Supirkimo kainoms mažėjant, pieno gamintojai siūlo Vyriausybei imti kainų reguliavimą į savo rankas. Tik taip galima apsaugoti pieno ūkius nuo žlugimo. Ūkininko ūkio bankroto nenumato joks įstatymas, tad visiškos nesėkmės atveju žemdirbys praras ne tik ūkį, bet ir šeimos turtą. Apie tai susirūpinę kalba Anykščių rajono pieno gamintojai.

Svėdasų seniūnijos Kraštų kaimo ūkininkas Virginijus Vaičionis pernai tapo pirmojo Pažangiausio gyvulininkystės ūkio konkurso laureatu. Jo ūkis yra pelnęs geriausio Metų ūkio vardą. Šiam ūkiui vienam pirmųjų Anykščių rajone suteiktas ES sertifikatas, suteikiantis teisę produkciją tiesiogiai eksportuoti į užsienį. Šiandien ūkininkui labiau rūpi ateitis, o ne pelnytos padėkos.

Vaičioniai ūkį kurti pradėjo 1992 m. senelio sodyboje, turėdami 10 ha. Iš pradžių vertėsi augalininkyste. 1998 m. pirko pirmąsias karves (vieną buvo paveldėję iš senelių). Tų metų pabaigoje jų jau turėjo aštuonias. Kainos už pieną buvo stabilios, atsiskaitymai vyko laiku, tad pienininkystė atrodė viliojančiai. Pasinaudoję ES parama, ūkį išplėtė ir modernizavo.

Dabar turi daugiau kaip šimtą hektarų nuosavos žemės, o kartu su nuomojama valdo 325 ha. Ūkyje – apie 170 galvijų, iš kurių 90 karvių (melžiamų – 80), 79 įvairaus amžiaus telyčaitės ir 1 buliukas. Pašarus galvijams ruošia patys, nes grūdų užsiaugina pakankamai.

Prieš dešimtmetį Vaičionių ūkyje pastatyta šiuolaikiška mechanizuota ferma su tandemo tipo melžimo aikštele, kurioje per valandą be vargo pamelžiama apie 60 karvių. Ūkininkas yra įsigijęs 5 tonų talpos pieno aušintuvą. Kasdien primelžia apie porą tonų.

Gyvuliai laikomi šalto tipo besaičio laikymo tvarte. Tvartas pastatytas su plačiu šėrimo taku, kad patogu būtų važiuoti pašarų dalytuvui. Karvių guoliavietės gausiai pakreiktos, o ėdžios visuomet pilnos.

Pasinaudoję parama Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti, Vaičioniai įrengė mėšlidę ir srutų rezervuarą. Vesdamas per tvartą, Virginijus Vaičionis pasakoja, kad jis suprojektuotas taip, kad bet kada jame galima būtų pritaikyti melžimo robotą ir pertvarkyti galvijų judėjimą ratu. Visa tai daryta galvojant apie tolesnę ūkio plėtrą.

Rūpestis – išsaugoti ūkį nepraskolintą

„Nedaryčiau rekonstrukcijos, jei bent būčiau numanęs, kad pieno supirkimo kainos šitaip nukris. Dabar krapštomės vietoje“, – sako Virginijus Vaičionis. Ūkininkas samdo du darbininkus ir melžėją, kuriems reikia mokėti atlyginimus. Tad situacija ateity labai miglota.

Praėjusių metų pradžioje Rokiškio pieno perdirbimo įmonė už kilogramą pieno Vaičioniams mokėjo 1,06 Lt. Per metus kaina nukrito iki 0,8 Lt, o šių metų kovo viduryje temokėjo 0,55 Lt. „Parduodami kas mėnesį tokį pat pieno kiekį – 60 tonų, mes gauname už jį 30 tūkst. litų mažiau“, – skaičiuoja V. Vaičionis.

Apie propaguojamą pieno perdirbimo cecho kūrimą ūkininkas dar rimtai negalvojo. Esant palankioms sąlygoms, galėtų to imtis, nes pieno kiekis pakankamas, kokybė garantuota.

Jolita ir Virginijus Vaičioniai augina tris vaikus. Nežinia, ar kuris jų norės ateityje tapti ūkio perėmėju, tačiau labiausiai nesinorėtų palikti vaikams praskolintą ūkį. Dar baisiau būtų prarasti visą per tuos metus uždirbtą ūkio ir šeimos turtą, nes gamybinė bazė ir ūkininko šeimos turtas pagal dabartinius įstatymus nėra atskirti.

„Mes mokesčius mokėsime, bet norime ir civilizuotos bankroto procedūros, kuri numatyta bendrovėms. Žlugus bend­rovei prarandamos darbo vietos, o mes rizikuojame visu savo turtu, namais. Bank­roto procedūra būtų mums gelbėjimosi ratas, užtikrintų saugumą. Antra, dabartinėje situacijoje ūkininkai yra perdirbėjų rankose, kurie diktuoja kainas, nes žino, kad ūkininkas su savo pienu niekur nedings, todėl gamintojas bijo pakrutėti. Ūkininko bankroto įstatymas išvaduotų ūkininką nuo visiškos priklausomybės“, – įsitikinęs Virginijus Vaičionis.

Kol kas gelbsti išmokos

Anykščių rajono „Elmos“ žemės ūkio bendrovės vadovas Vytautas Sriubas įsitikinęs, kad vienintelė išeitis apsaugoti gamintojus dabartinėmis sąlygomis – Vyriausybei į savo rankas paimti kainų reguliavimą. Kovo viduryje „Elmos“ bend­rovė už kilogramą parduoto pieno gavo 0,54 Lt, t. y. 0,31 Lt mažiau už savikainą. (bendrovė, kaip ir ūkininkas, produkciją tiekia Rokiškio pieno perdirbimo įmonei). Kasdien iš bendrovės išvežama 5,7–6 tonos pieno.

Kas gelbsti gamintoją, kuris parduoda produkciją pigiau už savikainą? Anot V. Sriubo, pašarai galvijams gaminami ūkyje iš grūdų, kuriuos užaugina patys. Dar ateina išmokos už deklaruotus pasėlius, kvotinį pieną; dar praėję metai buvo pelningi (2008-ųjų pradžioje pieno kaina buvo aukšta, vėliau krito, tačiau kainos vidurkis nebuvo mažesnis už savikainą). O šių metų pasekmės gali būti liūdnos.

„Elmos“ bendrovė valdo 940 ha žemės, iš kurių 500 ha užima žolynai, 110 ha – kukurūzai, visa kita – grūdinių kultūrų pasėliai. Bendrovėje – 340 melžiamų karvių. Prieš ketverius metus – 2005-aisiais – bandą sudarė 62 karvės. „Elma“ pirko galvijus Olandijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje.

Dabar vienoje fermoje laikomos žalosios, kitoje – holšteinų veislės karvės. Žalųjų bandos karvių vidutinis produktyvumas apie 5, atvežtinių galvijų – šiek tiek daugiau kaip 6 tonos pieno. Karvės visus metus laikomos tvarte, todėl kasmet reikia pagaminti daug pašarų.

„Visus pašarus gaminame patys. Atolų žolę presuojame ritiniuose, žolinius konservuojame tranšėjose. Pernai grūdų per daug užauginome, tad dalį pardavėme. Perkame rapsų išspaudas iš žemės ūkio kooperatyvo „Jaros rapsas“, su kuriuo esame susiję kooperacijos ryšiais. Priedus perkame lietuviškus – iš Ukmergės biofabriko“, – pasakoja V. Sriubas.

Didinant melžiamų karvių bandą, su sena technika paruošti pakankamai pašarų būtų buvę sudėtinga, todėl „Elma“ daug investavo į naujas mašinas. Pasinaudojusi ES struktūrinių fondų parama, bendrovė pagal priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“ įsigijo 2 John Deere traktorius, Kuhn šienapjoves, John Deere savaeigį pašarų smulkintuvą, javų kombainą ir kitos technikos.

Pagal paramą Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti, šalia fermos įrengtas 4 tūkst. talpos rezervuaras.

Gavus paramą iš Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos, baigiama rekonstruoti karvių ferma. Bendra projekto vertė viršija 2,1 mln. litų, iš jų 1,5 mln. litų – paramos lėšos, kitos – nuosavos. Bendrovės lėšomis įrengtos buitinės patalpos.

Apie naujas investicijas – atsargiai

Mažėjančios supirkimo kainos smukdo bendrovę, vykdančią investicijas. Todėl V. Sriubas atsargiai vertina siūlymą steigti pieno perdirbimo cechą pačiame ūkyje. „Tam vėl reikėtų investicijų, nes primityvūs perdirbimo būdai čia nepadės. Mažas ūkis gali užsiimti sūrių gamyba, jam tai išeitis. Mums kasdien tektų perdirbti daugiau kaip 5 tonas pieno, o tam reikėtų modernesnės įrangos“, – svarsto V. Sriubas. Jis sako, kad šiuo metu būtų sudėtinga ir rizikinga vėl imtis investicijų, nes pajamos labai mažos. Juk investuojant reikia ir dalies nuosavų lėšų. Galvojant apie didelį pieno kiekio perdirbimą ūkyje, reikia galvoti ir apie logistiką – kas išvežtų produkciją, kiek tai kainuotų. „Net nesame viso to skaičiavę – šiuo metu mums tai įgyvendinti būtų sudėtinga“, – sako „Elmos“ vadovas.

V. Sriubas mano, kad šiandieninėje situacijoje Lietuvoje turėtų atsirasti efektyvių rinkos reguliavimo priemonių, tokių, kaip antai 2004–2006 metais vykdyti intervenciniai pirkimai. „Gal Lietuva viena to negali padaryti, bet reikia važiuoti į Briuselį, tartis, įrodinėti, siekti, reikalauti. Tai mūsų valdžios pareiga“, – sako V. Sriubas.