Kvėpavimo takų ligos – tai antrasis (po viduriavimo) pagal svarbą ir paplitimą galvijų prieauglio susirgimas. Kaip ir viduriavimą, pneumonijas sukelia ne vienas, o keli mikroorganizmai. Skirtingai nuo gana atsparių vaistams viduriavimo sukėlėjų, kvėpavimo ligas sukeliančios bakterijos lengviau įveikiamos antibiotikais.

Priklausomai nuo laikymo sąlygų, jaunesni kaip 1 mėn. amžiaus veršeliai kvėpavimo takų ligomis serga retai. Tai daugiau vyresnio prieauglio problema. Pavojingiausias laikas, kuomet veršeliams dažniausiai pasireiškia kvėpavimo takų susirgimai, – tarp šešių ir aštuonių savaičių amžiaus. Kartais kvėpavimo sutrikimų pasitaiko mažiems veršeliams, kurie serga diarėja (viduriuoja) ir ilgai guli ant šono. Šie požymiai pasireiškia dėl sutrikusios medžiagų apykaitos: netekus daug skysčių atsiranda acidozė, ir kelias dienas gulinčiam veršeliui gali išsivystyti eksudacinė pneumonija, kuri dėl sutrikusios skysčių apytakos vėliau pereina į hipostatinę pneumoniją.

Aspiracine pneumonija suserga kosintys veršeliai, kurie skubėdami gerti iš kibiro į kvėpavimo takus įtraukia pieno.

Kvėpavimo ligomis dažniausiai serga tvartuose laikomi veršeliai. Vienu metu susirgimas pasireiškia pavieniams arba keliems gyvuliams ar jų grupei. Jei kvėpavimo ligos pasireiškia vos kelių dienų amžiaus veršeliams, tai dažniausiai reiškia, kad krekenos buvo sugirdytos per vėlai arba jos buvo nekokybiškos ir veršelis laiku negavo reikiamo kiekio motinos antikūnų, kad įgytų imunitetą (atsparumą) infekcijai.

Dažniausia prieaugliui diagnozuojama kvėpavimo takų liga yra enzootinė bronchopneumonija, kuria veršeliai suserga dėl daugelio priežasčių. Paprastai susirgimą sukelia virusai, bakterijos, pirmuonys, kartais parazitinės kirmėlės, alergiją sukeliantys pelėsiai. Bronchopneumonija apima ir viršutinius, ir apatinius kvėpavimo takus. Tiriant sergančius veršelius, dažnai nustatomi keli infekcijų sukėlėjai, tačiau jų individuali svarba nėra žinoma, kadangi yra nemažai aplinkos veiksnių, kurie gali lemti veršelių atsparumą ligoms.

Kvėpavimo takų ligas sukeliantys virusai

• Paragripo 3 (PG3) virusai
• Respiratoriniai sincitiniai (RS) virusai
• Galvijų infekcinio rinotracheito (GIR) GHV-1 virusai
• Pastaruoju metu įrodyta, kad veršeliams kvėpavimo takų ligas sukelia ir galvijų virusinės diarėjos (GVD) virusai

Bakterijos

• Manheimia haemolytica
• Pasteurella multocida
• Histophilus somni
• Actinomyces pyogenes
• Mycoplasma dispar
• M. bovis

Enzootine bronchopneumonija paprastai suserga jaunesni kaip 6 mėn. amžiaus veršeliai, didžiausias sergamumas stebimas 2–10 savaičių amžiaus jauniklių grupėje, bet gali sirgti ir gyvuliai iki 1 metų amžiaus. Šia liga dažniau serga pieninių galvijų prieauglis, nes jie nuo pat atvedimo laikomi uždarose patalpose (tvartuose), kur yra didelė patogenų koncentracija.

Virusų sukeltų ligų priežastys ir paplitimas

Tvarte laikomų galvijų prieaugliui bronchopneumonijas sukelia visuma streso veiksnių:

• prasta ventiliacija;
  
• didelis amoniako kiekis;
• temperatūros svyravimas patalpose;
• skersvėjai;
• tvartų perpildymas ar didelė veršelių kaita;
•  judėjimas perkeliant iš vienų patalpų į kitas;
• grupavimas su kitais veršeliais;
• prasta priežiūra;
• krekenų girdymo klaidos;
• girdymas prastos kokybės pienu ar pieno pakaitalu;
• nevisavertis šėrimas;
• staigus pašarų pasikeitimas;
• transportavimo metu patiriamas stresas.

Visos šios priežastys gali sutrikdyti apsauginius organizmo mechanizmus, todėl minėti virusai lengviau patenka į organizmą. Dažnai antrinė bakterinė infekcija, sukelianti bronchopneumonijas, yra viruso poveikio pasekmė. Virusai nuslopina organizmo apsaugos sistemas ir tai sudaro sąlygas patekti bakterijoms, kurios pažeidžia viršutinius ir apatinius kvėpavimo takus.

Tvartuose laikomų veršelių mirtingumas nuo bronchopneumonijų siekia apie 4 proc., tačiau, esant dideliems susirgimų protrūkiams, gali viršyti 20 proc. Susirgti gali ir visi tvarte laikomi veršeliai. Dažnai kvėpavimo takų ligomis susirgę veršeliai viduriuoja ir atvirkščiai – viduriuojantys veršeliai gali susirgti kvėpavimo sistemos ligomis.

Bronhopneumonijomis veršeliai gali susirgti ištisus metus, bet pastebimi keli specifiniai protrūkiai, prasidėjus tvartiniam laikotarpiui ir baigiantis žiemai bei ankstyvą pavasarį. Tokie sergamumo pakilimai rodo, kad šiuo periodu veršeliai yra imliausi ligoms.

Virusų sukeltos kvėpavimo takų ligos

Paragripas-3 (PG3). Sukėlėjas – Paramixoviridae šeimos Paramixovirus genties RNA virusas. Serga dažniausiai jaunesni kaip 6 mėn. veršeliai. Liga dažniausiai pasireiškia lengva ar subklinikine forma, tačiau pasitaiko protrūkių, kai suserga visi veršeliai. Virusus platina sergantys ir kosintys ar čiaudantys gyvuliai. Lietuvoje rasta 59,1 proc. persirgusių galvijų, užkrėsta apie 86,7 proc. bandų (2008 m., LVA, dr. A. Šalomskas). Susirgę paragripu veršeliai karščiuoja, temperatūra pakyla iki 41,5 °C. Prieauglis kosti, padažnėja kvėpavimas, klausant girdimi paaštrėję garsai. Gerokai didesnę reikšmę ligos požymiams turi ant­rinės infekcijos sukėlėjai. Jei paragripas komplikuojasi bakterine infekcija, ligos požymiai gali sustiprėti, atsiranda sloga. Gaištamumas nuo nekomplikuotų paragripo atvejų yra nedidelis. Liga paprastai trunka apie 2 savaites.

Ar veršeliai užsikrėtę virusu, nustatoma laboratorijoje atlikus kraujo tyrimus. Sergantys gyvuliai gydomi antibiotikais, siekiant apsaugoti juos nuo bakterinės infekcijos. Efektyviausia kovos su šia liga priemonė yra skiepai. Vakcinuojamas prieauglis nuo 2 sav. amžiaus, atsižvelgiant į gyvulių laikymo technologiją.

Galvijų respiratorinio sincitinio viruso (GRSV) sukelta infekcija. Sukėlėjas – Paramixoviridae šeimos Pneumovirus genties RNR virusai, kuriais gali užsikrėsti ir avys bei ožkos. Serga veršeliai nuo 1 mėn. amžiaus, gali sirgti ir suaugę galvijai. Ši infekcija siejama su kvėpavimo ligomis, kurios daugiausia pasireiškia jauniems mėsinių ir pieninių veislių galvijams. Pasyviai įgautas imunitetas su krekenomis negali apsaugoti nuo GRSV infekcijos, bet imunitetą turintys veršeliai perserga lengviau.

Infekcija yra pavojinga galvijų kvėpavimo takų liga, nes dažnai kartojasi, pažeidžia kvėpavimo takus, ir tai turi įtakos antrinei bakterinei infekcijai pasireikšti. Ligos protrūkio metu sergamumas gali būti labai didelis, gaištamumas gali siekti net iki 20 proc. Lietuvoje vidutiniškai 53,1 proc. galvijų yra persirgę minėto viruso sukelta liga. Rasta 85,6 proc. ūkių, kuriuose laikomi galvijai užkrėsti GRSV virusu (2008 m., LVA, dr. A. Šalomskas).

Klinikiniai ligos požymiai – aukšta iki 40–42 °C temperatūra, apatija, sumažėjęs apetitas, sutrikęs kvėpavimas, kosulys, ištakos iš nosies ir akių. Vėlesnėse ligos stadijose pasireiškia dusulys, kartais veršeliai kvėpuoja pravira burna, gali atsirasti po­odinė emfizema. Dažnai liga komplikuojasi antrine infekcija.

Virusas nustatomas kraujo serumo mėginius ištyrus laboratorijoje. Antikūnų titras serume nustatomas, kai pavyzdžiai paimami praėjus 2–3 sav. po ligos, nes imuninis atsakas pasireiškia greitai, o klinikiniai požymiai po užsikrėtimo atsiranda po 7–10 dienų. Naujausių mokslo tyrimų duomenimis, galvijų respiratorinių sincitinių virusų infekcija laikoma savarankiška liga iš visų bronchopneumonijų. Siekiant apsisaugoti nuo šių virusų, gyvuliai vakcinuojami kombinuota (dažniausiai su PG3) vakcina.

Infekcinis galvijų rinotracheitas (IGR). Sukėlėjas – herpes virusas 1 serotipas (GHV-1). Šio viruso sukeltos infekcijos yra labai paplitusios ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Virusas gali sukelti suaugusių galvijų kvėpavimo ligas, lytinių organų infekcijas, abortus, o jauniems (nuo 1 iki 12 mėn. amžiaus) galvijams pažeidžia kvėpavimo takus. Vien ši infekcija nėra pavojinga gyvybei, bet ji gali sukelti antrinę bakterinę pneumoniją, dėl kurios gyvulys gali nugaišti. Virusas plinta kontaktiniu keliu ir per orą. Jį platina užsikrėtę ir sergantys gyvuliai. Užsikrėtę šiuo virusu galvijai tampa viruso nešiotojais visą gyvenimą. Lietuvoje yra užsikrėtę apie 30,5 proc. visų galvijų ir apie 84,2 proc. didelių bandų (2008 m., LVA, dr. A. Šalomskas).

Inkubacinis IGR periodas – 2–6 dienos. Liga prasideda lengva forma, pereidama į sunkią, priklausomai nuo antrinės bakterinės pneumonijos sukėlėjo. Sergantiems galvijams pakyla temperatūra. Jie neturi apetito, kosti, padidėja seilėtekis. Išsivysto akių uždegimas su ašarų liaukos pažeidimais, nosies gleivinės uždegimas, kuris progresuoja nuo serozinio iki gleivinio-pūlinio, parausta šnervės ir nosies veidrodėlis (dar vadinamas „raudona nosimi“). Ant šnervių ir nosies veidrodėlio gali atsirasti grupelės pilkšvų nekrotinių žaizdelių. Gerklose pradėjus kauptis pūliams, atsiranda dusulys. Jei liga nekomplikuojama bakterine pneumonija, gyvuliai pasveiksta praėjus 4–5 dienoms po klinikinių požymių pasireiškimo.

GHV-1 infekcijos protrūkio metu labai sunkiai gali sirgti bei gaišti jauni veršeliai, kuriems dėl ligos labai pakyla temperatūra, pažeidžiamos akys ir nosis, sutrinka kvėpavimas ir judesių koordinacija, ištinka traukuliai, jie viduriuoja.

Liga diagnozuojama tiriant kraujo serumą laboratorijoje ankstyvoje susirgimo stadijoje ar pasirinkus gyvulius pagal amžiaus grupes. Taikomas simptominis gydymas, siekiant apsisaugoti nuo antrinės infekcijos sukeltos pneumonijos. Paprastai, norint išvengti ligos, gyvuliai skiepijami gyvomis ir inaktyvuotomis vakcinomis.

Galvijų virusinės diarėjos (GVD) viruso sukelta pneumonija. Neseniai nustatyta, kad virusinės diarėjos virusai sukelia ir plaučių ligas. Todėl siekiant išvengti užsikrėtimo kvėpavimo takų ligų ir GVD virusais, priklausomai nuo laikymo technologijos, 3 mėn. ir vyresni veršeliai gali būti vakcinuojami kombinuota vakcina nuo PG3, GRSV ir GVD. Vakcinuojant karves ir telyčias iki sėklinimo vakcina nuo GVD, galima apsaugoti dar negimusį veršelį nuo pastovios (persistentinės) infekcijos, kuria veršingumo metu GVD susirgusi motina gali perduoti per placentą. Gimęs veršelis pasyvųjį imunitetą įgyja atsigėręs motinos krekenų. Imunitetas išsilaiko iki 8 mėn. amžiaus.

Kai kurios bakterinės ligos taip pat ­gali sukelti pneumoniją. Pavyzdžiui, pastereliozės sukėlėjai Manheimia haemolytica, Pasteurella multocida normaliai gyvena galvijų viršutiniuose kvėpavimo takuose. Tačiau, susidarius palankioms sąlygoms, pvz., nusilpus imunitetui ar patekus į organizmą virusui, šios bakterijos gali sukelti bakterinę pneumoniją. P. multocida yra mažiau virulentiška negu M. haemolytica.

Histophilus somnus, kaip antrinė infekcija, dažniau sukelia poūmę ar lėtinę pneumoniją, palyginti su M. haemolytica ir P. multocida.

Kitos bakterijos taip pat sukelia pneumonijas nusilpus organizmui ar užsikrėtus virusais. Bakterinės kilmės kvėpavimo takų ligos gydomos antibiotikais, nustačius sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams.

Kontrolė ir profilaktikos priemonės

Jei naujagimius veršelius numatyta laikyti grupiniuose garduose, kontroliuoti enzootinę bronchpneumoniją bus sunku. Virusų poveikį galima sumažinti, pritaikius ir pagerinus laikymo sąlygas bei technologiją, tinkamai ventiliuojant patalpas, pagerinus prieauglio priežiūrą. Pirmieji prevencijos žingsniai – karvių vakcinacija nuo specifinių kvėpavimo virusų ir bakterijų, siekiant padidinti krekenų antikūnų kiekį. Gaudami geros kokybės krekenas, veršeliai įgaus stipresnį imunitetą.

Naujagimiai veršeliai turi būti laikomi individualiuose gardeliuose, o geriausia individualiuose nameliuose lauke, mažiausiai iki mėnesio ar 8–12 savaičių, ir girdomi geru pienu ar kokybišku pieno pakaitalu, kuriame yra mažai ląstelienos. Nuo kvėpavimo ligas sukeliančių virusų vakcinuoti reikia 3–4 sav. prieš pirmąjį grupavimą, tačiau, atsižvelgus į esamą situaciją, vakcinaciją galima pradėti nuo 2 sav. amžiaus. Jaunų veršelių grupės turi būti sudaromos iš vienodo amžiaus prieauglio. Grupėse neturėtų būti daugiau kaip 10 veršelių. Jiems augant, grupės gali didėti, priklausomai nuo bandos dydžio, sugebėjimo ją valdyti ir prižiūrėti. Formuojant veršelių grupes, turėtų būti taikomas „visi į/visi iš“ patalpų užimtumo vadybos principas, neskaidant anksčiau sudarytų grupių ir neformuojant naujų grupių iš anksčiau sugrupuotų veršelių.

Rekomendacijos padės sumažinti infekcijos plitimą ūkiuose, tačiau visiškai sunaikinti užkratą reikės daugiau pastangų. Jeigu pneumonijos protrūkiai kartojasi, naujagimiai veršeliai turi būti laikomi atskiruose, gerai dezinfekuotuose, švariai pakreiktuose gardeliuose ar lauko nameliuose. Taip sumažėja pavojus apsikrėsti aplinkoje esančia respiratorine infekcija.

Kaip sumažinti infekcijos plitimą

• Kruopščiai valyti ir dezinfekuoti patalpas
• Užtikrinti, kad kiekvienas tik gimęs veršelis kuo greičiau gautų reikiamą kiekį krekenų
• Veršelius laikyti ne didesnėmis kaip po 20–25 grupėmis; riboti gyvulių judėjimą ir negrupuoti su vyresniais gyvuliais
• Veršelius anksti nujunkyti ir šerti geros kokybės pašarais iki soties

Siekiant apsaugoti veršelius nuo kvėpavimo takų ligų, rekomenduojama vakcinuoti ir prieauglį, ir kitų amžiaus grupių galvijus.

Apsaugoti mėsinių galvijų prieauglį nuo kvėpavimo susirgimų yra sudėtinga, kadangi sunku pritaikyti individualias apsaugos priemones, nes prieauglis dažniausiai laikomas kartu su suaugusiais galvijais. Apskaičiuota, kad vienintelė priemonė, kuri apsimoka finansiškai, yra profilaktinis antibiotikų kursas kiekvienam naujagimiui veršeliui per pirmąsias tris gyvenimo dienas. Dabar rinkoje yra antibiotikų, kurių vienintelės dozės pakanka 14 dienų gydymo kursui. Tai labai patogu mėsinių galvijų augintojams.

Pieninių galvijų prieaugliui pavojingiausi PG3, GRSV ir IGR virusai. Dažniausiai veršeliai suserga pneumonija po pirmojo sugrupavimo ir po nujunkymo. Daugumoje bandų anksčiau kaip 2 savaičių amžiaus veršeliams kvėpavimo susirgimai nepasireiškia. Didelėse bandose ir didelėse veršelių grupėse ausų infekcijos, kurias sukelia tie patys sukėlėjai, gali būti kvėpavimo takų ligų pasekmė.

Rizikos veiksniai

Naujagimių veršelių imuninės sistemos atsakas į organizmą patekusius virusus, bakterijas ar parazitus nėra toks stiprus kaip suaugusių karvių. Esant dideliam aplinkos užterštumui, ypač veršiavimosi patalpoje, prieauglį laikant kartu su suaugusiais galvijais, užsikrėtusiais veršeliais, sergančiomis karvėmis ir esant prastoms laikymo sąlygoms, prieauglis yra gerokai jautresnis aplinkos patogenams.

Nepakankamas kiekis krekenų ar blogas krekenų pasisavinimas sukelia riziką atsirasti infekcijai – septicemijai (kraujo užkrėtimui), enteritui (žarnų uždegimui) ar pneumonijai. Pieninių veislių veršeliai per dieną turi gauti ne mažiau kaip 3 lit­rus (smulkesnių veislių gyvulių) ar 4 litrus (stambesnių veislių gyvulių) krekenų, t. y. ne mažiau kaip 10 proc. kūno masės. Krekenų norma sugirdoma per dieną girdant 3–4 kartus. Vienos karvės pirmojo melžimo reikalingas krekenų kiekis turi būti sugirdomas per pirmąsias 2 valandas po atvedimo, geriausia per pusvalandį. Jei veršelis silpnas ar žindymo refleksas menkas, galima girdyti per stemplės zondą. Iš anksto galima pasiruošti užšaldytų krekenų. Jos turi būti išmelžiamos ne vėliau kaip per pirmąsias 6 valandas, tinkamai paruošus tešmenį ir indus, kuriuose bus laikomos. Indai turi būti dezinfekuoti, etiketėje reikia pažymėti karvės identifikacijos numerį ir krekenų paėmimo datą. Kad krekenos būtų tinkamai užšaldytos, reikia naudoti 2–4 l talpos indus.

Šviežios ar šaldytos sveikų karvių krekenos turi geriausią antikūnų (imunoglobulinų), imuninių ląstelių, kitų svarbių imuninių medžiagų (laktoferino, lizocimo), vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekį. Girdant šaldytomis krekenomis, išvengiama pavojaus veršeliams gauti mastitu sergančių karvių pieno, pieno su kraujo priemaišomis, gydytų, viduriuojančių ar sergančių karvių, pirmaveršių, neseniai pirktų ar nevisiškai prisitaikiusių prie aplinkos sąlygų karvių pieno. Nešaldytas šviežias krekenas galima laikyti šaldytuve. Tokiu atveju jos turi būti sunaudotos per 1 savaitę. Užšaldytas krekenas galima laikyti iki 1 metų. Krekenos lėtai atšildomos panardinus jų indus į didesnį indą su 60–65 °C temperatūros vandeniu.

Sugirdžius mastitu sergančių, išbrokuotų ar antibiotikais gydytų karvių pieną, padidėja veršelių susirgimo ir gaišimo tikimybė (1997 m., Losinger ir Heinrichs). Krekenose esančias maisto medžiagas prasčiau įsisavina per didelius karščius ar šalčius, sunkų veršiavimąsi, po nenormalios veršingumo trukmės atvesti veršeliai. Tai padidina ir kvėpavimo ligų riziką. Kiti veiksniai, dėl kurių gali pasireikšti kvėpavimo takų susirgimai: nepakankamas kalorijų kiekis, žalių baltymų, seleno, vitaminų A, C ar E trūkumas, sumažėjusios vario, mangano, cinko ar geležies atsargos, pirmuonys (kokcidijos, kriptosporidijos).

Pieninių veislių veršelių imunitetas sumažėja dėl nepakankamo sugirdomo pieno kiekio, jo ar pakaitalo koncentracijos (skiedžiant vandeniu), netinkamo riebalų ir baltymų santykio, prastai sumaišyto pieno ar pieno pakaitalo, netinkamos jo temperatūros. Veršeliams būtinas šviežias vanduo ir noriai ėdamas startinis koncentruotas pašaras, kurio reikėtų duoti, praėjus 3–4 dienoms po gimimo. Šėrimo indai turi būti švarūs. Juose neturi likti nesuėsto pašaro likučių. Veršeliams reikia duoti tik geros kokybės šieną. Silosu nepatartina šerti iki 6 mėn. amžiaus.

Tęsinys kitame numeryje

Parengta pagal užsienio literatūrą