.

Ruošiant dirvą žieminių kviečių, vasarinių miežių ir rapsų sėjai tradiciniu būdu, dirva iš karto po priešsėlinio augalo nuėmimo įdirbta ražienų skutik­liu (8–10 cm gyliu) įterpiant šalutinę produkciją, o po 2–3 savaičių giliai (20–25 cm) suarta plūgu su pusiau sraigtinėmis verstuvėmis. Prieš pat sėją dirva purenta kombinuotu priešsėjinio žemės dirbimo padargu (4–5 cm gyliu) ir augalų sėklos pasėtos universalia diskine sėjamąja.

Taikant supaprastintą žemės dirbimą, dirva iš karto po priešsėlinių augalų nuėmimo įdirbta ražienų skutik­liu (8–10 cm gyliu), įterpta šalutinė produkcija, o po 2–3 savaičių purkšta visuotinio veikimo glifosatų grupės herbicidu (4 l ha- 1). Prieš pat sėją dirva įdirbta ražienų skutikliu (6–8 cm gyliu) ir pasėta universalia diskine sėjamąja.

Rūgštumas. Dirvožemio pH(KCl) trilaukės sėjomainos ir monopasėlio abiejuose tirtuose dirvožemio sluoksniuose (0–10 cm ir 10–20 cm) ir ariant dirvas, ir atsisakius arimo per rotaciją turėjo mažėjimo tendenciją.

Kalis ir fosforas. Didesni judriojo fosforo kiekiai rasti viršutiniame 0–10 cm armens sluoksnyje, negu gilesniame 10–20 cm. Tačiau per dvejus tyrimo metus judriojo fosforo abiejuose dirvožemio armens sluoksniuose pagausėjo, o paviršiniame (0–10 cm) rasta vidutiniškai 44 mg kg-1.

Skirtingai negu judriojo fosforo, judriojo kalio kitimas buvo nenuoseklus. Paviršiniame 0–10 cm sluoksnyje ariant dirvas minėto elemento trilaukėje sėjomainoje (vasariniai rapsai–vasariniai miežiai–žieminiai kviečiai) pagausėjo 48 mg kg-1, o monopasėlyje – net 58 mg kg-1, bet gilesniame 10–20 cm sluoksnyje nustatytas nedidelis sumažėjimas. Tačiau neariant paviršiniame 0–10 cm sluoksnyje trilaukėje sėjomainoje per dvejus metus nustatytas 13 mg kg-1 judriojo kalio sumažėjimas, kaip ir monopasėlyje, tik gilesniame 10–20 cm sluoksnyje (sumažėjo 10 mg kg-1).

Tankis. Dirvožemio tankis kviečių pasėlio dirvožemyje po sėjos, nepriklausomai nuo to, ar arta, ar ne, iki 10 cm sluoksnyje padidėjo vidutiniškai 11 proc., po vasarinių augalų sėjos ir ariant, ir neariant minėtame dirvožemio sluoksnyje padidėjo 16 proc. Ariant gilesniame 10–20 cm sluoksnyje išliko tankio didėjimo tendencijos, o sekliai dirbant, dirvožemio tankis nuosekliai didėjo.

Drėgmė. Dirvožemio drėgmės kiekis neariant dirvų po žieminių kviečių sėjos 0–5 cm gylyje trilaukėje sėjomainoje nustatytas mažiausias, o kviečių monopasėlio tame pačiame gylyje – didžiausias (esminiai pokyčiai). Vasarinių augalų dirvožemio drėgnis po sėjos ir artų, ir neartų dirvų nuosekliai didėjo iki 10 cm gylio, o 5–10 cm sluoksnyje padidėjo vidutiniškai 59 proc. Dirvožemio drėgmės kiekis neariant dirvų po sėjomaininių augalų sėjos 0–15 cm gylyje nuosekliai didėjo.

Poringumas. Dirvožemio bendrasis poringumas po sėjos paviršiniame 0–5 cm sluoksnyje, nepriklausomai nuo sėjomainos bei žemės dirbimo būdo parinkimo, nustatytas didesnis: kito nuo 54 iki 57 procentų. Gilėjant dirvožemio sluoksniui, bendrasis poringumas mažėjo: nuo 52 proc. 5–10 sluoksnyje iki 45 proc. 15–20 cm sluoksnyje. Aeracinis poringumas gilesniuose sluoksniuose kito nenuosekliai.

Sliekų kiekis. Daugumos agroekosistemų neatsiejama dalimi yra laikomi sliekai, kurių gausumas parodo dirvožemio sveikumą ir produktyvumą, turi įtakos visam dirvožemio fizikinių, cheminių, biologinių savybių kompleksui. Rausdamiesi dirvožemyje ir misdami yrančiomis augalų liekanomis, sliekai gerina dirvožemio struktūrinių agregatų stabilumą, dirvožemis geriau praleidžia vandenį, būna poringesnis. Gausi sliekų populiacija spartina augalų požeminės dalies augimą, mažina šaknų ligotumą, didina žemės ūkio augalų derlingumą.

Sliekų gausumą lemia ne vien tiktai meteorologinės sąlygos (drėgmė) ar dirvožemio tipas su savita granuliometrine sudėtimi, bet ir taikoma agrotechnika bei auginami augalai. Dirbant žemę, ypač sumaišant visą armens sluoksnį, žalojami ir sliekai. Tyrimų duomenimis, taikant minimalų žemės dirbimą, sliekų rasta 45 proc. daugiau, o jų masė 60 proc. didesnė, palyginti su tradiciniu žemės dirbimu.

Tačiau tarp tirtų sėjomaininių augalų dirvožemio, nepriklausomai nuo žemės dirbimo būdo, mažiausias sliekų skaičius bei masė rasti kviečių monopasėlyje ir po kviečių, kaitomų su vasariniais rapsais dvilaukėje sėjomainoje.

Piktžolės. Daugelio tyrėjų duomenimis, pasėlių piktžolėtumo mažinimo požiūriu, tinkamos sėjomainos parinkimas turi lemiamos reikšmės apsaugai nuo piktžolių. Didesnį privalumą turėjo tradicinis žemės dirbimas, kur dirvos ne tik nuskustos nuėmus pagrindinį augalą, bet ir sudygus piktžolėms giliai suartos. Supaprastintas žemės dirbimas neišvengiamai reikalauja visuotinio veikimo herbicidų naudojimo arba kruopštesnio dirvų įdirbimo mechaninėmis priemonėmis.

Vidurio Lietuvos sukultūrintose leng­vo priemolio dirvose atliktų tyrimų duomenimis, supaprastintas žemės dirbimas tirtose trumpų rotacijų sėjomainose lėmė piktžolių pagausėjimą. Pavasarinės sėjos augalų, vasarinių rapsų bei vasarinių miežių piktžolėtumas, taikant minimalų žemės dirbimą, beveik du kartus viršijo žieminių kviečių pikžolėtumą. Tai paaiškinama tuo, kad iš rudens pasėti žieminiai kviečiai turi geresnes dygimo sąlygas ir suvešėję didžia dalimi nustelbia piktžoles. Augalus pasėjus pavasarį, ypač trūkstant drėgmės, piktžolės ganėtinai sparčiai suveši ir dalis žemės ūkio augalų (ypač tokių jautrių kaip rapsai, turinčių smulkias sėklas), būna užstelbti piktžolių.

Dar akivaizdesni piktžolių suvešėjimo skirtumai atsispindi įvertinus piktžolių masę. Vasarinių rapsų pasėliuose, nepriklausomai nuo pastarųjų augalų auginimo trukmės tame pačiame lauke, piktžolių orasausė masė išaugo nuo 62,9–73,2 g m-2, taikant tradicinį žemės dirbimą, iki vidutiniškai 94 g m-2 minimalaus žemės dirbimo fone.

Derlius. Žieminių kviečių derlingumas trilaukėje (vasariniai rapsai–vasariniai miežiai–žieminiai kviečiai), dvilaukėje (žieminiai kviečiai–vasariniai rapsai) sėjomainose ir monopasėlyje, suarus dirvas, nuosekliai mažėjo, atitinkamai 6,5, 6,4 ir 6,2 t ha-1, o neartose kito nenuosekliai, atitinkamai 6,3, 6,2, 6,3 t ha-1. Žieminių kviečių derlingumas trečiaisiais jų auginimo monopasėlyje metais suartose dirvose padidėjo iki 13 proc., o neartose iki 12 proc. Miežių bei vasarinių rapsų derlingumas artose dirvose gautas atitinkamai 7 ir 11 proc. didesnis, palyginti su neartomis.

Rekomendacijos. Apibendrinus duomenis galima teigti, kad vidurio Lietuvos regione sukultūrintose lengvo priemolio dirvose, taikant įprastinį žemės dirbimą (skutimą 8–10 cm gyliu bei gilų arimą 20–22 cm), rentabilesnė yra trilaukė sėjomaina: vasariniai rapsai–vasariniai miežiai–žieminiai kviečiai. Tačiau, siekiant mažinti laiko sąnaudas, rekomenduojama dvilaukė sėjomaina (žieminiai kviečiai–vasariniai rapsai) bei žemės dirbimo minimalizavimas: skutimas rudenį, sužėlus piktžolėms, purškimas visuotinio veikimo glifosatų grupės herbicidu ir skutimas 6–8 cm gyliu prieš sėją.