Per metus buivolių pieno primelžiama daugiau kaip 13 proc. viso pasaulyje pagaminamo pieno kiekio. Kasmet didėja ir šių gyvūnų populiacija, pavyzdžiui, Venesueloje ir Brazilijoje buivolų skaičius auga po 20 proc. per metus. Tikėtina, kad vargšų karvėmis vadinamų gyvulių įvaizdis pasikeis iš esmės. Tai rodo ir faktas, kad buivolus pradeda veisti Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės, Kanados, Australijos ir kitų turtingų šalių fermeriai.

Besiplečiančiuose buivolų auginimo ūkiuose diegiamos šiuolaikinės melžimo ir priežiūros technologijos. Pietų Italijos Vanulo (Vannulo) ūkis tapo pirmuoju pasaulyje ūkiu, kuriame įrengtas buivolių melžimo robotas. Mechanizuotas melžimas taikomas ir kitose šalyse.

Laukiniai gyvūnai – po fermų stogu

Ilgais plačiai styrančiais ragais gyvūnas – mums žinomas tik kaip zoologijos sodo eksponatas ar neatskiriama laukinės Indijos gamtos dalis. Tačiau kai kuriose šalyse prijaukintas buivolas – vienintelis kaimo gyventojų pajamų ir darbo jėgos šaltinis.

Archeologinių kasinėjimų Indijoje duomenimis, buivolų prijaukinimo ženk­lų aptikta 2,5 tūkst. metų prieš Kristų. Iš visų laukinių buivolų rūšių gyventi žmonių bendrijoje labiausiai prisitaikė Azijiniai (vandeniniai) buivolai. Šie laukiniai jaučiai dar skirstomi į dvi klases: upių ir pelkių. Pelkių buivolų „namai“ – Kinija, Tailandas, Šri Lanka, Filipinai, Indonezija, Vietnamas, Malaizija. Šių šalių gyventojai juos daugiausia naudoja ryžių plantacijose žemės dirbimo ir pasėlių priežiūros darbams atlikti. Pelkių buivolės nepieningos, per dieną iš jų primelžiama vos 1–1,5 kg pieno, todėl šie darbiniai gyvuliai daugiausia auginami dėl mėsos.

Kur kas pieningesnės upių buivolės, per dieną duodančios 6–7 kg pieno. Išskirtinis šių laukinių jaučių pomėgis – murkdytis tekančiame vandenyje. Iš to kilo ir jų pavadinimas. Gerinant upių buivolus, išvesta 18 veislių, iš kurių 12 yra pieninės veislės. Populiariausios iš visų pieninių buivolų veislių Indijoje ir Pakistane – Murrah, Nili-Ravi, Surti, Mehsana, Nagpuri ir Jaffrabadi. Murrah veislės buivolės sveria apie 450, o buivolai – apie 550 kg. Per 300 laktacijos dienų jų produktyvumas siekia nuo 1 800 iki 2 500 kg. Ypač pieningos buivolės gali duoti net 4 tūkst. kg pieno per laktaciją.

Į Europą buivolus atvežė piligrimai ir kryžiuočiai viduramžiais. Dabar jie auginami Italijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Graikijoje ir Bulgarijoje. Prijaukintus buivolus vietoj karvių renkasi ir Pietų Amerikos ūkininkai.

Daugiausia buivolių pieno pagaminama Indijoje ir Pakistane – atitinkamai 60 ir 30 proc. viso pasaulyje primelžiamo kiekio. Indijoje prijaukintų laukinių gyvūnų pienas sudaro 55, o Pakistane – net 75 proc. viso kiekio.

Pasaulyje priskaičiuojama 170 mln. buivolų: 97 proc. laikoma Azijoje, 2 proc. Afrikoje (daugiausia Egipte) ir 0,2 proc. Europoje (daugiausia Italijoje). Indijoje auginama 56 proc. visos buivolų populiacijos, apie 14 proc. Pakistane ir 13 proc. Kinijoje. Beveik visi Azijos ir Ramiojo vandenyno šalyse auginami buivolai laikomi mažuose, 2 ha ūkeliuose nedidelėmis, po 5 gyvulius, bandomis. Didesnės jų bandos veisiamos Indijoje. Mumbajaus mieste auginama apie 200 tūkst. buivolų, dar 100 tūkst. laikoma miesto apylinkėse. Didžiausiuose Mumbajaus ūkiuose auginama net po 1 000 buivolų.

Per metus iš buivolų gaunama apie 3 mln. t mėsos ir primelžiama apie 76 mln. t pieno. Daugumoje ūkių buivolai auginami ne tik dėl produkcijos, bet ir žemės ūkio darbams atlikti. Stiprūs, iki 1 t sveriantys gyvuliai dar vadinami gyvaisiais traktoriais. Varginguose kraštuose kaimiečiai su buivolais aria, sėja, pumpuoja vandenį ir atlieka daug kitų kasdienių darbų. Jie yra pagrindinė transportavimo, grūdų kūlimo, cukranendrių spaudimo, rąstų vilkimo priemonė. Nors ir gerokai lėtesnis už arklį ar galviją, tvirtomis nagomis buivolas klampiose dirvose yra nepamainomas keturkojis ir kur kas pranašesnis už ratuotą mašiną.

Buivolų populiarumo paslaptis

Priežastis, kodėl buivolus pradėjo auginti ekonomiškai stiprių valstybių fermeriai, – didėjanti mocarelos sūrio paklausa. Augantis šio tipo sūrio vartojimas suveikė tarsi dopingas Italijos pieno versle. Jo eksportas padidėjo 14 proc. Mocarela sūris pagamintas iš buivolių pieno yra išskirtinio skonio, todėl labiau vertinamas už karvių pieno sūrius. Paprastai pramoniniu būdu mocarela gaminamas iš karvių arba karvių ir buivolių pieno mišinio.

Pietų Amerikos šalyse – Brazilijoje ir Argentinoje – buivolai auginami ne tik dėl sūrio, bet ir dėl mėsos, o Egipte ir Azijos šalyse išskirtinę paklausą turi šviežias buivolių pienas, dahi (varškė) ir jogurtas. Indijoje trečdalis viso buivolių pieno perdirbama į ghee – bevandenį sviestą. Remiantis Ajurvedos mokymu, ghee yra tinkamiausi ir sveikiausi riebalai kepimui. Indijoje populiarus ir minkštas į mocarelą panašus sūris paneer. Buivolių pieno paklausa didėja ir dėl kitų priežasčių: jame daugiau riebalų, baltymų, vitaminų, antioksidantų ir mažiau cholesterolio. Be to, buivolių pienas daugumoje šalių yra brangesnis negu karvių.

Buivolių pieno riebumas siekia 7–8 proc. (kartais net 10 proc.), baltymingumas – 4,2–4,5 proc. Jis yra baltesnis, nes jame mažiau karotino, tačiau vitamino A buivolių piene daugiau negu karvių. Iš jo gaminamas jogurtas, sviestas, minkšti ir kieti sūriai, ledai, grietinėlė ir kiti produktai. Dėl geros sudėties 1 kg sūrio pagaminti buivolių pieno reikia mažiau – 5, o karvių pieno – 8 kg. Palyginti su karvių pienu, jis labiau tinkamas perdirbti.

Buivolų auginimą pelningu verslu pavertę europiečiai savo ūkiuose pritaikė ir šiuolaikines melžimo technologijas. Italijoje, Vanulo ūkyje, kuriame auginama 600 šių netradicinių gyvulių, buivolės melžiamos tandemo tipo aikštelėje. Pasak fermos savininko Antonijaus Palmierio (Antonio Palmieri), buivolai gana nervingi gyvuliai, todėl tandemo tipo aikštelė jiems labiau tinkama. Ūkio šeimininkui talkina ir vienas DeLaval VMS robotas. Buivolus augina jau trečioji Palmierių karta.

Ūkyje melžiama 300 buivolių, kurių vidutinis produktyvumas 2 tūkst. kg 9 proc. riebumo ir 4,7 baltymingumo pieno. Somatinių ląstelių skaičius jame neviršija 300 tūkst., o bakterinis užterštumas 10 tūkst./ ml. Vidutinis buivolių vaikingumas trunka 10,5 mėnesio. Buivolės pirmą kartą prieaug­lį veda būdamos 2,5 m. amžiaus, o gyvena net 18–25 metus. Laktacija vidutiniškai trunka 270 dienų, o užtrūkimo laikotarpis – nuo 60 iki 200 dienų. Prieauglio besilaukiančios buivolės užtrūkinamos, likus 2–3 mėn. iki atsivedimo, kai per dieną pradeda duoti ne daugiau kaip 2,5 kg pieno.

A. Palmieris gamina ekologišką buivolių produkciją (mocarelos siūrius, jogurtus, ledus ir kt.) savo ūkyje ir parduoda prie fermos veikiančioje parduotuvėje. Italas iš buivolų auginimo tikisi gauti dar daugiau pelno, kai pradės pardavinėti buivolų prieauglio mėsą.

A. Palmieris buivolus šeria savo ūkyje užaugintų kukurūzų silosu ir javainiu. Dalį grūdų, reikalingų gyvuliams šerti, perka iš kitų ekologinių ūkių. Buivolų mėšlu tręšiamas visas 200 ha ūkio plotas.

Buivolų šėrimo ir laikymo ypatumai

Nors laikymo ir šėrimo sąlygoms buivolai nereiklūs, tačiau dėl tamsios kūno dangos, mažesnio prakaito liaukų tankumo odoje ir gana storo epidermio (viršutiniojo odos sluoksnio) jie sunkiai ištveria kaitrias ir ypač sausas oro sąlygas. Dėl to buivolai labai mėgsta maudytis ar valandų valandas leisti purvo voniose. Beje, jiems reikia ir daugiau geriamo vandens negu galvijams. Taigi, kad išvengtų karščio streso, buivolai laikomi tiesioginių saulės spindulių nepasiekiamoje vietoje. Indijoje ar Pakistane buivolai dažniausiai laikomi pririšti ir 1–2 kartus per dieną maudomi, o Europos šalyse – besaičio laikymo tvartuose. Šaltesnio klimato kraštuose buivolų auginimo pastatai turi būti gana šilti.

Ištirta, kad šių atrajotojų prieskrandyje yra daugiau mikroorganizmų, dėl to buivolai ląstelieną virškina 25 proc. efektyviau. Pieniniams buivolams reikia panašiai tiek pat maisto medžiagų kaip ir galvijams. Pagrindiniai jų pašarai – žolė (pvz., liucernos, dobilai ir kt.), ankštiniai pupinių šeimos medžiai, silosas, šiaudai (pvz., sorgų, ryžių) ir šienas. Pupinių šeimos medžių šakos – puikus pašaras, bet kai kurių rūšių medžiuose yra antimitybinių medžiagų, kurios gali sutrikdyti virškinimą. Buivolų racione šio pašaro gali būti iki 50 proc. Paprastai šeriamos susmulkintos medžių šakos arba tik lapai. Siekiant didesnio produktyvumo, buivolų racionas papildomas koncentratais (pvz., miežiais, kviečiais, avižomis, rugiais, kukurūzais) ir kitais priedais (pvz., rapsų išspaudomis, cukranendrių nuėmimo atliekomis ir kt.).

Deja, iš pažiūros stiprių gyvulių prieauglis labai silpnas. Kai kuriose šalyse iki 3 mėn. amžiaus gaišta 30–40 proc. atvestų jauniklių. Paprastai buivolės prieauglį veda sezoniškai, pavyzdžiui, Pakistane ir Indijoje daugiausia jauniklių gimsta birželio ir gruodžio mėnesiais. Įdiegus pažangias laikymo technologijas, pagerinus šėrimą, buivoles galima poruoti ir kitais metų laikais. Pieningiausios būna ketvirtos laktacijos buivolės, vėliau primilžiai mažėja.