Pabandykime prognozuoti, kaip plis ligos ir kenkėjai šiais metais. Žiemojimo sąlygos rapsams šiais metais buvo pakankamai geros, nestora sniego danga gelbėjo nuo šalčio, o pavasariop tik kai kur žemesnėse laukų vietose telkšojo rapsams pražūtingos balutės. Švelnią žiemą gerai žiemoja ne tik augalai, bet, deja, ir jų ligos bei kenkėjai.

Fomozė

Būtent dėl švelnių žiemų pastaraisiais metais pastebimai išaugo fomozės žalingumas, ypač žieminiuose rapsuose. Parenkant apsaugos priemones nuo fomozės ir siekiant nustatyti optimalų šių priemonių panaudojimo laiką, labai svarbu žinoti ligos epidemiologiją, ligą sukeliančio grybo virulentiškumą, biologines savybes, susiejant jas su vietos sąlygomis.

Fomozę sukelia grybo Leptosphaeria rūšių kompeksas, iš kurių svarbiausia ir žalingiausia rūšis yra Leptosphaeria maculans (arba A grupės izoliatai), sukelianti sausąjį stiebo puvinį šaknies kaklelio srityje. Pažeisti rapsų stiebai lūžta ir augalai bręsta per anksti, pasėliai išgula. Grybo L. maculans B grupės izoliatai gali sukelti fomozės požymius ant lapų ir stiebų įvairiame aukštyje, tačiau šie pažeidimai yra gerokai mažiau žalingi. Vėliau buvo nustatyta, kad skirtingo virulentiškumo izoliatai priskirtini skirtingiems grybams – L. maculans (A grupės izoliatai) ir L. biglobosa (B grupės izoliatai).

Grybo, sukeliančio fomozę, askosporos, pasklidusios nuo ankstesnių metų ligotų augalų liekanų, yra pagrindinis šios ligos infekcijos šaltinis. Jos plinta ore per visą rapsų vegetaciją ir pirmiausia užkrečia rapsų lapus, po to ilgą laiką grybas vystosi sistemiškai augalo viduje ir ligos požymių augalo išorėje nematyti. Tik brendimo tarpsniu stiebo apatinėje dalyje ar aukščiau išsivysto fomozės sausasis puvinys.

Pavojingiausias fomozės infekcijos laikotarpis žieminiams rapsams – visą rudenį, nuo skilčialapių tarpsnio iki kol palankios sąlygos askosporoms plisti (pastaraisiais metais iki pat gruodžio mėn. pabaigos ar net sausio mėn. vidurio), nes tik nuo rudenį užsikrėtusių lapų išsivysto labai žalingas fomozės puvinys stiebo apatinėje dalyje. Todėl ir fungicidus nuo fomozės rekomenduojama naudoti rudenį, kai lauke nustatoma 10–20 proc. žieminių rapsų augalų su bent viena fomozės dėme ant lapų.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai 2008 m. rudenį įvertinę fomozės išplitimą žieminiuose rapsuose nustatė, kad 10-tyje iš 14 tirtų įvairių veislių pasėlių daugiau kaip 10 proc. augalų buvo su fomozės požymiais ant lapų, 2- juose iš jų buvo nustatyta daugiau kaip 30 proc. fomozės pažeistų augalų. Minėtuose pasėliuose buvo tikslinga naudoti fungicidus rudenį.

Pavasarinė fomozės infekcija yra mažiau žalinga, todėl pavasarį fungicidais purkšti žieminių rapsų pasėlius nuo fomozės nėra ekonomiškai naudinga.

Sklerotinis puvinys

Dėl sklerotinio puvinio atskirais metais galima prarasti apie 50 proc. rapsų sėklų derliaus. Mūsų tyrimų duomenimis, sklerotinio puvinio pažeistų augalų sėklos buvo žymiai smulkesnės negu sveikųjų, 1 000 sėklų svoris sumažėjo apie 30 proc. Anksčiau laiko subrendusių sklerotinio puvinio pažeistų augalų ankštaros leng­viau atsidaro ir sėklos dar prieš derliaus nuėmimą ar derliaus nuėmimo metu išbyra ant dirvos. Dalis smulkių sėklų išbyra per sietus kūlimo metu, dėl ko derliaus nuostoliai dar padidėja.

Sklerotinis puvinys išplinta kasmet, tačiau ekonomiškai reikšminga rapsams ši liga mūsų šalies laukuose buvo tik 1997 ir 2007 m., tai yra vieną kartą per 10 metų. Žinoma, po 2007 metų sklerotinio puvinio epidemijos, tūkstančiams grybo skleročių patekus į dirvas, ligos išplitimo rizika padidėjo.

Tačiau ne vien infekcijos kiekis lemia ligos išplitimą ir intensyvumą, labai svarbu, kad palankiai susiklostytų meteorologinės sąlygos, sinchroniškai su skleročių dygimu sutaptų žieminių rapsų žydėjimo pradžia. Grybo skleročiai pavasarį pradeda dygti, kai dirvos temperatūra pakyla per 10 °C. Drėgnoje dirvoje skleročiai dygsta intensyviau, tačiau tinkama dirvos temperatūra yra svarbiau negu drėgmė. Pakilus dirvos temperatūrai per 15 °C, skleročių dygimas sulėtėja.

Anglijoje pagal sklerotinio puvinio prognozės modelį nustačius, kad rapsų žydėjimo pradžioje sudygo 25 proc. į dirvą pasėtų skleročių, rekomenduojama žieminius rapsus skubiai purkšti fungicidais.Jei skleročių dygimas nežymus, fungicidų naudoti nerekomenduojama. Žinoma, be skleročių daigumo rodiklio, į modelį ūkininkas suveda duomenis apie lauką (prieš kiek metų lauke auginti rapsai, koks tuomet buvo sklerotinio puvinio išplitimas), pasėlio būklę (tankumas, piktžolėtumas ir kt.), kai kuriuos meteorologinius duomenis ir tuomet gauna atsakymą apie ligos išplitimo riziką.

Deja, mūsų šalyje sklerotinio puvinio prognozė nevykdoma, tačiau ūkininkams patartina pradėti kaupti informaciją apie savo laukuose išplitusias ligas, jų protrūkius. Sklerotinio puvinio išplitimo rizika gali padidėti šių metų pavasarį, nes praėjusiais metais, prieš žieminių rapsų sėją ariant dirvas, į viršutinį dirvos sluoksnį buvo atversti 2007 m. skleročiai. Po tų metų ligos epidemijos žieminių rapsų pasėlius rekomenduojame kasmet purkšti fungicidais žydėjimo metu.

Primename, kad fungicidai neturi gydomojo poveikio nuo sklerotinio puvinio, tad juos reikia naudoti preventyviai, tai yra žiedlapių užsikrėtimo metu.

Užsienio autorių tyrimai rodo, kad, nupurškus žieminius rapsus žydėjimo pradžioje, fungicidų efektyvumas nuo sklerotinio puvinio buvo daugiau negu 95 proc., žydėjimo viduryje – per 70 proc., o žydėjimo pabaigoje – tik 14 proc. Pirmieji žiedai nužydi ir žiedlapiai pradeda kristi praėjus 7–10 dienų nuo žieminių rapsų žydėjimo pradžios. Sėkmingai apsaugai nuo sklerotinio puvinio ne tiek svarbu, kokį fungicidą pasirinkti, tačiau ypač svarbu nupurkšti tinkamu laiku (nuo žydėjimo pradžios iki vidurio).

Žinoma, kai kurie ūkininkai gali nuspręsti nepurkšti žieminių rapsų fungicidais žydėjimo metu tikėdamiesi, kad sklerotinio puvinio epidemija dar bent kelerius metus nepasikartos. Jei liga neišplis, bus sutaupyta lėšų ir laiko, nebus mindomi pasėliai ir teršiama gamta, tačiau, kilus ligos epidemijai, galima prarasti apie 30 proc. sėklų derliaus (pagal šios dienos kainas, tikintis 4 t/ha žieminių rapsų sėklų derliaus, nuostoliai sudarytų apie 1 000 Lt/ha). Yra nustatyta, kad 10 proc. sklerotinio puvinio pažeistų augalų lauke atitinka 5 proc. sėk­lų derliaus nuostolius, 20 proc. pažeistų augalų – 10 proc. nuostolius ir t. t.

Rapsiniai žiedinukai

Apie rapsinių žiedinukų reikšmę rapsų derlingumui priminti tikrai nereikia, visi rapsų augintojai žino, kad šis kenkėjas neatsiejamas rapsų palydovas. Taip yra todėl, kad rapsiniai žiedinukai dauginasi tik ant bastutinių šeimos augalų. Šie kenkėjai pavasarį pabunda orams sušilus iki 6–8 oC ir maitinasi bei poruojasi ant įvairių šeimų augalų žiedų. Bet kiaušinėlius patelės deda tiktai į Brassicaceae šeimos augalų, ypač rapsų, žiedpumpurius. Šiuos augalus žiedinukai atpažįsta ir susiranda ankstyvos butonizacijos tarpsniu pagal skleidžiamą specifinį kvapą.

Optimali oro temperatūra jų migracijai į rapsų laukus – 15 oC, o optimali temperatūra lervų vystymuisi yra 16–27 oC. Žemesnėje temperatūroje žiedinukų mig­racijos aktyvumas, tuo pačiu ir kenksmingumas rapsams, sumažėja. Rapsams kenkia ir vabalai, ir lervos. Vabalai graužia 1–2 mm dydžio, o patelės deda kiaušinėlius į didesnius negu 2 mm, dažniausiai 2–3 mm dydžio, žiedinius pumpurus. Viena patelė gali padėti apie 200 kiaušinėlių, po 2–6 vnt. per dieną, į vieną rapsų žiedpumpurį padeda iki 6 kiaušinėlių. Patelės kiaušinėlius deda apie 2 mėnesius. Išsiritusios lervos maitinasi žiedadulkėmis, viename kvadratiniame metre rapsų pasėlio suskaičiuota 4 500–6 500 vnt. rapsinio žiedinuko lervų. Per 50 dienų nuo kiaušinėlio padėjimo išsivysto nauja vabalų generacija.

Pastaraisiais metais labai ryškiai iškilo rapsinių žiedinukų rezistentiškumo piretroidų klasės insekticidams problema, daugelyje Europos šalių sunku šį kenkėją kontroliuoti. Rezistentiškumo atsiradimą lėmė tai, kad 15–20 metų rapsiniams žiedinukams naikinti visoje Europoje buvo naudoti tik piretroidų klasės insekticidai, jie palyginti pigūs, todėl dažnai buvo naudoti profilaktiškai, neatsižvelgus į šio kenkėjo žalingumo ribas. Piretroidai ūkininkams buvo ir tebėra labai patrauklūs, kadangi veikia greitai, todėl efektas matomas jau praėjus 1 val. po purškimo.

Įvairiose šalyse, siekiant sumažinti rapsinių žiedinukų rezistentiškumo plitimą ir apsaugoti rapsų augintojus nuo galimų didelių rapsų sėklų derliaus nuostolių, vykdomas rezistentiškumo monitoringas, koreguojamos rapsų pasėlių apsaugos nuo žiedinukų rekomendacijos. 2008 metais LŽI Augalų patologijos ir apsaugos skyriuje atliktų tyrimų rezultatai patvirtino prognozes – Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionuose, kaip ir kaimyninėse šalyse, jau yra išsivystęs rapsinių žiedinukų rezistentiškumas lambda–cyhalotrinui, alfa–cipermetrinui ir deltametrinui. Rezistentiškumo laipsnis – nuo mažo iki vidutinio.

Rapsiniams žiedinukams būdingas kryžminis rezistentiškumas, todėl nustačius rezistentiškumą nors vienai piretroidų klasės veikliajai medžiagai, atsiranda rezistentiškumas ir kitoms tai klasei priskiriamoms veikliosioms medžiagoms. Tačiau kol kas visos tirtos žiedinukų populiacijos buvo jautrios tau-fluvalinatui, todėl galima daryti prielaidą, kad žiedinukų rezistentiškumo šiai veikliajai medžiagai Lietuvoje kol kas nėra.

Siekiant sumažinti rapsinio žiedinuko atsparumo atsiradimo riziką, rekomenduojama nenaudoti piretroidų klasės insekticidų rapsų pasėliuose, jei nėra būtinybės (pastebėjus tik vieną kitą kenkėją), nes dažnas piretroidų naudojimas skatina atsparumo atsiradimą ir vystymąsi. Žiedinukų plitimo metu, jei reikia purkšti daugiau kaip vieną kartą, rekomenduojama kaitalioti skirtingų klasių insekticidus (piretroidus, neonikotinoidus), nevengti brangesnių insekticidų, nemažinti insekticidų rekomenduojamų maksimalių normų. Naudojant insekticidus, būtina minimalizuoti neigiamą jų poveikį naudingiems organizmams (ypač bitėms) – nuo žiedinukų purkšti tik iki žydėjimo, žalių pumpurų tarpsniu (tiaklopridas yra ypač kenksmingas bitėms).

***
Įvairiose šalyse mokslininkai dirba, siekdami sukurti patikimus įvairių ligų prognozės metodus. Jei metodas veikia sėkmingai, ūkininkai gali gauti būtinos informacijos apie ekonomiškai pagrįstą augalų apsaugos priemonių naudojimą, siekiant apsaugoti rapsų pasėlius nuo grybinių ligų, sutaupyti lėšų ir laiko bei apsaugoti aplinką nuo teršimo. Deja, Lietuvoje dėl įvairių priežasčių augalų ligų ir kenkėjų prognozei vis dar skiriama labai mažai dėmesio.