Lietuvoje sodinės šilauogės puikiai pritapo ir mėgėjiškuose sklypuose, ir didelėse plantacijose. Tenka pripažinti, kad dauginti šį sodo augalą nėra lengva. Tad iki šiol didesni sodinukų kiekiai buvo atvežami iš Lenkijos, rečiau – iš Vokietijos, Švedijos ar Olandijos. Deja, dažnai atvežtinė sodinamoji medžiaga būna užkrėsta grybinėmis ligomis.

Nuolat bendradarbiaujant su ūkininkais, tenka įvertinti ir plantacijų sodinamąją medžiagą. Turime pavyzdžių, kai rudenį ūkininkų parsivežti sodinukai, peržiemoję Lietuvos sąlygomis, pavasarį visi buvo pažeisti pavojingos grybinės ligos Godronia cassandrae, kuri sukelia stiebų degulius ir jauniems augalams yra labai pavojinga. Taip ir atsitiko: didelė dalis šių sodinukų, pasodintų į plantaciją, žuvo. Todėl ūkininkams, steigiantiems ar plečiantiems plantaciją, verta pasiruošti savo sodinamąją medžiagą. Prasta šaknų sistema, grybinėmis ligomis sergantys sodinukai, nederlinga, netinkama Lietuvos klimatui veislė gali tapti mažo pelno priežastimi, kurią sunku įveikti.

Šiandien yra ir gerų pavyzdžių: Lietuvos ūkininkai jau užsiaugina sodinamąją medžiagą patys. Visų pirma, sodinių šilauogių sodinamajai medžiagai išauginti turi būti įrengta veislių kolekcija, atitinkanti tam tikrus reikalavimus. Kolekcijai rekomenduojama parinkti saulėtą vietą, rūgštų, pralaidų vandeniui dirvožemį. Būtina atlikti dirvožemio analizę: nustatyti pH, pagrindinių makro- ir mikroelementų kiekį, humuso kiekį. Remiantis tyrimų rezultatais, sudaromas tręšimo planas. Į veislių kolekciją sodinami tik visiškai sveiki dvimečiai trimečiai sodinukai, kurie turi bent tris formuojančius ūglius ir yra mažiausiai 0,3 m aukščio. Atrenkamos dideliu produktyvumu ir atsparumu nepalankiems aplinkos veiksniams pasižyminčios veislės, kurių auginimas Lietuvoje yra perspektyvus.

Prieš pradedant dauginimą, reikia patikrinti veislių tapatybę – būtina sulaukti pirmojo derliaus ir pašalinti iš kolekcijos veislės aprašymo neatitinkančius krūmus. Veislinės šilauogių kolekcijos priežiūros tikslas – išauginti sveiką sodinamąją medžiagą. Būtina profilaktiškai purkšti nuo grybinių ligų ir kenkėjų, sudaryti optimalias sąlygas ūgliams augti. Susirgę augalai, atsižvelgiant į pakenkimo laipsnį ir sukėlėjo pavojingumą, intensyviai genimi arba šalinami iš kolekcijos.

Auginiai ilgokai nesuformuoja šaknų

Numačius dauginti auginiais, įrengiama dauginimo vieta. Tam tinka šiltnamiai, kuriuose ant stelažų išdėstomos dauginimo dėžės. Dauginant nedidelėse dėžutėse lengviau paskui augalus pernešti į kitą vietą. Paprastai ruošiamos 100 cm pločio, 25–30 cm gylio dėžutės. Dėžučių dugne turi būti įtaisytas tankus tinklas, kuris leis nutekėti vandens pertekliui. Ant tinklo pilamas 5 cm žvyro ar rupaus smėlio drenažas.

Šilauogių auginiai ilgokai nesuformuoja šaknų. Šaknų susidarymui paspartinti dėžučių dugne montuojami vandeniui atsparūs šildymo kabeliai. Virš jų pilamas 15–20 cm storio iš anksto paruošto dauginimo substrato sluoksnis.

Dauginimui sumedėjusiais auginiais ūgliai gali būti pjaunami vėlyvą rudenį, žiemą arba ankstyvą pavasarį. Tai 30–90 cm ilgio vadinamieji pieštuko storio ūgliai. Tokiam dauginimo būdui netinka plonesni ir turintys suformuotus žiedinius pumpurus ūgliai. Iki dauginimo pradžios jie laikomi drėgnose pjuvenose arba durpėse 0–5 °C temperatūroje. Dauginimui ūgliai dalijami į 10–12 cm ilgio auginius, turinčius po 4–5 pumpurus.

Auginiai sodinami į dauginimo dėžutes 5x5 cm atstumu taip, kad paviršiuje liktų vienas trečdalis jų ilgio su 1–3 pumpurais. Kad greičiau susiformuotų šaknys, galima naudoti augimo reguliatorius, savo sudėtyje turinčius indolil-sviesto rūgšties. Auginio pjūviai tokiu reguliatoriumi apdorojami prieš sodinant. Dauginimo sub­st­ratas ruošiamas iš durpių, smėlio, perlito ar pjuvenų mišinių. Pasodinus auginius, iš pradžių palaikoma maždaug 15 °C temperatūra, kuri po 7–10 dienų pakeliama iki 18–21 °C. Optimali substrato temperatūra yra 22–26 °C.

Juodas taškas viršūnėje – svarbus ženklas

Po 2–3 savaičių pradeda sprogti auginių pumpurai ir ima augti nauji ūgliukai. Augimas gali tęstis palyginti ilgai, o pabaiga fiksuojama tada, kai viršūnėlėje pasirodo vadinamasis juodasis taškas. Šio augimo metu auginių tręšti negalima, būtina tik sistemingai juos apdoroti fungicidais, kurie užkerta kelią ūglių grybinėms ligoms plisti.

Po tam tikro ramybės periodo, praėjus 6–8 savaitėms po sodinimo, pradeda formuotis pirmosios šaknelės ir prasideda antrasis ūglių augimas. Dabar jau reikia pradėti pamažu pratinti jaunus augalus prie atšiauresnių augimo sąlygų: šiltnamis dažnai vėdinamas ir išjungiamas substrato šildymas. Pasibaigus šalnų laikotarpiui, įsišakniję augalai persodinami ir auginami lauke. Žiemojimui jauni augalai turi būti gerai paruošiami: mulčiuojami 20–30 cm storio durpių ar pjuvenų sluoksniu.

Dauginant sumedėjusiais auginiais, išauginama labai geros kokybės sodinamoji medžiaga. Bet išlaidos irgi didelės: brangus yra dauginimo substrato šildymas elektriniais kabeliais, veislinėje kolekcijoje sunku surinkti reikalingą kiekį tinkamo storio ir ilgio ūglių. Todėl šaltesnio klimato šalyse šilauogės dažniausiai dauginamos žaliaisiais auginiais. Taip dauginti geriausia šiltnamiuose, specialiai pritaikytuose inspektuose.

Svarbiausia yra tinkamu laiku nupjauti dauginimui skirtus ūglius. Paprastai geriausias tam laikas yra birželio pabaiga arba liepos pradžia. Pasibaigus šilauogių žydėjimui, ūgliai pasiekia 10–15 cm ilgį, jų augimas sustoja maždaug savaitei, o viršūnėlėje atsiranda aiškiai matomas juodas taškas. VDU Kauno botanikos sode atlikti tyrimai parodė, kad daugelio veislių pavasarinių ūglių augimo fazės pauzė vyksta birželio 7–20 dienomis.

Augimo pauzės metu vyksta ūglių audinių brendimas ir medėjimas. Vasariniai ūgliai ima augti po birželio 20–liepos 7 dienos. Dauginimui ūglius būtina pjauti iki vasarinės augimo bangos. Kuo ilgesni išauga ūgliai, tuo daugiau ant jų yra lapų ir tuo daugiau organinių medžiagų jie pagamina ir sukaupia. Nustatyta, kad tokie dauginimui skirti ūgliai vidutiniškai turi po 8–9 lapus. Auginius rekomenduojama ruošti apsiniaukusiomis dienomis, kai temperatūra dieną nebūna aukštesnė kaip 22–25 °C. Paruoštus sudrėkintus auginius galima keletą dienų palaikyti šaldytuve. Geriausia šaknydinamąją medžiagą ruošti ryte. Augalus, nuo kurių bus imami auginiai, prieš tai reikia gerai laistyti.

Gerų rezultatų sulaukiama, kai ūglių dalis apvyniojama šviesos nepraleidžiančia medžiaga. Tuomet ūgliai pjaunami taip, kad etioliuota (nušviesėjusi apvyniojimo vietoje ūglio dalis) būtų ten, kur formuosis šaknys. Pjūviai daromi labai aštriu sekatoriumi po apatiniu pumpuru, o apatinis lapas pašalinamas. Kiti lapai kartais patrumpinami, tačiau jei šaknydinama dirbtinio rūko sąlygomis, to daryti neverta. Paprastai, šaknydinant šilauoges žaliaisiais auginiais, naudojami stimuliatoriai. Darbą gerokai paspartina pudros pavidalo stimuliatoriai, kuriais apveliami pjūviai ir auginiai tuojau pat sodinami. Auginiai sodinami 2–3 cm gylyje tokiais atstumais, kad tarpusavyje nesusiliestų lapais.

Žuvę auginiai tuojau pat pašalinami, kad neplistų grybinės ligos. Dauginant žaliaisiais auginiais būtina didelė aplinkos drėgmė, todėl šiltnamyje turi būti įrengta rūko sistema, substrato temperatūra palaikoma 22–26 °C. Pradėjus formuotis šak­nims, aplinkos drėgmė palaipsniui mažinama, augalai pradedami grūdinti.

Populiarėja mikrovegetatyvinis dauginimas

Pastaruoju metu, kai šilauogių sodinamosios medžiagos paklausa yra didžiulė, vis labiau populiarėja mikrovegetatyvinis dauginimas. Naudojant šį metodą pakanka daug mažesnės veislinės kolekcijos, išauginama sveika sodinamoji medžiaga. Taip dauginti galima ir žiemos mėnesiais, išauginant kur kas didesnius kiekius augalų, palyginti su tradiciniais dauginimo būdais. Tačiau šiam dauginimo metodui reikalinga laboratorinė įranga, kvalifikuoti specialistai, kurie profesionaliai atliktų darbus, nes sterilios kultūros gavimas, maitinamųjų terpių parinkimas ir išaugintų augalų adaptavimasis prie įprastinio substrato yra pakankamai atsakingas ir sudėtingas procesas.

Dauginant šiuo metodu būtina patik­rinti ir genetinį kintamumą: dėl mutacijų padaugintieji augalai gali skirtis nuo motininių ir neturėti veislei būdingų savybių.

Sodinių šilauogių sodinamajai medžiagai išauginti taikomi visi minėtieji būdai. Šiandien ūkininkas turi galimybę pasirinkti tinkamiausią. O jei sodinamąją medžiagą perkame, labai svarbu atkreipti dėmesį į sodinukų kokybę: šaknų sistema turi būti gerai išsivysčiusi, ūglių viršūnėlės neparudavusios, lapai nedėmėti, tamsiai žali, ant stiebų neturi būti juosvų ar rudų dėmių. Pasodinti sergantys augalai auga prastai (kartais ir visai sunyksta), nokina įvairių ligų pažeistas uogas, kurios genda ir būna prasto skonio. Todėl verta investuoti ir auginti sodinamąją medžiagą patiems.