Lietuvoje žemės ūkio parodas imta rengti dar baudžiavos metais. Pobaudžiaviniais laikais jos turėjo skatinti kapitalistinį mechanizuotą stambųjį ūkį su racionalia gyvulininkyste ir laukininkyste. Organizuojant parodas tarp miestų vyko netgi konkurencija, o skirstant apdovanojimus netrūko intrigų.

Žemės ūkio parodos Vilniuje prasidėjo 1867 metais arklių mugėmis, o žemės ūkio parodų Lietuvoje pradininku laikytinas dvarininkas Bagdonas Oginskis.

Kunigaikštis Irenėjus Oginskis mokslus buvo baigęs Vakarų Europoje, tad suvokė baudžiavinio ūkio neekonomiškumą. Tapęs Rietavo dvaro savininku, jis 1835 m. dvare panaikino lažą. Vietoj lažo valstiečiai pradėjo mokėti činšą, kitaip tariant, priverstinį darbą dvare pakeitė žemės nuomos mokestis.

I. Oginskio rūpesčiu 1859 m. Rietave įkurta pirmoji žemės ūkio mokykla, kurioje buvo dėstoma lietuviškai. Valstiečiai buvo mokomi pažangaus ūkininkavimo: tvarkyti sodybas, parinkti produktyvias augalų bei gyvulių veisles, teisingai dirbti žemę, įveisti sodus bei panaudoti žemės ūkio techniką. Kad valstiečiai susipažintų su naujomis ūkininkavimo formomis, dvare imta organizuoti žemės ūkio parodas. Iki tol žemės ūkio parodų Lietuvos krašte niekas nerengė.

Pradžių pradžia – Rietave

Pirmoji žemės ūkio paroda Rietavo dvare surengta 1860-ųjų rugsėjo 12 d. Cent­rinėje miesto turgaus aikštėje buvo eksponuojami arkliai ir galvijai, o audiniai ir rankdarbiai – specialiai įrengtose vietose prie fazanyno. Pirmojoje parodoje už atvestus arklius premijuota 17 dalyvių. Premijų dydis – nuo 3 iki 16 rublių. Už galvijus išmokėtos 4 asmeninės premijos po 5 rublius. Audinių skyriuje irgi premijuoti 4 dalyviai. Mokėta nuo 7,5 iki 13 rublių. Šioje parodoje buvo kviečiami dalyvauti tik Rietavo dvaro valdų gyventojai.

Kunigaikštis Mykolas Oginskis 1873 m. įkūrė Gyvulių globos draugijos Rietavo skyrių. Tad nuo 1875 metų žemės ūkio parodos Rietave buvo rengiamos šios draugijos vardu. Jos vyko 1875, 1876, 1878 ir 1881 metais. M. Oginskis yra išspausdinęs 1878 ir 1881 metų parodų ataskaitas rusų kalba.

Žemės ūkio parodos Rietave vykdavo iškilmingai. Pavyzdžiui, atidarant parodą 1878 m. spalio 10-ąją grojo Rietavo kunigaikščio Bogdano Oginskio orkestras. Pa­roda truko 4 dienas, ją atidarė M. Oginskis. Parodoje dalyvavo ir valstiečiai, ir dvarininkai. Buvo atvykusių dalyvių ir iš Rusijos imperijos bei Lenkijos, Prūsijos.

Maždaug pusketvirto šimto eksponentų pateikė po keletą eksponatų – susidarė gausi augalininkystės, gyvulininkystės, daržininkystės ir pramonės gaminių bei rankdarbių ekspozicija. Parodą sudarė 4 skyriai: 1) naminių gyvulių (arklių, galvijų, avių, kiaulių) ir smulkių gyvūnų (šunų, kačių, triušių, paukščių – ančių, kalakutų, povų, karvelių, bičių šeimų, žuvų); 2) grūdų ir daržovių; 3) žemės ūkio mašinų, įrankių, įtaisų ir įvairių dirbinių (pakinktų, pasagų); 4) gyvūnų globos dalykų (pavyzdingai įrengtos skerdyklos, šunidės, paukštidės,  literatūra gyvūnų globos klausimais).

Eksponatai buvo išdėstyti dviejų aukštų mūriniame pastate. Gyvuliams eksponuoti buvo pastatytos laikinos stoginės. Laikinai sukaltose patalpose buvo eksponuojami bitininkystės įrankiai, žemės ūkio padargai, mašinos. Galima buvo apžiūrėti žemės ūkio techniką, pagamintą Klaipėdoje ir Varšuvoje. Norintieji galėjo ją įsigyti specialiai įrengtoje parduotuvėje. Valstiečiai pristatė daržovių, arklių, daugiausia namų audinių bei rankdarbių.

Parodos eksponatus vertino komisija. Medalius už galvijus, avis, kiaules, paukščius, smulkius gyvūnus, šunis gavo tik dvarininkai; už grūdus, daržoves ir sodų vaisius apdovanota Varšuvos pomologijos valdyba; kunigaikštienė Oginskienė pelnė apdovanojimą už vynuoges. Už grūdus pinigines premijas pelnė stambūs ūkininkai, kurie jau naudojo modernesnę agrotechniką. Nemažai dovanų įteikta už šakniavaisius. Keletas valstiečių gavo premijas už „egzotiškai“ išaugintus svogūnus, ropes, žirnius, morkas.

Apdovanojimai eksponatų savininkams – aukso, sidabro ir bronzos medaliai, pagyrimo raštai, piniginės premijos – buvo įteikiami skambant orkestro maršui.

Nepamirštos ir pramogos

Parodų dienomis lankytojų patogumui po miestelį kursavo karietos. Nepamiršti buvo ir kultūriniai renginiai. Grojo ne tik vietiniai muzikantai, bet ir Klaipėdos orkestras. Du vakarus koncertavo smuikininkas Jelskis, atvykęs iš Minsko gubernijos.

Parodos metu ir ją uždarius svečiams surengta įvairių pramogų. Žiūrovai stebėjo Rietavo miško sargų jojimo varžybas. Dvarininkai galėjo dalyvauti kiškių ir stirnų medžioklėje. Pasiūlyta netgi pašaudyti elnių, kurie laikomi žvėryne. Žvėrynui skirtas ir aptvertas miško sklypas netoli Endriejavo buvo įrengtas I. Oginskio nurodymu. Kiek­vienai rūšiai buvo atskiras aptvaras. Laikyti vilkai, stirnos, lapės, barsukai, elniai, šernai. Atskirame pastate, visiškoje nelaisvėje, buvo laikomas stumbras – bijota jį išleisti, kad neišgriautų tvoros ir nepabėgtų.

1881 metų parodoje dalyvavo daugiau kaip 460 eksponentų. Atvesta 217 gyvulių bei pristatyta 1 788 kiti eksponatai. Paroda susilaukė apie 5 000 lankytojų. Gyvulių skyriuje apdovanojimai įteikti už grynaveislius žemaitukus, ristūnus, žemaičių darbinius arklius, galvijus, kiaules, avis, naminius paukščius. Už javus įteiktas tik vienas komp­lektas medalių. Apdovanojimai skirti ir už geriausius žemės ūkio padargus ir mašinas, amatininkų dirbinius, įvairius prietaisus, namų audinius, bitininkystės įrangą.

Šios parodos projektų skyriuje bronzos medalis įteiktas knygelės „Apie naudingus ir bėdingus gyvius kaimiškam ūkiui“ vertėjui į lietuvių kalbą S. Baltramaičiui. M. Oginskis rūpinosi ją išleisti, tačiau leidimo spausdinti lotynišku šriftu cenzūra nedavė.

Parodose buvo premijuojami ne vien stambūs ūkininkai, bet ir valstiečiai. Valstiečiams už arklius įteikti 2 bronzos medaliai ir 14 piniginių premijų. Viena piniginė premija paskirta už karvę, 4 už daržoves, po 1 – už obuolius, sūrius, sviestą. Daug įdomybių būta technikos skyriuje. Čia nagingiems žemaičių valstiečiams bei amatininkams pagyrimo raštas įteiktas už kirvį, o piniginės premijos už dvigubą rėtį, audimo stakles, pintus krepšelius, pakinktus, menines skryneles, spyną ir kt. Naminių audinių ir audinių skyriuje 26 valstietės apdovanotos pagyrimo raštais, o 57 įteiktos piniginės premijos.

Rietavo žemės ūkio parodos skatino valstiečius geriau ūkininkauti, domėtis amatais, kaimietės moterys išgarsėjo savo audiniais.

Didelėms žemės ūkio parodoms rengti Rietavas nebuvo patogi vieta. Pakviestieji į parodą iš toliau atvažiuodavo traukiniu iki Priekulės (Latvija), o iš čia – vežimais į Rietavą. Žemės ūkio techniką parodai bei pardavimui iš Varšuvos irgi gabendavo traukiniais iki Priekulės. Arklių pastotės vagonų laukdavo kartais kelias paras.

Varžytuvės dėl medalių

Po baudžiavos panaikinimo parodas imta rengti ir kituose miestuose, dažniausiai pritaikantant nuo seno vykstančių arklių mugių tradicijas. Tokios parodos-mugės vyko Raseiniuose, Šiauliuose (nuo 1875 m.). Šiauliai turėjo pranašumą, nes čia buvo geležinkelio mazgas, tad atgabenti eksponatus ir atvykti į parodą buvo paprasčiau. Šiaulių parodas finansiškai rėmė grafai Zubovai.

To meto spaudoje plačiai aprašytas Šiaulių parodoje dalyvavusio Mykolo Girdvainio upėtakių žuvininkystės ūkis (iš Lenkijos atvykęs jaunas mokslininkas Aleksandrijos palivarke įrengė upėtakių auginimo įmonę su neršykla), kuriame kasmet buvo užauginama iki 20 tūkst. žuvų.

Vienas iš dviejų Šiaulių parodos aukso medalių buvo numatytas geriausiam galvijų eksponatui, tiesa, su išlyga – jei paro­doje neatsirastų vertingesnio eksponato. Komisijoje kilo ginčas, ar skirti medalį M. Girdvainiui už jo žuvų kultūrinį muziejų, ar baronui Ropui už algauskinės veislės buliuką. M. Oginskio šalininkai palaikė M. Girdvainio, o Kuršo vokiečiai – barono Ropo kandidatūrą. Balsavimo metu nuspręsta medalį skirti žuvų ūkiui, tačiau M. Oginskiui išvykus buvo balsuojama iš naujo ir medalis paskirtas Ropui.

Konkuravo regionai

Rietenos vyko ne tik tarp įvairių dvarininkų grupių – tarpusavyje varžėsi ir paro­dų centrai – Rietavas ir Šiauliai. Parodos abiejuose miestuose vyko vos ne tuo pačiu laiku kas dveji metai. Siūlyta parodas rengti pakaitomis, vienais metais vienur, kitais kitur.

Šiauliuose 1879 m. pasiturinčių dvarininkų surengtoje trečioje parodoje buvo naminių gyvulių, sėklų, augalų ir vaisių, žemės ūkio technikos, mechanikos ir statybos, žemės ūkio buhalterijos skyriai. Buvo pristatytos prašmatnios arklių veislės, avių, kiaulių (vietinių ir pagerintų), lenkų mokslininkų išvesti vaismedžiai, ratų tepalas, mielės, popieriaus masė, miltai, pakinktai, Panevėžyje gaminamos kuliamosios, Rygos žemės ūkio mašinos ir įrankiai. Nepaisant gausybės eksponatų, to meto laikraštyje pasirodė korespondencija, kurioje buvo daroma išvada, kad paroda turi atvaizduoti dabartinę žemės ūkio būk­lę, bet apie Šiaulių parodą to pasakyti negalima. Smulkūs valstiečių ūkiai „parodoje reiškėsi savo arkleliais“.

Dvarininkų žemės ūkio parodos vyko ir Panevėžyje. Apie pasiruošimą vienai iš jų rašoma, kad visą savaitę policijos prižiūrimi žmonės turėjo taisyti kelius, kasti griovius, mat buvo laukiama gubernatoriaus. Panevėžiečiai ruošė gubernijos valdininkams iškilmingus ir brangiai kainavusius priėmimus. Tokia politika tikėtasi sulaukti valdžios prielankumo.

Vilniuje parodas nuolat rengti pradėta nuo 1885 m. Iki 1893 m. įvyko šešios parodos, kurias suorganizavo arklių lenktynių draugija.

Parodos stiprino ekonomiškai pajėgesnius dvarininkus, sudarė jiems papildomą pajamų šaltinį, parduodant pačių dvarininkų veislinių gyvulių prieauglį, grūdus, kitą produkciją.