Jei važiuojant nuo Kauno Prienų link ties Purvininkais nosį pradės glostyti duonos kvapas – nenustebkite. Purvininkuose įsikūrusi šeimos kepyklėlė „Du medu“. Kas rytą, išskyrus savaitgalius, nedidukėje kepykloje raugiama, maišoma, minkoma, kol galų gale pakvimpa šviežia duonute – vakare iškepta ryte ji jau pasiekia ekologišką produkciją besirenkančiųjų stalą.

Kepyklos direktoriui Vytautui Račickui netenka sukti galvos, iš kur gauti tokiai duonai kepti žaliavų – rugiai atkeliauja iš netoliese esančio tėvo Jono ekologinio ūkio. Tad galima sakyti, kad „Du medu“ ekologiška duona gimsta vienose rankose: nuo lauko iki stalo – šeimos ūkyje. Tėvo ūkyje išauginti rugiai duona tampa sūnaus Vytauto kepykloje.

Ūkyje – tik savos rankos

Jonas Račickas paklaustas, kokia buvo ūkio pradžia, tik šypteli, kad gyvenime „būna klaidos eilinės ir būna neeilinės“. Šypsosi Jonas ir pasakoja, kad dar gyvenant Vilniuje visada traukė į gamtą. Kuriantis Nepriklausomai Lietuvai taip jau atsitiko, kad nebeliko darbo ir visa šeima išsikraustė į kaimą. „Jau tuomet, 1990–1991 metais, norėjau, kad ūkis būtų ekologinis, – sako J. Račickas, – tačiau vienas pažįstamas, dar iš tuometinio kolūkio, išaiškino, kad į gautą žemę – ganyklą – pasėjęs, nepurkšdamas nieko neužauginsiu. Aš tada turėjau vienintelį būdą išgyventi – užsiauginti derlių. Supratau, kad jei teks užarti tą derlių – užsiarsiu pats save.“ Tad pirmasis derlius, nors buvo ir neekologiškas, tačiau gausus. Taip dirbo keletą metų, kol „nebeliko kam patarinėt, kaip purkšt“. Nuo 1996 m. pradėjo ūkininkauti ekologiškai. Ūkis buvo mišrus, tačiau ilgainiui apsistota ties augalininkyste. Šiuo metu Jonas šeimininkauja maždaug 33 ha nuosavos žemės ir dar beveik 4 ha nuomoja.

Atsikėlusiems iš miesto didžiausi sunkumai kilo įsitvirtinti, o vėliau viskas įsivažiavo. „Mes niekada daug negaminome. Patys auginame, patys nusipjauname, patys išsikepame, patys vežame ir parduodame. Mums užtenka“, – tvirtina Jonas. Ir kiek reikia grūdų, tiek patys ir užsiaugina. Tik dabar, po truputį didėjant gamybos apimtims, kartais tenka šiek tiek nusipirkti. O ūkyje sukasi dviese su žmona. „Susitvarkom. Ką ten tuos rugius pasėjus? Juk nereikia klausyt kaip auga. Pasėjai ir nupjovei, net ir purkšt ekologiniam nereikia. Ir užauga. Rugiai tokia kultūra, kad užauga“, – tikina ūkininkas.

Pavasarį Račickai sodins daržoves ir jas ekologiškai augins, bet tik savo reikmėms. Nors Jonas tarsteli, kad dar norėtų pabandyti ekologine daržininkyste užsiimti rimčiau. Ir ožkas norėtų auginti. „Esu linkęs į tuos du dalykus, bet iš ryto dar galvoju, kad reikia, o vakare jau klausiu, kam man to reikia. Man jau 64 metai, nebe tas amžius ko nors ypatingo imtis. Va jei kas imtųsi, tai ir padėčiau…“ – svarsto Jonas. Jo teigimu, ožkas apsimokėtų auginti, juk jų produktai brangūs ir paklausūs – galima būtų nenuostolingai dirbti.

Kepykla – jau antroji

Vyrai pasakoja, kad visai netoli kelio Kaunas–Prienai įsikūrusi kepykla – jau antroji. „Buvo situacija, kai reikėjo gelbėti ūkį, reikėjo kažką daryti. Kepykla mums buvo visiškai naujas dalykas. Tiesiog parvežė įrengimus ir pradėjom. Po metų pusantrų jau buvo produktas, kurį gali nešt ant stalo“, – pradžią prisimena Vytautas. Receptūrą rinko ir iš vietos bobučių, ir knygas skaitė. Veikiant pirmajai kepyklai, vieną dieną sūnus užsiminęs, kad norėtų įsirengti savo sausainių cechelį ar kažką panašaus. „Betgi kluone juk nedarysi. Ieškojom kitų patalpų. O čia stovėjo buvusi kontora, tuščia. Be langų, be durų, išplėšta, išnešta. Stogas nevarva, pagalvojom, kad langai ir durys išplėšti –  gerai, vis mažiau darbo keičiant reiks. Paskui mums atsirūgo šitos apimtys. Jei būtų per pusę mažesnė... trečdalis patalpų dabar nenaudojama“, – pasakoja vyrai. Nemažų patalpų pirmajame aukšte dabar kvepia kepama duona, o antrajame sau butą įsirengė Vytautas. Šypteli, kad tuščiose patalpose dar vieną galima būtų įrengti, bet tikisi, kad ateityje kepyklą po truputį plės ir tos tuščios patalpos pravers. Račickai prisimena, kaip atsivežę įrenginius į naująją kepyklą dar ilgai taikęsi, „repetavę“. Nupirkta krosnis gal porą metų stovėjusi be darbo, kol viskas atsistojo į savas vėžes, o tuomet senoji kepykla galėjo ramiai išeiti užtarnauto poilsio.

Šiuo metu kepykloje be Vytauto ir jo mamos Reginos, sukasi dar keturi žmonės. Kepyklos vadovas tvirtina, kad tiek darbo jėgos bent jau kol kas visiškai pakanka. „Du medu“ kepama trijų rūšių ekologiška duona ir neekologiški, tačiau, kaip tvirtina vyrai, tiesiog geros kokybės, be jokių konservantų ir priedų pyrago gaminiai. Jono ir Vytauto teigimu, galima būtų paskanauti ir ekologiškos „Du medu“ bandelės, bet  trūksta geros kokybės ekologiškų žaliavų. Per savaitę įmonėje iškepama 500–800 kg ekologiškos duonos ir apie 200 kg pyrago gaminių.

Kas rytą duoną išvežantis vairuotojas spėja pasirūpinti, kad Purvininkuose į krosnį pašauta duona galėtų būti skanaujama įvairiuose Lietuvos miestuose. „Du medu“ produkcijos galima rasti specializuotose parduotuvėse, turgeliuose.

„Ekologiškai produkcijai pirkėjas visada bus“

Tiek Jonas, tiek Vytautas tvirtina, kad seniau jų duona buvo perkama vien todėl, kad gardi, o dabar vis daugiau žmonių susidomi todėl, kad produkcija ekologiška. Tačiau, Račickų nuomone, ekologiškų produktų pasiūla dar nėra didelė, augimas pastebimas tik pastaraisiais metais. „Šiek tiek daugiau atsiranda ekologiškų produktų, ir ačiū Dievui. Tokie produktai turi turėti savo pardavėją. O ekologiškai produkcijai pirkėjas visada bus. Bet  pardavėjas turėtų būti tas, kuris augina, tada atsiranda santykis. Mes su savo pirkėjais kitą dieną gatvėje sveikinamės...“ – tvirtina Vytautas ir priduria, kad tam pasitarnauja turgeliai, kur pardavėjas ir pirkėjas susitinka, pabendrauja. Juk prekybos centruose, per tarpininkus tas ryšys dingsta.

Vyresnysis Račickas sako, kad  pirkėjas nuo 1996 m. ne ką tepasikeitė. Tik tuomet bėda buvo kita – nebuvo ką parduoti. Pasak vyrų, ta situacija, kai ekologinė žemdirbystė tik propaguojama, bet norintis neranda ką nusipirkt, padarė daug žalos. Šiuo metu padėtis jau gerėja – atsiranda daugiau ekologiškų daržovių, vaisių. „Atvirai pasakius, pagrindinis ekologijos reikalas – daržovės. O grūdas... Ką grūdas? Jis daug neperima, bet perima žemė. Ir sunku pasakyti, kas ten žemėje vyksta supylus tai, ką pilame. Taigi svarbu, kad ekologiškų vaisių ir daržovių būtų pakankamai, o visa kita – neteršiama žemė“, – sako Jonas. Ir vyresniųjų, ir jaunųjų Račickų šeimos stengiasi maitintis ekologiškai.

Nėra paprasta ekologiškai ūkininkauti. Dar tik prasidėjus tokiam ūkininkavimui, pats Jonas buvo iš tų, kurie subsidijuoti siūlė tik produkciją. „Mokėk už litrą karvės pieno, už kiaulės uodegą, už kiaušinį, už toną grūdų. Ir viskas. Tačiau prasidėjo svarstymai apie korupcijas ir panašiai. Kas būtų  negerai? Yra apskaita. Derlių apskaičiuoti paprasta. Atėjai vidury vasaros ir pasakysi, kiek bus tonų iš to hektaro. Aš ne agronomas, bet galiu pasakyt, kiek bus – keturios, penkios. Užrašei prognozuojamą, ir viskas. O kai pradėjo mokėti už hektarus... Ir pasidarė žmonės: užsėjo, aparė. Manau, kad tai buvo šiokia tokia klaida“, – svarsto J. Račickas. – Ir aš pasinaudojau tomis išmokomis. Parama šiaip geras dalykas. Kas būtų, jei nebūtų paramos? Istorija žino visus variantus. Su arkliu artum tą žemę ar vienas rusiškas traktorius riogsotų kieme, išvažiuotų visi. Ir taip visi išvažiavo...“ – tarsteli Jonas ir kartu su sūnumi Vytautu vedasi į kepyklą, kur šeimos rankomis pasėtas grūdas, tų pačių rankų augintas, maltas, tampa kvepiančia duona.

Kepyklos „Du medu“ produkcijos šiemet paragauti turėjo galimybę ir Berlyne vykusios parodos „Žalioji savaitė 2009” lankytojai. Vytautas tvirtina, kad iš Vokie­tijos parsivežė tik geriausius įspūdžius, o vokiečiams ekologiška lietuvių duona irgi patikusi.