Pirmieji iš trijų Baltijos šalių protesto akcijų dėl beviltiškos žemės ūkio padėties ėmėsi Latvijos žemdirbiai, vasarį traktoriais išvažiavę į Rygos gatves. Tačiau pesimizmas apėmęs ne visus kaimyninės šalies ūkininkus. Dideliuose Bauskės rajono augalininkystės ūkiuose prasidėjęs sezonas sutinkamas optimistiškai, planuojamos milijoninės investicijos. Latviai įsitikinę, kad ekonominis sunkmetis įves tvarką rinkoje ir suvaldys iki šiol siautėjusį kainų chaosą, o žemdirbiai supras, kad investuoti reikia pagal išgales.

Žemės ūkis – tik stipriems žmonėms

Bauskės r. „Erini“ ūkį valdančios Gran­tinių (Grantinš) šeimos galva Gunaras (Gunars) sako, kad jei ne ši krizė, ūkiai būtų pradėję bankrutuoti dėl nepagrįstai didėjančių trąšų, pesticidų, degalų kainų ir išaugusių atlyginimų. Jo nuomone, žemdirbiams niekada nėra buvę ramu, žemės ūkyje nuolatos jaučiama vienokia ar kitokia krizė, todėl ūkininkauti gali tik stiprūs žmonės. „Mes visi buvę sportininkai – žmona ir sūnus – lengvaatlečiai, duktė žaidė rankinį, o aš lankiau laisvųjų imtynių treniruotes. Ištvermė sporte užgrūdino, todėl ūkininkavimo sunkumai mūsų negąsdina“, – tikina Gunaras, patyrusiu žvilgsniu vertindamas kieme išrikiuotą ir pavasario darbų startui paruoštą techniką. Į ją investuotas ne vienas milijonas eurų, nes beveik 2 tūkst. ha ūkyje didžiausias krūvis tenka dirvas apdirbančioms, pasėlius prižiūrinčioms ir derlių dorojančioms mašinoms.

Šeimininkų pasididžiavimas – naujutėlaitis Fendt 936 Vario traktorius. Su Vokietijos kompanijos „Fendt“ emblema dar 4 Grantinių traktoriai. „Geriau vienas brangus negu 3 pigūs. Intensyvios gamybos ūkyje kiekviena valanda svarbi, nes jokių garantijų, kad orai bus palankūs, neturime. Taigi garantijas, kad darbai bus atlikti laiku, turi suteikti technika“, – įsiterpia Biruta Grantina. Ūkininkai neneigia, kad Fendt traktoriai ne kiekvienam pagal kišenę, tačiau jie per darbymečius nestovi. Labai svarbu ir tai, kad šios mašinos ypač ekonomiškos. „Ne mažiau aktualus technikos pasirinkimo veiksnys – serviso paslaugos. Jau penkeri metai bendradarbiaujame su Lietuvoje Vokietijos kompanijai atstovaujančia įmone „Ivabaltė“. Ten dirba gera mus girdinti ir kompromisų ieškanti specialistų komanda. Lietuviai labai darbštūs, nauja mūsų tautiečių karta darbo nevertina. Esame „priversti“ pinigus leisti Lietuvoje“, – gerai apie verslo partnerius atsiliepia B. Grantina.

Nemaža atsakomybė ūkyje gula ir ant ūkio darbuotojų pečių: be visos Grantinių šeimos nuolat dirba 14 žmonių. „Mes nesamdome inžinieriaus, agronomo, nes juk tai nemažai kainuotų. Stengiamės kuo daugiau padaryti savo jėgomis: žmona užima direktoriaus kėdę ir rūpinasi derliaus realizacija, duktė tvarko buhalteriją, sūnus eina agronomo pareigas, o aš viską kontroliuoju“, – juokauja G. Grantinis. Jo teigimu, jaustis tikru savo ūkio šeimininku labai geras jausmas, tačiau juo ne kiekvienas sugebėtų būti. „Tai turi būti įgimta“, – tikina latvis.

Pradėjo ūkininkauti pelkėje

Jau prabėgo aštuoneri metai, kai Grantiniai pradėjo kurti ūkį Bauskės rajone, tačiau savarankiško ūkininkavimo pradžiamokslį jie praėjo, ūkininkaudami 3 ha kitoje vietovėje nuo 1991 metų. Po dvejų metų prie bendro reikalo prisijungė ir sūnus Andris. Kaip ir dauguma nepriklausomybę atgavusių buvusios Sovietų Sąjungos šalių ūkininkų, jie vertėsi viskuo po truputį: laikė karves, kiaules, augino agurkus, kopūstus ir pardavinėjo juos turguje. „Čia viduryje pelkės pradėjome kurtis nuo nulio. Padirbėjome iš peties ir iš širdies“, – didžiuojasi nuveiktais darbais ūkio šeimininkas. Garbaus amžiaus sulaukęs ir 18 metų ūkininkavimo patirtį turintis Gunaras visą atsakomybę už verslą jau perleidžia sūnui, tačiau ūkio be savo akylos priežiūros kol kas nepalieka.

Andrio nuomone, kopti į ūkininkavimo aukštumas ūkyje pradėta, kai nuimtas pirmasis cukrinių runkelių derlius. „Tada atlygį už cukrinius runkelius ėmėme ne latais, o cukrumi. Jo pardavimu rūpinosi mama. Cukrinių runkelių plotus kasmet didinome. Paskutiniais metais jų sėdavome po 170 ha“, – prisimena Andris. Cukraus pramonė – jau Latvijos žemės ūkio praeitis, tačiau Grantiniai viliasi, kad anksčiau ar vėliau vėl galės berti kadaise pelningiausios kultūros titulą pelniusių augalų sėklas, todėl nepardavė nė vienos cukrinių runkelių auginimo mašinos. „Gauname subsidijas už turėtą cukrinių runkelių kvotą, tačiau tai skausmingi pinigai“, – neslepia nusivylimo Latvijos žemės ūkio politika ūkininkas.

Auginti javus ir rapsus – perspektyvu

Kol kas Grantiniai deda visas pastangas grūdų derliams ir kokybei gerinti. „Juk duonos visuomet reikės“, – sako Biruta. Ūkininkai didžiuojasi, kad pernai, kai daugumoje Latvijos ūkių grūdai buvo prasto baltymingumo, jų ūkyje subrandintas gana baltymingų (daugiau kaip 14 proc.) maistinių kviečių derlius. Vidutiniškai prikulta po 6–7,5 t/ha (kai kuriuose laukuose žieminių kviečių derliai siekė net 9 t/ha). Vidutinis rapsų derlius 3,2 t/ha. Užpernai ūkininkai sėjo 500, o pernai – 1 000 ha žieminių kviečių. „Augalai peržiemojo gerai“, – pasėlius vertina Andris.

Jis nesiskundžia grūdų supirkimo kainomis: už geros kokybės kviečius mokama apie 100 LVL/t (486 Lt/t). Pernai maistinių kviečių kaina viršijo 140 LVL/t (680,4 Lt/t). Žieminių rapsų pasėlis užima 400 ha, jų kaina – apie 180 LVL/t (874,8 Lt/ t). Ūkininkai tikina, kad maistinių kviečių kaina sumažėjo, bet ne tiek daug, kaip pašarinių. Todėl latviai neketina taupyti, mažindami mineralinių trąšų normas. „Mažiau tręšime, mažiau pinigų gausime, nes derlius užaugs prastesnės kokybės“, – pažeisti kviečių auginimo technologijos nė nesvarsto Andris.

Augalai tręšiami ne tik biriomis, bet ir skystomis Lietuvoje pagamintomis trąšomis. Gunaro teigimu, būtent skystosios trąšos, kurias javai įsisavina per lapus, turi didžiausią įtaką grūdų kokybei. Beveik visą derlių Grantiniai realizuoja per tarpininkaujančią bendrovę „Kemira“ užsienio rinkose (Švedijoje, Norvegijoje), dalį grūdų parduoda Rygos malūnams. „Mums ypač svarbi grūdų kokybė, nes užsieniečiams prastų grūdų nereikia“, – pabrėžia Gunaras. Javai taip pat auginami sėklai.

Nors dauguma mašinų ūkyje naujos, tačiau žemės dirbimo technologija tradicinė. Neariama tik trečdalis ploto. Ūkio šeimininkas nesižavi neariamąja žemdirbyste  ir nearia tik tų laukų, kuriuos suarti trukdo oro sąlygos. Žemė įdirbama ir sėkla sėjama 6 m darbinio pločio agregatais.

ES parama suteikė galingą postūmį

B. Grantina prisipažįsta, kad didžiausi ūkio plėtros iniciatoriai buvo ji ir sūnus. „Kažkada 30 ha cukrinių runkelių atrodė labai daug, bet mums vis buvo negana ir negana, vis norėjosi geriau ir geriau. Plėsdami valdas nesiėmėme jokių avantiūrų, dirbome sąžiningai ir negailėdami savo jėgų. Viską, ką uždirbome, investavome į ūkį. Nuo pirmos ūkininkavimo dienos skaičiuojame, kiek išleidžiame ir kiek gauname“, – priduria ambicinga ūkio šeimininkė. Ją papildo vyras, sakydamas, kad iki šiol neturėję laisvų pinigų nei atostogoms, nei prabangos prekėms, tačiau jau ketveri metai neima bankų paskolų.

Be jų tikimasi išsiversti ir šiemet, nors pagal patvirtintą projektą ES struktūrinių fondų paramai į ūkį numatyta investuoti 1,3 mln. LVL (6,32 mln. Lt). „Tai antras didelis ES finansavimo projektas, kurį įgyvendinsime per trejus metus. Statysime grūdų saugyklas, džiovyklas, angarą sėkliniams grūdams, pirksime technikos“, – planais dalijasi Andris. Reikėtų ir nuomojamą žemę išsipirkti. Iš 1 800 ha nuosavos žemės – 1 450 ha. Ūkininkai sako, kad dabar žemė atpigo. Mažiausia kaina, už kurią teko ją pirkti ūkininkavimo pradžioje, 100 LVL/ha (486 Lt/ha), pernai pardavėjai dar prašė 2 000 LVL/ha (9 720 tūkst. Lt/ha). „Šiemet tikimės, kad kaina nukris iki 1 000–1 200 latų už hektarą“, – prognozuoja Biruta.

Ūkininkai įgyvendino dar tris SAPARD projektus. Šeimos galva neabejoja, kad Europa atsiima tai, ką duoda, nes vakarietiškos technikos kainos, pradėjus veikti paramos mechanizmui, pastebimai padidėjo. „Dalis paramos lėšų sugrįžta Europos gamintojams, tačiau skirtus pinigus reikia imti, kol dar duoda“, – progos atsinaujinti neketina praleisti Gunaras. Jis pripažįsta, kad europinė parama suteikė stiprų impulsą plėtrai, tačiau kai kurie Latvijos žemdirbiai pabandė „šokti aukščiau bambos“ ir neįvertino investavimo galimybių. „Ar mažame ūkyje reikalingas modernus traktorius? Didelės investicijos turi būti pagrįstos intensyvia gamyba. Nemažai ūkininkų, paskatinti ankstesnės žemės ūkio ministerijos valdžios investuoti, turi daug problemų dėl įsipareigojimų bankams. Skolos auga ir trąšų, pesticidų tiekėjams. Ypač kritiška pieno gamintojų padėtis“, – tėvui pritaria sūnus. Jų nuomone, sunkmetis bus gera pamoka ir žemdirbiams: kiekvienas turi investuoti pagal išgales ir ūkininkauti pagal savo galimybes. Gunaras žemdirbį lygina su medžiotoju: kaip medžiotojas žvėrį ūkininkas turi „užuosti“, kuri žemės ūkio šaka pelningiausia.

Stambiam ūkiui negandas įveikti lengviau

Vienoje iš didžiausių Latvijos žemės ūkio bendrovių „Uzvara lauks“ sezono pradžią lydi geros nuotaikos: 6 tūkst. ha ūkiui reikalingas trąšų ir pesticidų kiekis sandėliuose, sėkmingai pradėtos naujos džiovyklos ir grūdų saugojimo bokštų statybos, naujai įrangai ir technikai įsigyti jau išleistas milijonas eurų, dar tiek pat numatyta investuoti. Vasaros pradžioje technikos parką papildys du nauji kombainai. Ūkio vadovas Arnis Veišis (Arnis Vējš) sako, kad krizė ūkio kol kas nepalietė. „Šiemet gyvename iš praėjusių metų pajamų, todėl padėtis normali: priėmėme kelis naujus žmones, darbuotojų atlyginimai nesumažėjo. Į priekį judame pagal planą. Dideli ūkiai išgyvens su mažesniais nuostoliais negu maži ar vidutiniai. Mūsų koziris – dideli vienodos ir geros kokybės grūdų kiekiai“, – tvirtai jaučiasi A. Veišis.

Stiprybės suteikia ir tai, kad bendrovės veiklos nevaržo jokie įsipareigojimai: nei bankams, nei Europos Sąjungai. Penkiolikos metų sukaktį žiemą minėsiantis ūkis plėtėsi daugiausia iš savų pajamų. „Įgyvendinome vieną SAPARD projektą ir to pakako. Kam švaistyti lėšas bankams finansuoti? Visą pelną investavome į ūkį“, – pabrėžia vadovas. Pasak jo, beveik visos mašinos naujos, todėl ir ruošti jų darbams nė nereikia. Tiesiai iš garažų gali važiuoti į laukus.

Cukriniai runkeliai dar nepamiršti

„Uzvara lauks“ kadaise buvo didžiausias cukrinių runkelių auginimo ūkis Rytų Europoje. Jų plotas siekė net 1 tūkst. ha, o kvota – 36 tūkst. t šakniavaisių. Runkelių derliui nuimti 2004 metais pirkti nauji savaeigiai kombainai Holmer. „Techniką pardavėme Ukrainoje už gana normalią kainą, todėl didelių nuostolių nepatyrėme. Žinoma, nelikus cukrinių runkelių šiek tiek nukentėjo sėjomaina“, – neigiamų pokyčių neįžvelgia bendrovės inžinierius Armandas Štraumanis (Armand Štraumanis).

Latvijos sprendimas atsisakyti cukraus pramonės vertinamas įvairiai, tačiau A. Veišis įsitikinęs, kad tada tai buvo logiškas žingsnis, nes fabrikai dirbo neefektyviai, jų įrenginiai pasenę, o cukrinių runkelių kainos, pabrangus trąšoms, net sumažėjo. „Negalėjome konkuruoti su Europa. Nors gauname nemažas kompensacijas už turėtą kvotą (120 EUR/t baltojo cukraus), mums būtų geriau, jei cukraus pramonė būtų atgaivinta“, – įsitikinęs A. Veišis.

Tobulinamos javų auginimo technologijos

Nelikus cukrinių runkelių, „Uzvara lauks“ laukus „užkariavo“ kviečiai – žieminių kviečių plotas siekia beveik 2 200, vasarinių – 1 400 ha. Vasariniais miežiais apsėjama per 600 ha. Dar auginami žieminiai ir vasariniai rapsai. Pernai žieminių rapsų pasėta 1 200 ha. Ūkyje taikoma ir ariamoji, ir neariamoji žemės dirbimo technologijos: iš 6 tūkst. ha kasmet ariama po 2 tūkst. ha vis kitoje vietoje. „Taigi tas pats laukas suariamas kas treji metai“, – priduria A. Štraumanis.

Javų derliai kasmet didėja (kviečių kuliama vidutiniškai 6–8 t/ha), todėl tenka didinti ir saugyklų talpas. Vos tik orai atšilo ir dar neprasidėjo pavasario sėja, dalis iš 60 ūkio darbuotojų kibo į naujų džiovyklų ir saugyklų statybas. Mėnesį bus klojami pamatai, konstrukcijoms surinkti pakaks dviejų savaičių. Kasmet grūdų saugojimo bokštų miestelyje iškyla nauja ne mažesnės kaip 5 tūkst. t talpos saugykla. Iš viso „Uzvara lauks“ galima saugoti 30 tūkst. t grūdų. „Per dieną galime apdoroti 1,5 tūkst. t grūdų“, – derliaus džiovinimo ir grūdų valymo pajėgumus įvardija Ojarsas Leimanis (Ojārs Leimanis). Jo teigimu, nuo pat ūkio įkūrimo pradžios tik dvi vasaros buvo gana karštos, todėl tais metais grūdų nereikėjo džiovinti. Jungtinėse Valstijose pagamintos džiovyklos ir saugyklos taip pat statomos iš savų pinigų. O. Leimanis tikina, kad JAV įranga kainuoja gerokai pigiau: skaičiais tiek pat, bet tik doleriais, o ne eurais.

Ūkyje sutaupoma nemažai lėšų, nes visi darbai daromi savo jėgomis. „Patys ir žemės darbus atliekame, ir statome, ir transportuojame. Turime devynis MAN sunkvežimius. Grūdus pardavimui visiškai paruošiame ir iki vietos nuvežame. Pervežimo paslaugas teikiame ir kitiems“, – pasakoja A. Veišis. Šiemet jokių sutarčių dėl grūdų pardavimo dar nepasirašyta: laukiama kol bus paskelbtos derliaus prognozės Ukrainoje. A. Veišio nuomone, į kurią pusę pakryps kainų svarstyklės, turėtų paaiškėti birželį. Jei ukrainiečiams sėkmė nusišypsos, aukštų kviečių kainų latviai nesitiki.

Technika ir žmonės – svarbiausia verslo dalis

Pasakodamas apie ūkio šiandieną, A. Veišis pabrėžia, kad augalininkystės ūkyje vieną iš svarbiausių vietų užima technika ir ja dirbantys žmonės. „Pažangios ir naujos technikos valdymas ne visiems įkandamas, tačiau skųstis darbuotojų kvalifikacija negaliu. Jiems sudarytos geros darbo sąlygos, mokami neblogi atlyginimai, todėl tie patys žmonės dirba nuo pat ūkio įkūrimo pradžios“, – pažymi vadovas. Pasak jo, per javapjūtę kombainininkai gali uždirbti iki 2 tūkst. eurų. Iš 60 darbuotojų, tik pusė dirba laukuose. Ūkio teritorijoje ant Mūšos kranto įkurtas buities ir technikos muziejus, veikia kavinė, kurioje kasdien gaminamas maistas ne tik muziejaus lankytojams, bet ir ūkio darbuotojams. „Nemažai ūkyje dirbančių žmonių nesusiję su žemės ūkio produkcijos gamyba, bet lėšų pakanka ir jiems, ir muziejui išlaikyti“, – tęsia A. Veišis.

Dėmesio vertas ne tik senas mašinas eksponuojantis ūkio muziejus, įdomu pasižvalgyti ir ūkyje dirbančios technikos kieme. Pasak A. Štraumanio, žinančio mašinas kaip penkis rankos pirštus, kai kurie traktoriai galėtų pretenduoti užimti garbingą vietą muziejuje. Prie tokių jis priskirtų Rusijoje pagamintus ir nuo kolūkio laikų likusius tris Kirovus. „Jie dirba vos kelias savaites per metus, kai reikia lyginti arimus. Dėl specialios važiuoklės konstrukcijos, jie gerai sukimba su dirva ir gerai įveikia visus suarto lauko nelygumus“, – aiškina inžinierius.

Tiesa, rusiški traktoriai tuoj taps retenybe. Jų vietą užima vakarietiška technika. Kaip ir Grantiniai, „Uzvara lauks“ vadovai yra vokiškų Fendt traktorių gerbėjai: jų skaičius užsibaigia ties velnio tuzinu – 13, tačiau dar šiemet iš „Ivabaltės“ bus pristatytas antras 125 AG Fendt traktorius. „Mažieji traktoriai naudojami tręšimo ir purškimo darbams, o žemė dirbama ir sėjama galingais 330 ir 270 AG traktoriais“, – tęsia A. Štraumanis. Viena galinga mašina per sezoną išdirba vidutiniškai 1 500 motovalandų. Ūkyje yra ir tokių traktorių, kurie muziejuje atsidurs tikrai negreitai.

Iš tolo geltonuojantis Challenger MT875B – tikras per laukus vikšrais judantis milžinas, kurio variklyje glūdi 600 AG. Nors jame įrengta automatinio vairavimo sistema, tačiau ūkio vadovas į tiksliojo ūkininkavimo sistemas žiūri skeptiškai ir kol kas nesirengia jų taikyti. „Kol kas tokio poreikio nėra, tad ir į jų veikimo principus nesigiliname. Gal kada nors įdiegsime ir šią naujovę“, – minties išbandyti ne tik Vakaruose, bet ir Rytų šalyse vis dažniau taikomas technologijas A. Veišis neatsisako.

Paprastai galingiausiais traktorius agreguojamas su 8 m skutikliu Horsh Tiger arba su vienu iš dviejų 10 korpusų Kverneland plūgu. Ražienoms įdirbti prireikia ir dviejų Lemken Rubin diskinių skutiklių. Prasidėjus sėjai „įdarbinamos“ visos šešios sėjamosios, kurių darbiniai pločiai ne mažesni kaip 6 m. Per javapjūtę darbų estafetę perima aštuoni kombainai: šeši John Deere ir du Claas. „Derliai didėja, todėl reikia daugiau ir saugyklų, ir kombainų. Jau užsakėme du naujus kombainus. Šiųmetę javapjūtę derlius bus nuimtas greičiau“, – vasaros darbus planuoja ūkio vadovas.

Nors technikos arsenalas nemažas, tačiau padidėjus rapsų pasėliams vis dažniau svarstoma apie savaeigį purkštuvą. Kad rapsų ankštaros neišsiskleistų, beveik subrendę rapsai, likus 2–3 savaitėms iki derliaus nuėmimo, purškiami lipniąja medžiaga. „Jei rapsai užauga labai aukšti, traktorius su prikabintu purkštuvu, augalus žaloja“, – būtinybę ūkyje turėti savaeigę purškimo mašiną motyvuoja inžinierius.

Beje, visuose traktoriuose įdiegta mašinų vietos realiu laiku nustatymo sistema, t. y. jei reikia, neišėjus iš kabineto, galima sužinoti, kokiame lauke dirba traktorius ar kombainas. Ūkyje įrengta ir degalinė, o kad degalų apskaita būtų griežtai kontroliuojama, kiekvienas vairuotojas turi elektroninę degalų pildymo kortelę. „Tai, ką matote technikos kieme, didžiausias mūsų turtas, tačiau be žmonių mašinos tebūtų stovintys eksponatai“, – ūkyje dirbančius žmones vertina A. Veišis.