Lietuva, pasirašydama 1992 m. birželio 11 d. RiodeŽaneire „Biologinės įvairovės konvenciją“, įsipareigojo išsaugoti mūsų gyvulių veislių genetinį fondą. Nacionaliniai genetiniai ištekliai, kurių išskirtiniai paveldimi požymiai susiformavę Lietuvoje, turi selekcinę, ekonominę, mokslinę, ekologinę, kultūrinę, istorinę reikšmę ir yra svarbi pasaulinės žemės ūkio įvairovės dalis.

Dar po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje nustelbiamojo kryžminimo būdu buvo pradėtos masiškai gerinti vietinės gyvulių veislės. Siekdama išsaugoti vietinių veislių genofondą, 1921 m. Žemės ūkio ministerijos sudaryta komisija siūlė suformuoti vietinių gyvulių bandas ir veisti jas grynuoju veisimu. Šis pasiūlymas buvo įgyvendintas tik įkūrus žemaitukų žirgyną, vėliau sunaikintą per Antrąjį pasaulinį karą. 1996 m. ties išnykimo riba buvo atsidūrusios senosios vietinės gyvūnų veislės, todėl Lietuvos gyvulininkystės institutas (LGI) ėmėsi iniciatyvos išsaugoti jas nuo visiško išnykimo. Buvo surengtos išlikusių gyvulių paieškos nuošaliose šalies vietovėse. Iš gyventojų surinkti ir supirkti vietinių kiaulių paršeliai, iš Vilniaus žirgyno ir pavienių asmenų – žemaitukų veislės arkliai. Sudarytos vietinių kiaulių, žemaitukų arklių bei vietinių šiurkščiavilnių avių bandos LGI. Vištinių žąsų buvo likę tik užsienio šalių paukščių kolekcijose. Iš užsienio parvežtų kiaušinių pavyko atkurti vištinių žąsų pulką. Šėmų ir baltnugarių galvijų banda suformuota Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centre ir LGI.

Saugo įstatymai

Lietuvos gyvulių veislininkystės įstatymas nurodo, kad vienas iš pagrindinių gyvulių veislininkystės uždavinių yra saugoti ir gerinti Lietuvos gyvulių veisles ir jų genofondą. Žemės ūkio ministro 1996 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 481 patvirtinta Lietuvos senųjų vietinių žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programa. Po metų sudaryta Žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių koordinavimo taryba, kuriai pavesta:

• rengti ir vykdyti atskirų žemės ūkio gyvūnų veislių išsaugojimo programas;
• rengti nykstančių žemės ūkio gyvūnų vertinimo sistemas;
• koordinuoti nykstančių žemės ūkio gyvūnų veislininkystės darbą;
• koordinuoti nykstančių žemės ūkio gyvūnų inventorizavimo ir medžiagos atskirų veislių kilmės knygoms rengti darbus;
• teikti siūlymus Žemės ūkio ministerijai, kaip ekonominėmis priemonėmis išlaikyti saugotinų veislių gyvūnų minimalų skaičių, užtik­rinantį veislių išlikimą.

Pagal Kaimo plėtros plano priemonės „Agrarinė aplinkosauga“ Retų veislių gyvulių ir paukščių programą finansuojamas į FAO (Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacija) Nykstančių rūšių sąrašą įtrauktų gyvūnų laikymas, t. y. laikymas tų veislių, kurioms grėstų išnykimas, jeigu nebūtų suteikta parama. Žemės ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 3D-452 Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie ŽŪM vyriausiesiems specialistams – valstybiniams veislininkystės inspektoriams rajonuose pavesta pagal žemės ūkio veiklos subjektų prašymus išduoti pažymas apie laikomų retų veislių gyvulių ir paukščių skaičių bei žemės ūkio veiklos subjektų dalyvavimą Retų veislių gyvulių ir paukščių programoje. Remiamus gyvulius galima veisti tik grynuoju veisimu ir veisti pagal numatytą veisimo planą.

Lietuva, saugodama genetinius ištek­lius, aktyviai palaiko ryšius su įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis – Šiaurės šalių genų banku, Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO), Europos gyvulininkystės produkcijos gamintojų asociacija (EAAP).

Nacionalinių veislių gyvuliai

Lietuvos žemės ūkio gyvūnų genofondas – tai Lietuvoje sukurtos ir veisiamos gyvulių ir paukščių veislės: baltnugariai ir šėmi galvijai, senojo genotipo Lietuvos žalieji bei Lietuvos juodmargiai galvijai, žemaitukų, stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų veislių arkliai, Lietuvos juodgalvės ir vietinės šiurkščiavilnės avys, vietinės kiaulės, Lietuvos baltosios senojo genotipo kiaulės, vištinės žąsys.

Lietuvos gyvulių genofondas remiamas nuo 1995 metų ir parama kasmet vis didėjo. 1990 m. buvo išmokėta 385 tūkst., o 2004 m. – 449, 5 tūkst. Lt subsidijų. Buvo remiami ne tik suaugę patinai ir patelės, bet ir prieauglis, tuo tarpu ES parama teikiama tik aprobuotiems patinams ir patelėms.

Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos 2007 metų duomenimis, Lietuvoje yra išlikę žemaitukų veislės arklių (įskaitant stambiuosius žemaitukus) – 334, Lietuvos sunkiųjų arklių – 493, Lietuvos šėmųjų galvijų – 164, baltnugarių galvijų – 161, Lietuvos juodmargių galvijų (senojo genotipo) – 347, Lietuvos žalųjų galvijų (senojo genotipo) – 103, Lietuvos baltųjų kiaulių (senojo genotipo) – 1 016, Lietuvos vietinių kiaulių – 45, Lietuvos šiurkščiavilnių avių – 78, Lietuvos juodgalvių avių (senojo genotipo) – 1 780, vištinių žąsų – 335.

Lietuvos baltnugariai galvijai žinomi nuo senų laikų, ilgą laiką jie buvo gerinami juodmargiais ir žalmargiais galvijais, tačiau iki šių dienų jie išlaikė būdingą spalvą ir savybes. Daugiausia jų išliko pas privačius laikytojus, kurie karves dažnai poruodavo su savais buliais, neatsižvelgdami į jų veislę. Pernai buvo kontroliuojamos 395 baltnugarės karvės, iš kurių buvo primelžta po 5 191 kg 4,25 proc. riebumo ir 3,34 proc. baltymingumo pieno.

Lietuvos šėmieji galvijai žinomi jau nuo pirmos XX a. pusės. Jiems būdingos kai kurios ūkiškai naudingos savybės ir paveldimų savybių perdavimo palikuonims stabilumas. Daugelis laikytojų teigiamai atsiliepia apie gerą šėmųjų galvijų prisitaikymą, ramų būdą, geros kokybės pieną, nereiklumą šėrimo ir laikymo sąlygoms. Pernai buvo kontroliuojama 440 šėmųjų karvių, iš kurių primelžta po 5 131 kg 4,23 proc. riebumo ir 3,33 proc. baltymingumo pieno.

Lietuvos šėmųjų ir baltnugarių galvijų veislės turi būti išsaugotos ir tobulinamos išlaikant individualumą, veislei būdingų požymių visumą. Siekiant išsaugoti šių veislių genofondą, LVA Gyvulininkystės institute ir LVA Praktinio mokymo ir bandymų centre suformuotos reliktinės-genofondinės bandos, kuriose gyvuliai veisiami grynuoju veisimu, tikrinamos jų ūkinės-biologinės savybės.

Lietuvos juodmargių galvijų veislė buvo išvesta kryžminant vietinius galvijus, iš pradžių su įvairių veislių, o vėliau su Olandijos juodmargiais, Ostfryzais ir Švedijos juodmargiais galvijais. Vėliau mišrūnai veisiami tarpusavyje. Lietuvos juodmargių galvijų veislei formuotis didelę reikšmę turėjo gyvulių produktyvumo kontrolė (pradėta 1909 m.), atranka pagal pieningumą ir pieno riebalus, eksterjerą, įrašymas į kilmės knygas. Savarankiška veisle Lietuvos juodmargiai, pripažinti 1951 m., ir toliau buvo gerinami produktyvių giminingų veislių buliais. 2008 m. Lietuvoje buvo 137,7 tūkst. Lietuvos juodmargių karvių, iš jų primelžiama 5 867 kg pieno, pieno riebumas – 4,25, baltymingumas – 3,33 proc. Šiuo metu paramai gauti užregistruotas 221 senojo genotipo Lietuvos juodmargis galvijas.

Lietuvos žalieji galvijai buvo sukurti, kryžminant vietinius galvijus su Danijos žalaisiais, Anglerais, taip pat panaudotas įterpiamasis kryžminimas su Švicais, Lat­vijos dvylaisiais, Švedijos žalmargiais ir Simentalais, tačiau didžiausią įtaką besiformuojančiai Lietuvos žalųjų galvijų veislei turėjo Danijos žalieji galvijai. 1951 m. Lietuvos žalieji pripažinti savarankiška veisle. 1956 m. prasidėjo naujas žalųjų gerinimo Danijos žalaisiais galvijais etapas. Šalyje laikoma 40,3 tūkst. Lietuvos žalųjų karvių, iš kurių primelžiama 5 677 kg 4,39 proc. riebumo ir 3,47 proc. baltymingumo pieno. Šiuo metu Skaistgirio žemės ūkio bendrovėje yra išlikęs 431 senojo genotipo Lietuvos žalasis galvijas, karvių produktyvumas – 5 662 kg 4,73 proc. riebumo, 3,51 proc. baltymingumo pieno.

Žemaitukai – viena seniausių veislių Europoje, žinoma nuo VI–VII a., ypač išgarsėjo XIII–XIV a. lietuvių karuose su kryžiuočiais. Spėjama, kad žemaitukai yra kilę iš Rytų stepinių tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių kartu su indoeuropiečiais maždaug prieš 5 tūkst. metų. Nuo XIX a. žemaitukai pradėti naudoti darbui žemės ūkyje, transportui, eksportuoti į kitas šalis. 1994 m. žemaitukų Lietuvoje tebuvo likę 30. Dabar veislės branduoliai suformuoti Vilniaus žirgyne ir LVA Gyvulininkystės institute.

Stambieji žemaitukai pradėti veisti XIX a. pabaigoje, kai prireikė didesnio darbinio arklio. Tuo metu šiaurės rytų Lietuvoje auginamos žemaitukų veislės kumelės kryžmintos su ristūnų (daugiausia Orlovo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais, o pietryčių Lietuvoje – su šiaurės Švedijos (gudbranzdalių tipo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais. Taip kryžminant, o vėliau veisiant tarpusavyje, buvo sukurti stambesni ir daug tvirtesni vietiniai arkliai. 1963–1965 m. jiems gerinti buvo įvežti šiaurės Švedijos veislės eržilai. Stambiaisiais žemaitukais šie arkliai vadinami nuo 1985 m. Veislė pripažinta saugotina tarptautiniu mastu.

Lietuvos sunkiųjų veislės arklių ištakos siekia XIX a. pabaigą. Veislės kūrimu 1894 m. užsiėmė „Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija“, kurios iniciatyva į Lietuvą įvežta brabansonų, peršeronų, ardėnų ir kitų sunkiųjų veislių eržilų. Su jais buvo kryžminamos vietinės kumelės. Vėliau veislei gerinti iš Olandijos buvo atgabenta sunkiojo tipo arklių, o iš Švedijos – ardėnų. Gauti mišrūnai buvo kur kas gyvybingesni ir labiau prisitaikę prie vietos sąlygų negu importuoti gyvuliai. Lietuvos sunkiųjų arklių veislė patvirtinta 1963 metais.

Lietuvos vietinės kiaulės susiformavo šalies etninėse žemėse, veikiamos natūralios atrankos ir kai kurių į Lietuvos dvarus įvežtų kiaulių genetikos. Būdingiausias skiriamasis morfologinis šios veislės požymis – karoliukai po kaklu. XX a. pabaigoje Lietuvos vietinių kiaulių buvo likę tik pavieniai gyvuliai. 1993 m. pavyko ne tik aptikti, bet ir surinkti negiminingų paršelių, iš kurių buvo suformuota pilnos genealoginės struktūros banda ir LGI atkurta vietinių kiaulių populiacija. Ją sudaro stabilus 150–200 kiaulių skaičius. 1998 m. parengtas Lietuvos vietinių kiaulių veislinis-selekcinis planas, vertinimo taisyklės.

Senojo genotipo Lietuvos baltosios kiaulės – tai pagerintos vietinės kiaulės, pastarąsias kryžminant su didžiųjų ir vidutinių baltųjų, edelšveinų, berkšyrų, vietinėmis Danijos kiaulėmis. Veislė pripažinta 1967 m. Vėliau sumažėjus riebios kiaulienos paklausai, grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių skaičius labai sumažėjo ir pasiekė kritinę ribą. Siekiant išsaugoti grynaveislį veislės tipą, LGI suformuota Lietuvos baltųjų kiaulių populiacija.

Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys susiformavo iš kelių tipų avių – Pomeranijos, lenkiškųjų ilgauodegių, liesauodegių ir šiaurės trumpauodegių avių. XVII a. pabaigoje XIX a. pradžioje šiurkščiavilnės avys pradėtos gerinti plonavilniais merinosais, o vėliau ir Didžiosios Britanijos mėsiniais avinais. 1949 m. net buvo uždrausta kergti avis su vietinių šiurkščiavilnių veislės avinais. Atsiradus pavojui veislei išnykti, pradėta ieškoti išlikusių vietinių avių. Jos unikalios dėl raguotumo (20 proc. patelių ir 80 proc. avinų raguoti), įvairiaspalvės vilnos, nesezoninės rujos, didelio vislumo ir kitų savybių. Vietinių šiurkščiavilnių avių banda suformuota 1995 m. LGI.

Lietuvos juodgalvės avys išvestos XX a. viduryje, mišrinant vietines šiurkščiavilnes avis su vilniniais Anglijos šropšyrais ir mėsiniais Vokietijos juodgalviais avinais. Veislė patvirtinta 1961 m. Vėliau avys buvo gerintos, kryžminant jas su Oksfordauno ir Sufolkų veislės avinais. Pagal produktyvumo kryptį Lietuvos juodgalvės priklauso plonavilnių mėsinių trumpavilnių avių grupei. Veislės branduolys laikomas VĮ „Šeduvos avininkystė“. Ūkis 1964 m. patvirtintas Lietuvos juodgalvių avių veislininkystės ūkiu.

Vištinės žąsys išvestos neplaningai kryžminant senąsias vietines žąsis su Rytprūsių naminėmis, o vėliau su Emdeno ir iš dalies su Pomeranijos veislių žąsimis dar pirmoje XX a. pusėje. Po Antrojo pasaulio karo Lietuvoje nykstant žąsininkystei išnyko ir lietuviškos žąsų veislės. Jos buvo išsaugotos tik užsienio šalių žąsų veislių kolekcijoje. Parvežus kiaušinių, pavyko atkurti vištinių žąsų pulką. Dabar jos laikomos LGI ir A. Bielinio (Panevėžio r.) ūkyje.

Europinė parama

Pagal KPP priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ numatyta parama gali pasinaudoti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, laikantys Lietuvos senųjų veislių gyvulius.

Paraiškos pagal šią programą teikiamos Nacionalinės mokėjimo agentūros Kontrolės departamento teritoriniame skyriuje (KDTS) pagal pareiškėjo valdos įregistravimo vietą. Jos renkamos tuo pačiu metu kaip ir tiesioginių išmokų paraiškos – nuo 2009 04 14 iki 2009 06 15.

Pareiškėjas turi auginti bent vieną numatytą naminį gyvulį arba dešimt naminių paukščių. Taip pat turi įsipareigoti bent penkerius metus išlaikyti paraiškoje nurodytų nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių skaičių. Jei per penkerius metus neišlaikomas nurodytas gyvulių skaičius bei nepateikiami gyvulių netekimo priežastis pateisinantys dokumentai, parama gali būti sumažinta. Norintieji gauti paramą pagal šią priemonę taip pat turi įsipareigoti laikytis gyvūnų gerovės, gyvulių registravimo ir identifikavimo reikalavimų. Gavus paramą, turimą bandą ar paukščių būrį galima papildyti tik gyvuliais iš senųjų veislių bandų ar naminių paukščių būrių, kurių priklausymas bandai ar būriui yra patvirtintas genetiškai. Veisti gyvulius galima tik poruojant su tos pačios veislės gyvuliais.