Dėl gyvulių užsikrėtimo parazitais patiriama nemažų ekonominių nuostolių. Tačiau dažniausiai užsikrėtusiems gyvuliams nepasireiškia parazitų sukeliamų klinikinių požymių. Tokiais atvejais labai sunku nustatyti patirtų produkcijos nuostolių priežastis.

Intensyvėjant gyvulininkystei, visi ganyklose ganomi galvijai užsikrečia virškinimo trakto ir plaučių apvaliosiomis kirmėlėmis, kurios yra labai patogeniškos. Šiems parazitams jautriausi veršeliai pirmojo ganymo sezono metu ir suaugę gyvuliai, kurie anksčiau nebuvo užsikrėtę ir neturi jiems imuniteto. Stipriai užsikrėtę veršeliai gali nepriaugti nuo 5 iki 30 kg svorio per ganymo sezoną ir kitais metais svoriu labai atsilikti nuo dehelmintizuotų bendraamžių. Todėl veršelių ir suaugusių galvijų tyrimas ir dehelmintizavimas yra labai svarbūs, siekiant galvijų produktyvumo.

Hipodermozė (gylių lervų sukelti inkštirai). Šią ligą sukelia skraidančių vabzdžių Gasterophylus spp. lervos, kurios, vasarą patekusios ant galvijų odos, prasiskverbia pro ją ir iki pavasario migruoja galvijų audiniuose, kol pasiekia poodį nugaros srityje. Dėl ligos sumažėja sergančių galvijų produktyvumas, nugaros srityje pažeidžiama oda ir pablogėja užsikrėtusių galvijų skerdena. Kiekvienais metais dėl sumažėjusių primilžių, odos pažeidimų ir blogos skerdenos patiriami dideli ekonominiai nuostoliai.

Šiais parazitais gyvuliai užsikrečia tik vasarą (birželio-rugpjūčio mėnesiais), kai skraido gyliai. Dažniau užsikrečia 1–4 metų galvijai, tačiau intensyviausiai būna užsikrėtę blogai šeriami ir išsekę galvijai. Jų nugaroje pavasarį gali susiformuoti iki 50–100 ar daugiau inkštirų, todėl dėl stiprios intoksikacijos, tokie gyvuliai gali gaišti.

Skraidydami gyliai negelia, tačiau garsiai dūzgia, todėl galvijai jų baidosi painiodami su sparvomis ar kitais kraujasiurbiais vabzdžiais. Slėpdamiesi krūmuose, jie gali susižeisti. Sutrinka dažnai erzinamų gyvulių mityba ir poilsis, sumažėja priesvoriai, o melžiamoms karvėms gerokai sumažėja pieningumas. Rudenį ir žiemą migruojančios gylių lervos traumuoja galvijų audinius, dėl jų padidėja organizmo jautrumas. Augančios lervos išskiria medžiagų apykaitos produktus, kurie yra toksiški ir alina gyvulį. Silpnesniems, labai užsikrėtusiems veršeliams gali atsirasti intoksikacija, aplink lervas susidaro audinių infiltratai ir net pūliniai.

Ryškūs šios ligos požymiai pasireiškia tik tada, kai nugaroje inkštiro vystymosi vietoje atsiranda 3–4 cm skersmens kietokas, skausmingas gumbelis su maža skylute centre. Balandžio mėnesį, apžiūrint galvijų nugaros odą, apčiuopiami inkštirų guzeliai. Stipriai užsikrėtusio gyvulio nugara būna labai gumbuota. Ant nugaros ir juosmens gali būti iki 100 inkštirų. Tokie gyvuliai greitai liesėja, silpsta, karvių pieningumas sumažėja 15–20  proc. Kai inkštirai išlenda ir iškrenta ant dirvos, aplink juos suformuotos kapsulės užauga jungiamuoju audiniu. Apdirbant tokias odas, jungiamasis audinys iškrenta ir odos lieka skylėtos.

Pavasarį, kai inkštiro gumbelyje atsiveria pastebima skylutė, inkštirą galima atsargiai išspausti nesutraiškant, nes gali susidaryti pūlinys. Išspaustus inkštirus reikia sunaikinti, kad iš jų vėliau neišsivystytų gyliai.

Rudenį sunku nustatyti, ar galvijai užsikrėtė hipodermoze. Tačiau vietovėse, kur praėjusiais metais buvo išplitę šie parazitai, rudenį būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją ir rugsėjo pabaigoje ar spalio mėnesį atlikti ankstyvąjį gydymą. Šio gydymo tikslas – sunaikinti jaunas inkštirų lervas, kad jos nekankintų gyvulių per visą žiemos laikotarpį. Gydant būtina atkreipti dėmesį į naudojamų vaistų išlaukos laikotarpį, todėl karves geriausia gydyti užtrūkinus.

Diktiokauliozė (plaučių apvaliosios kirmėlės). Šią parazitozę sukelia apvaliosios kirmėlės Dictyocaulus viviparus, parazituojančios veršelių ir suaugusių galvijų bronchiolėse. Jomis dažniausiai užsikrečia veršeliai pirmojo ganymo sezono metu. Liga apibūdinama bronchitu ir plaučių uždegimu.

Dažniausiai diktiokaulioze serga daugiametėse ganyklose ganomi veršeliai, kai vasara drėgna. Ligos protrūkiai pasireiškia nuo birželio iki spalio mėnesio. Pirmą kartą į ganyklą išėję veršeliai dažniausiai užsikrečia žolėje ir dirvoje peržiemojusiomis šių kirmėlių lervomis. Iš pradžių užkrečiamų lervų ganyklos žolėje būna nedaug, todėl į ganyklas pavasarį išginti veršeliai diktiokaulioze suserga retai. Tačiau po kelių savaičių net ir silpnai užsikrėtę veršeliai į aplinką su išmatomis pradeda išskirti lervutes, kurių ganyklos žolėje daugėja. Dėl šios priežasties antroje ganyklinio laikotarpio pusėje veršelių užsikrėtimas gausėja ir jiems pasireiškia klinikiniai diktiokauliozės požymiai. Užsikrėtę veršeliai kosti, padažnėja kvėpavimas, sutrinka apetitas, pakyla temperatūra. Jie stovi ištiesę kaklą ir sunkiai kvėpuoja.

Rudenį sergantiems veršeliams atsiranda imunitetas ir jie pradeda sveikti, tačiau iki to laiko būna netekę daug svorio. Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais į tokią bandą išginti jauni veršeliai diktiokaulioze gali susirgti per 2–3 savaites. Šia parazitoze gali susirgti ir karvės, jei anksčiau nebuvo užsikrėtusios kirminais ir neturi imuniteto. Tokiais atvejais joms pasireiškia būdingi klinikiniai požymiai ir pastebimai sumažėja pieno produkcija. Todėl vasaros viduryje ar pabaigoje pastebėjus panašių požymių būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Trichostrongilidai (virškinimo trakto apvaliosios kirmėlės). Veršeliai užsikrečia daugiametėse ganyklose peržiemojusiomis trichostrongilidų lervomis, prasidėjus pirmajam ganymo sezonui. Dėl šių kirmėlių daromos žalos sumažėja apetitas, sutrinka virškinimas, sumažėja priesvoriai. Dažniausiai taip atsitinka dar prieš išsivystant ryškiems klinikiniams ligos simptomams. Gausaus užsikrėtimo atvejais negydomi veršeliai gali nusilpti ir nugaišti. Lietuvos galvijų ūkiuose atlikti tyrimai parodė, kad daugiau kaip 80 proc. ištirtų veršelių buvo užsikrėtę trichostrongilidais (Trichostrongilidae: Nematoda) – šliužo ir žarnyno nematodais, iš kurių pavojingiausi Ostertagia ostertagi.

Ostertagia kirminų lervos ir suaugę kirminai parazituoja veršelių šliuže. Šis kirminas dažniausiai būna veršelių parazitinio gastroenterito priežastimi. Dėl ligos sumažėja priesvoriai. Prieauglis labai nukenčia nuo stipraus viduriavimo pirmojo ganymo sezono antroje pusėje.

Pagrindiniai patologiniai pokyčiai atsiranda praėjus 18 dienų po užsikrėtimo, kai lervos, migruodamos iš virškinimo liaukų, sutrikdo liaukų funkcijas ir jos nustoja gaminti virškinimo sultis. Kai kirminas išauga iki 8,0 mm ilgio, patologinis procesas pereina ir į gretimas liaukas. Dėl šio proceso pabrinksta šliužo gleivinė. Jos raukšlės dažniausiai būna edemiškos ir kartais išsivysto nekrozė. Gausiai užsikrėtusių (40 000 kirminų) veršelių rūgščios terpės šliužo turinys tampa neutralios reakcijos ir tai dar labiau sutrikdo virškinimą, sumažėja bakteriostatinis aktyvumas. Sumažėja veršelių apetitas ir priesvoriai, jie stipriai viduriuoja.

Remiantis klinikiniais požymiais ir ligos sezoniškumu, skiriami 2 galvijų ostertagiozės tipai. I-ojo tipo ostertagioze veršeliai užsikrečia pirmojo ganymo sezono metu, kai vasaros viduryje ar pabaigoje, atsiranda klinikinių ligos simptomų. Dažniausiai tai atsitinka ne anksčiau kaip liepos antroje pusėje. II-ojo tipo ostertagiozė pasireiškia žiemos pabaigoje-pavasario pradžioje. Šiuo atveju gyvuliai būna užsikrėtę praėjusio ganymo sezono metu, tačiau atėjus rudeniui, daugelis lervų nustoja vystytis ir pereina į hipobiozės būseną (sumažėja gyvybingumas). Žiemos pabaigoje ar pavasario pradžioje tokios lervos sinchroniškai aktyvuojasi ir sukelia ūmų klinikinį protrūkį, kuriam būdingas stip­rus viduriavimas, apetito sutrikimas ir išsekimas.

Ostertagiozei būdingas vandeningas viduriavimas, sumažėjęs apetitas ir troškulys. Sergančių veršelių kailis pauodegyje būna suterštas skystomis išmatomis. Gausiai užsikrėtusiems veršeliams pastebima pažandinė edema. Dėl šios ligos per 7–10 dienų veršeliai gali netekti iki 20 proc. svorio. Mirtingumas didesnis dėl II- ojo ostertagiozės tipo.

Visiškai pašalinti gyvulių užsikrėtimo trichostrongilidoze pavojų yra labai sunku, todėl ganymo sezono pradžioje būtina imtis priemonių, kurios gali sumažinti dėl šios parazitozės patiriamus ekonominius nuostolius. Labai svarbu kiekvienam gyvuliui skirti pakankamai ganyklos ploto, nes trūkstant žolės veršeliai pradeda ėsti šalia išmatų krūvų augančią žolę. Tai padidina užsikrėtimo riziką.

Galvijų fascioliozė (kepeninė siurbikė). Gausiai užsikrėtę galvijai ir avys gali sirgti ūmine ar poūme fasciolioze. Galvijams, priešingai negu avims, fascioliozė pasireiškia pirmaisiais metais ir dažnai jiems susiformuoja imunitetas. Imunitetas slopina jau parazituojančių siurbikių vystymąsi, antrinį užsikrėtimą ir sumažina organizme parazituojančių fasciolių skaičių. Todėl suaugusiems galvijams klinikinių požymių dažniausiai nebūna. Paprastai galvijai serga lėtine fasciolioze, dažniausiai žiemos pabaigoje ar anksti pavasarį.

Šiais parazitais galvijai ir avys užsikrečia ėsdami žolę, kurioje būna fasciolių užkrečiamų lervų. Nedidelė dalis lervų gali peržiemoti, tačiau dažniausiai parazitų kiaušinėlius pavasarį išplatina į ganyklas išėję suaugę galvijai – užkrato nešiotojai.

Sergantiems lėtine fasciolioze gyvuliams gali išsivystyti lėtinis kepenų uždegimas, padidėti tulžies pūslė ir sukalkėti tulžies latakai. Galvijų organizme fasciolės gali migruoti, todėl dažnai jų kapsulių randama plaučiuose. Aprašyta atvejų, kai pakartotinai į veršingų karvių organizmą patekusios fasciolės migruoja ir į vaisių. Gausiai užsikrėtusiems galvijams, kai atsiranda sunki anemija ir hipoalbuminemija, dažnai gali atsirasti ir pažandinė edema. Silpnai užsikrėtusiems gyvuliams fasciolės nesukelia išoriškai pastebimų pakitimų, todėl jų produktyvumas sumažėja nedaug. Fasciolioze sergantys galvijai neviduriuoja. Žiemą dėl fascioliozės gali sumažėti melžiamų karvių produktyvumas ir pablogėti pieno kokybė. Tačiau kliniškai tai sunku nustatyti, kadangi užsikrėtimas dažnai būna negausus ir nepasireiškia anemija.

Manoma, kad avys neįgauna atsparumo pakartotiniam užsikrėtimui kepeninėmis siurbikėmis. Taigi negydant avių, fasciolės jų kepenų tulžies latakuose parazituoja ilgai, o ūminės fascioliozės protrūkiai dažnesni suaugusioms avims. Daugelis suaugusių avių nuo fascioliozės gali ir nugaišti.

Fascioliozei plisti didelės reikšmės turi tinkama aplinka tarpiniams šeimininkams – moliuskams Lymnea truncatula, kurių organizme vystosi fasciolių lervos. Suaugęs moliuskas yra maždaug 1,0 cm ilgio, dažniausiai tamsiai rudos spalvos. Nors šie gyviai valandų valandas praleidžia sekliame vandenyje, tačiau periodiškai iššliaužia iš jo ir įsitaiso purve. Įsikasę giliai į purvą, moliuskai gali išgyventi keletą žiemos mėnesių. Drėgnose ganyklų vietose (balų, griovių, upelių, mažų tvenkinėlių) dažnai galima rasti moliuskų. Esant lietingam orui, laikinomis moliuskų veisimosi vietomis gali tapti gyvulių pėdos, automobilių provėžos ar lietaus balos. Durpingose ir samanotose vietose būna stipriai rūgštinė terpė, kuri netinkama moliuskams daugintis. Todėl šiose vietose fascioliozė neplinta.

Moliuskai pradeda daugintis, esant tinkamai aplinkos temperatūrai. Moliuskams ir juose esančioms Fasciola hepatica lervoms vystytis būtina 10 oC ar aukštesnė vidutinė paros temperatūra. Tačiau intensyvus moliuskų ir fasciolių lervų dauginimasis prasideda temperatūrai pakilus ir laikantis ties 15 oC. Mūsų klimato zonoje tokia temperatūra būna nuo gegužės iki spalio mėnesio.

Moliuskams ir fasciolių lervoms daugintis būtina drėgmė. Idealios sąlygos jiems veistis būna tada, kai iškrenta daugiau kritulių negu gali susigerti į žemę. Jei ganyklose yra vietų, kur periodiškai gali kauptis vanduo, ten po lietingos vasaros galimas fascioliozės protrūkis. Vidutinio klimato zonoje minėti veiksniai pasireiškia gegužės–spalio mėnesiais. Prasidėjus ganymo sezonui, užsikrėtę gyvuliai ganyklas užteršia fasciolių kiaušinėliais. Pavasarį iš kiaušinėlių išsineria lervos, kuriomis užsikrečia moliuskai. Moliusko organizme fasciolių lervos vystosi visą vasarą ir išsiskiria iš jo rugpjūčio–spalio mėnesiais, todėl šiuo metu aplinkoje itin padaugėja užkrečiamųjų lervų (ypač lietingomis vasaromis) ir gyvuliai užsikrečia gausiausiai.

Siekiant išvengti užsikrėtimo, rekomenduojama neganyti gyvulių arti natūralių vandens telkinių ar upių, kur gali gyventi fasciolių tarpiniai šeimininkai – moliuskai. Taip pat, esant galimybei, patartina negirdyti jų natūraliuose vandens telkiniuose. Geriausia profilaktikos priemonė, galinti ilgam sumažinti moliuskų Lymnea truncatula populiaciją, yra teritorijos nusausinimas. Tačiau šioms priemonėms įgyvendinti reikia daug lėšų. Jeigu moliuskų išplitimo arealas yra ribotas, šias vietas galima atitverti ir jose neganyti gyvulių.

Monieziozė (žarnyno kaspinuotis). Tai vienintelis kaspinuotis, kuriais užsikrečia atrajotojai. Šiais helmintais dažniausiai užsikrečia avių ir galvijų prieauglis nuo 1,5 mėn. iki 1 m. amžiaus pirmojo ganymo sezono metu. Vyresni gyvuliai užsikrečia rečiau.

Suaugę kaspinuočiai parazituoja plonojoje žarnoje ir nuo jų atsidaliję nareliai periodiškai pasišalina su išmatomis. Šie kaspinuočiai dažniausiai nesukelia rimtos patologijos, tačiau Rytų Europoje ir Naujojoje Zelandijoje buvo užregistruota keletas atvejų, kai dėl gausaus užsikrėtimo moniezijomis gyvuliai pradėjo viduriuoti, jiems užsikimšo žarnos, sumažėjo priesvoris ir vilnos produkcija. Apžiūrint sergančių gyvulių išmatas, atliekant koprologinius tyrimus ar skrodžiant juos, moniezijų nareliai ar patys kaspinuočiai geriau matyti, todėl tikrųjų ligos priežasčių galima ir nepastebėti. Taigi dažniausiai užsikrėtimas neturi pastebimų simptomų.

Šių kaspinuočių tarpiniai šeimininkai – dirvoje gyvenančios mikroskopinio dydžio erkutės. Daugiausia jų būna krūmingose vietose, miško ganyklose (1 m2 plote galima rasti iki 15 000 vnt. erkučių), todėl tokiose vietovėse kaspinuotis plinta dažniau. Misdamos gyvulinės kilmės organinėmis medžiagomis, erkutės gali praryti mėšle esančius moniezijų kiaušinėlius. Aplinkoje erkutės išgyvena 14–19 mėnesių. Moniezijų lerva (cisticerkoidas) erkutės organizme gali išgyventi per žiemą ir taip tampa užsikrėtimo šaltiniu pavasarį į ganyklą išėjusiems veršeliams ir ėriukams. Esant palankioms oro sąlygoms, erkutės ropoja į žolės lapų ar stiebelių viršūnes, o pablogėjus sąlygoms, slepiasi arčiau šaknų. Minėti veiksniai sudaro puikias sąlygas gyvuliams užsikrėsti ir moniezijoms plisti.

Galvijų dehelmintizacija

Siekiant sėkmingai ir efektyviai atlikti dehelmintizaciją, būtina nustatyti, kokių rūšių parazitais gyvuliai yra užsikrėtę. Šiam tikslui būtina ištirti apie 10 proc. veršelių ir/ar suaugusių galvijų išmatų mėginių. Atsižvelgiant į parazitų paplitimo istoriją kiekvienoje bandoje, pastebėtus klinikinius požymius, bandos ganymo ypatumus, padedant veterinarijos gydytojui, galima numatyti, kurių parazitų (plaučių, kepenų, virškinimo trakto) atžvilgiu reikia ištirti gyvulius. Nustačius užsikrėtimo spektrą, veterinarijos gydytojas galės rekomenduoti dehelmintizacijos programą visiems metams ir paskirti gydymą.

Dažniausiai veršeliai užsikrečia kelių rūšių kirminais. Rekomenduojama prieauglį dehelmintizuoti plataus poveikio antihelmintiku nuo apvaliųjų kirminų nors kartą per vasarą, liepos mėnesio viduryje, kai ypač padidėja ganyklų žolės užterštumas užkrečiamosiomis virškinimo trakto kirminų lervomis, o lietingą vasarą – ir diktiokaulių lervomis. Deja, daugelis antihelmintikų yra trumpalaikio poveikio, todėl gyvuliai netrukus užsikrečia pakartotinai.

Siekiant išvengti gausaus užsikrėtimo, taikomas profilaktinis veršelių trichostrongilidozės gydymas, kurio tikslas  sumažinti užkrečiamų lervų skaičių ganyk­los žolėje ganyklinio laikotarpio antroje pusėje. Todėl, pakartotinai dehelmintizuojant veršelius, tam tikrais laikotarpiais (ganymo sezono pradžioje) sumažinamas ganyklos užterštumas užkrečiamomis lervomis. Trichostrongilidozių profilaktikai ir gydymui naudojami plataus poveikio spektro antihelmintikai fenbendazolas, albendazolas ar levamizolas. Tyrimais buvo nustatyta, kad ganyklinio laikotarpio metu veršelius gydant trečią, šeštą (ir devintą) savaitėmis nuo ganymo pradžios, labai sumažėjo ganyklų užterštumas trichostrongilidų užkrečiamosiomis lervomis ir padidėjo veršelių priesvoriai. Gydymui naudojant ivermektino preparatus, gydyti galima trečią, aštuntą (ir tryliktą) savaitėmis nuo ganymo sezono pradžios. Pakankamai gerų rezultatų galima pasiekti veršelius gydant bent kartą – liepos viduryje, tačiau po gydymo juos būtina pervaryti į lervomis neužterštą ganyklą (atolą). Pastaroji profilaktikos priemonė leidžia sumažinti naudojamų vaistų kiekį, tai ypač aktualu ekologiniuose ūkiuose.

Nemaža problemų galvijams gali sukelti iš hipobiozės būklės žiemos pabaigoje ar pavasario pradžioje aktyvuotos ir vystytis pradėjusios Ostertagia sp. lervos. Daugelis lervų hipobiozės būklės tampa spalio–lapkričio mėn. Todėl rudenį, uždarius pirmamečius veršelius į tvartą, būtina juos dehelmintizuoti ivermektino, oksfendazolo ar albendazolo preparatais, kurie efektyvūs nuo hipobiozės būklėje esančių lervų. Iš virškinimo trakto pašalinus kirminus, palengvės jų žiemojimas ir pagerės sveikatingumas bei priesvoriai.

Monieziozės profilaktikai pirmamečius veršelius rekomenduojama dehelmintizuoti nuo ganymo sezono pradžios praėjus 25–30 dienų. Per tiek laiko kaspinuočiai nesuspės subręsti virškinimo trakte, taip gyvuliai po dehelmintizacijos neterš ganyklos moniezijų kiaušinėliais. Tačiau ganykloje visuomet lieka tarpinių šeimininkų – dirvos erkučių, kurios ilgai būna užsikrėtimo šaltinis. Todėl po pirmosios dehelmintizacijos gyvulius rekomenduojama pervaryti į neužterštas ganyklas arba kelis kartus (kas 30 dienų) reguliariai atlikti dehelmintizaciją.

Gyvuliams nuo fascioliozės gydyti galima naudoti klozantelio preparatus, kurie efektyviai veikia fascioles, vyresnes kaip 4 savaičių amžiaus. Todėl gydyti geriausia rudens pabaigoje–žiemos pradžioje, kada visos fasciolės būna visiškai subrendusios. Albendazolo preparatai, padidinus jų dozę 2–3 kartus, taip pat efektyviai veikia galvijų fascioles. Dehelmintizuojant melžiamas karves, kurių pienas vartojamas žmonių maistui, būtina atsižvelgti į instrukcijoje numatytą išlaukos laikotarpį.