23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2009/04
Perdirbimas ūkyje – laikina išeitis
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Pastarąjį pusmetį mažėjančios supirkimo kainos užspeitė pieno gamintojus į kampą: karvių kaip mašinų į garažą nepastatysi, o pieno ilgam neužšaldysi. Vieni pasiryžę drastiškiems sprendimams – gyvulius skersti, kiti – ieško mažiau skausmingų būdų išgyventi sunkmetį. Kaip skęstantysis šiaudo kai kurie gamintojai griebiasi patys pieną perdirbti, tačiau tuo laikinai besiverčiančios Kauno rajono ūkininkės Onos Baltrušaitienės nuomone, nei pieno perdirbimas savo ūkyje, nei prekyba žemės ūkio produkcija turgeliuose Lietuvos pieno sektoriaus neišgelbės.

Kauno pašonėje ūkininkaujanti Ona Baltrušaitienė nėra pieno perdirbimo naujokė. „Kaip sakoma, trečias kartas nemeluoja. Pirmieji du kartai, kai bandžiau perdirbti pieną, baigėsi nesėkmingai. Kaip bus šį kartą, ateitis parodys“, – sako ūkininkė ir pabrėžia, kad perdirbti pieną pradėjo ne iš gero gyvenimo. Jos įsitikinimu, kiekvienas rinkos dalyvis turi daryti tai, ką geriausiai moka, t. y. ūkininkai – auginti karves ir gaminti pieną, o perdirbėjai – jį perdirbti. „Negali būti visų galų meistras. Juk dirbant daug darbų, neįmanoma visko atlikti idealiai. Turi būti savo amato meistras. Mūsų amatas – auginti gyvulius“, – vis akcentuoja ūkininkė.

Trys kartai

O. Baltrušaitienė tikina, kad perdirbti pieną nėra taip lengva, kaip atrodo iš šono. Nepakanka nusipirkti separatorių, užkurti ugnį po katilu ir „virti“ sūrius, varškę ar grietinę. „Aš taip galvojau, kai pirmą kartą bandžiau gaminti pieno produktus. Todėl pirmas kartas buvo pasmerktas žlugti“, – prisimena ūkio šeimininkė. ­Ant­rą kartą perdirbimo idėjos projektas buvo parengtas nepriekaištingai. Ūkininkė tikina, kad saldžių ir į vakuumo pakuotes sufasuotų sūrių gamybos technologija buvo išspręsta iki smulkmenų, tačiau pienui ūkyje perdirbti ir produkcijos realizavimo leidimui gauti prireikė geležinės kantrybės. „Biurokratinės kliūtys ir reikalavimai tada buvo sunkiai įveikiami ir perdėtai griežti. Į Vilnių teko ne kartą važiuoti ir įrodinėti, kad produkcija gaminama tinkamai“, – pasakoja O. Baltrušaitienė. Žvelgdama atgal ūkio šeimininkė tikina, kad kai kurie reikalavimai tada buvo iš piršto laužti. Ji nesiginčija dėl būtinybės juos taikyti,  juk gaminamos ne buities prekės, o maisto produktai, bet pabrėžia, kad taisyk­lės turi būti sveiko proto ribose.

Nors saldūs sūriai buvo labai paklausūs, vargais negalais gauta teisė gaminti pieno produktus džiugino neilgai. Verslui kirto nemokūs produkcijos pardavėjai. „Lietuvos ekonomika ir tada sušlubavo, parduotuvės bankrutavo su mumis neatsiskaičiusios“, – tęsia ūkininkė. Ir vėl teko perdirbimo cechą ilgam uždaryti.

Šiandieninė pieno sektoriaus padėtis visiškai neprognozuojama, todėl ir pieno perdirbimo sėkmė, pasak ūkininkės, nėra garantuota. Planai gali sugriūti it kortų namelis nė nespėjus juos pradėti įgyvendinti. Tuo ne kartą įsitikino ir O. Baltrušaitienė. Dar rudenį buvo suderėta ūkį parduoti – keturi dešimtmečiai gyvulininkystės darbų moterį tiesiog išvargino. Sandoris netikėtai žlugo, nes pirkėjui bankas nesuteikė paskolos. „Tą lemtingą dieną viskas apvirto aukštyn kojomis, nors aš jau gyvenau ilgai lauktų atostogų nuotaikomis. Bemiegę naktį ir buvo nuspręsta atgaivinti pieno perdirbimą, nes išgyventi už centus, kuriuos moka perdirbėjai tiesiog neįmanoma“, – nelinksmais prisiminimais dalijasi ūkio šeimininkė.

Rūpesčių ir darbo dvigubai daugiau

Ūkyje įrengtame perdirbimo ceche trys žmonės gamina sūrius, varškę, sviestą, grietinę ir geriamąjį pieną. Per dieną iš karvių primelžiama per 2,5 t pieno, tačiau perdirbama tik 1 tona. Tiek leidžiama pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimus. Kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį ir pirmadienį, „parduotuvė ant ratų“ su O. Baltrušaitienės ūkyje pagamintais produktais vyksta į Vilniuje veikiančius ūkininkų turgelius. Pieno gaminiai pristatomi ir į prekybos taškus Kaune, kurių išties nemažai. „Dabar rūpesčių gerokai padaugėjo, darbo taip pat, dar ir daugiau žmonių teko įdarbinti. Tik padėkos skambučiai ir mano produkcijos pirkėjų perduoti linkėjimai praskaidrina niūrią kasdienybę“, – apie malonias ūkininkavimo akimirkas kalba ūkininkė.

Ūkyje laikoma 130 karvių, kartu su prieaugliu galvijų skaičius viršija 250. Nuosavos ir nuomojamos žemės, kurioje auginami tik žoliniai augalai pašarams, 180 ha. Fermose ir laukuose dirba 12 žmonių. Ūkininkė didžiuodamasi rodo produktyvumo kilimo kreivę: savarankiško ūkininkavimo pradžioje karvių pieningumas tesiekė 4 000, dabar – 7 600 kg pieno per metus. „Didesnio primilžio ir nereikia, ypač dabar, kai pienas tapo visų pieno gamintojų prakeiksmu“, – nusivylimo gaida išsprūsta jai.

O. Baltrušaitienė, pati būdama gyvulininkystės specialistė, kaip vieną iš svarbiausių impulsų produktyvumui didėti nurodo pašarų bazę ir kryptingą veislininkystę. Jai nesuprantama, kaip galima tvarkytis bandoje, jei neįdiegta gyvulių produktyvumo kontrolės sistema. „Sunku suprasti tuos gyvulių augintojus, kurie atsisako kontroliuoti karvių produktyvumą. Žinoma, jei kontrolės duomenys neanalizuojami, nedaromos išvados, tuomet jie beverčiai. Dar daug augintojų nesupranta, kaip svarbu kuo daugiau žinoti apie kiek­vieną gyvulį: pradedant produktyvumo rodikliais ir baigiant eksterjero vertinimo rezultatais“, – argumentus dėsto ūkininkė. Ji kompiuterinėje programoje kaupia kiekvienos karvės visus kontrolinio melžimo, vertinimo duomenis. Vadovaudamasi jais, parenka bulius poravimui. O. Baltrušaitienė augina Lietuvos juodmargių ir Holšteinų veislės karves.

Veislinio darbo ūkininkė neketina atsisakyti, tačiau dėl nepaliaujamai mažėjančių pajamų priversta nepirkti brangių, tačiau naudingų pašarų papildų. „Žinau, kad darau negerai, žinau, kad suprastėjęs šėrimas anksčiau ar vėliau gali atsiliepti ir produktyvumui, ir karvių reprodukcijai, ir gyvulių sveikatai, tačiau dabar tokia padėtis, kai vieną lopą turi nuplėšti, kad kitur galėtum užlopyti“, – atsidūsta ūkio šeimininkė.

„Auksinės“ kokybės pienas

Pirkėjų pagyros O. Baltrušaitienės ūkyje pagamintai produkcijai pelnytos, mat karvės duoda išskirtinai geros kokybės pieną: somatinių ląstelių skaičius tėra 170 tūkst., o bakterinis užterštumas – tik 6 tūkst./ml. Toks švarus pienas sunkiai pats surūgtų.

Tiesa, jis ne visada buvo labai kokybiškas. Kažkada su pieno kokybe būta daug vargo. Vidutinis bandos somatinių ląstelių skaičius siekė net 600 tūkst./ml. Mastitas išplito tarsi  piktžolė žaliuojančiame javų pasėlyje. Jokie vaistai nepadėjo. „Daug nuostolių patyrėme, kol ligos atsikratėme. Ligočiausias karves teko išbrokuoti, kitas išgydėme tik ištyrę kiekvienos karvės mastito sukėlėjus ir nustatę jų jautrumą antibiotikams“, – patirtimi dalijasi ūkininkė ir tris kartus pabeldžia, nes dabar tokių problemų nėra. Ji tikina, kad jokios geros kokybės pieno melžimo paslapties nėra. Pačios karvės laikomos pririštos ir todėl nėra itin švarios, tačiau tešmenys prieš melžimą iki spindesio išblizginami sausomis šluostėmis. O. Balt­rušaitienės įsitikinimu, drėgnas valymas – viena iš mastito sukėlėjų plitimo priežasčių. Be to, ligai atsirasti nemažai įtakos turi ir šėrimas. Jei racionai subalansuoti, ir susirgimų mažiau.

Švarus ne tik ūkyje melžiamas pienas, gardūs ir iš jo pagaminti produktai, tačiau pagrindinę vietą pieno grandinėje, be abejonės, užima karvės. „Jos svarbiausios, nes yra mūsų visų maitintojos, joms turime būti dėkingi, kad yra ką ant stalo padėti“, – pagarbiai apie savo augintines kalba ūkininkė. Ji net savo darbo kabinete laiko karves, tiesa, gerokai mažesnes ir pieno neduodančias. Šeimininkės mylimi gyvuliai atsidėkoja jai ne tik dideliu produktyvumu – rūpestingai prižiūrimos O. Baltrušaitienės karvės sveikos kaip ridikai. Jos banda pretenduoja gauti sveikos bandos statusą.

Kaimo atspindys kreivame miesto veidrodyje

Didžiąją savo gyvenimo dalį kaime gyvenanti ir dirbanti moteris jaučia nuoskaudą dėl kaime sunkiai dirbančio žmogaus ir pačio kaimo formuojamo įvaizdžio miesto visuomenėje. Televizija ir laikraščiai mirga užsakomaisiais straipsniais apie provincijai ir ūkininkams „dalinamus“ ES milijonus, naują techniką jų kiemuose. O juk visi europine parama susivilioję žemdirbiai dabar, kai žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos mažesnės už savikainą, keikiasi, nes ir ūkiai, ir jų gyvenimai pakibo ant plauko. Ar valstybė pasirūpins nauja armija prasiskolinusių bedarbių, kurie maitino visą šalį? „Kodėl niekas nerašo apie tai, kad gali tuoj nelikti kam žemės dirbti? – pratrūksta ūkio šeimininkė. – Kodėl televizijos laidos rodo tik kaimo pijokus – žiūrėkite, koks kaimas... Bet asocialių žmonių yra ir mieste“.

Jai skauda širdį ir dėl miestiečių požiūrio į žemdirbius, neva jie tik prašo ir prašo, jiems negana ir negana. Gaila, kad miesto žmonėms niekas neišaiškina, kad žemės ūkis remiamas dėl jų pačių, dėl to, kad jie mažiau už duoną ir pieną mokėtų. Žemės ūkis, jos nuomone, ne tik sunkus, bet ir vienas iš visiškai neprognozuojamų verslų, nes žemdirbiams tenka dirbti po atviru dangumi. Jei gamta parodys kaprizus, nebus nei grūdų, nei pašarų gyvuliams, taip pat ir maisto ant mūsų stalo.

Virš ūkininkų galvų – Damoklo kardas

Pasigirti, kad pradėjus perdirbti pieną reikalai ūkyje eina geryn, O. Baltrušaitienė negali. Nežinomybė dėl ateities pakibus tarsi Damoklo kardas ne tik virš jos, bet ir virš visų žemdirbių galvų. O. Baltrušaitienė nesiryžo naudotis ES programomis, todėl jaučiasi tarsi išlošusi loterijoje. Tiesa, skystojo mėšlo rezervuarui pastatyti gauta Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti skirta parama. „Net tada, kai už pieno kilogramą buvo mokama po 1 litą, aš nesusigundžiau ES finansavimu, nes juk norint jį gauti, reikia antra tiek turėt savų pinigų. Be to, savęs tuomet klausdavau, ar modernizavus tvartą, pakeitus langus ar duris, nusipirkus naują traktorių, padaugės pieno? Atsakymas visada buvo – ne. Tai mane ir sulaikė. Viską, ką uždirbau, investavau į bandą“, – pabrėžia ūkininkė.

 Nuo 19 metų su gyvulininkyste susijusius darbus dirbanti O. Baltrušaitienė ne kartą ir ne du matė šilto ir šalto. Tokią pat, net gilesnę, krizę, kuri šalį ištiko šiais metais, jai teko išgyventi ir anksčiau. Tada vietoj atlyginimų ūkio darbuotojams ji „mokėjo“ mėsa ir pienu. Žodis „bankrotas“ jai kelia šiurpą.

Paklausta, ar šalies valdžia galėtų kaip nors padėti bėdoje atsidūrusiems žemdirbiams, ūkininkė atsako ne iš karto. Ji pripažįsta, kad sunkioje padėtyje dabar ir valstybė. Ne Vyriausybės galioje padidinti pieno supirkimo kainų, tačiau jos valioje priimti sprendimus, pavyzdžiui, dėl išmokų mokėjimo terminų, dėl jų lygio. „Vyriausybė turėtų pabandyti daryti įtaką bankams, kad pastarieji žemdirbiams teiktų kreditus lengvatinėmis sąlygomis, atidėtų paskolų grąžinimą“, – svarsto O. Baltrušaitienė.

Nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės sujaukė ūkininkės ketinimus pailsėti, tačiau tos minties ji neatsisakė. „Labai pavargau. Per tuos metus nė karto neturėjau tikrų atostogų, t. y. tokių, kad ūkio reikalai neslėgtų. Nors ir turiu nemažai laisvo laiko, nes ūkyje dirba labai atsakinga fermos vedėja, tačiau visiškai atitrūkti nuo karvių ir kitų ūkiškų darbų nėra kaip. Dar nebuvo taip, kad nebūtų jokių rūpesčių“, – pasiguodžia O. Baltrušaitienė ir prasitaria, kad jau yra žmogus, perimsiantis ūkio vadovavimo vairą. „Iš gailesčio mamai ūkininkauti nusiteikusi duktė. Ji tikrai sugebės“, – šypsosi ūkininkė, kviesdama pažiūrėti nuotraukose įamžintas ūkio kūrimosi akimirkas. Apie kiekvieną fotografiją ji gali daug papasakoti…

***

KOMENTARAS

Egidijus Simonis

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus l. e. p. vedėjas

Norintys savo ūkyje perdirbti pieną gamintojai pirmiausia turi kreiptis į Teritorinę maisto ir veterinarijos tarnybą ir parašyti prašymą. Specialistai paaiškins, kokie reikalavimai taikomi, ir atvykę į ūkį atliks patikrą. Jeigu bus trūkumų, jie bus nurodyti ir suteiktas laikas trūkumus pašalinti. Jei pieno perdirbimo patalpos atitinka reikalavimus, išduodamas nemokamas leidimas neterminuotam laikui. Ūkininkui kainuoja tik vieną kartą per ketvirtį išsitirti pieną VĮ „Pieno tyrimai“ laboratorijoje.

Perdirbantiems iki 200 kg pieno ūkininkams taikomi supaprastinti reikalavimai, t. y. atliekami tik pieno tyrimai, tokiai gamybai nereikalingos atskiros patalpos (pienas gali būti perdirbamas ir namų virtuvėje tam tikru laiku, laikantis sanitarijos, higienos taisyklių). Jei perdirbama iki 1 000 kg pieno, reikia įrengti atskirą patalpą. Produktai turi būti gaminami elementariomis higie­nos sąlygomis, patalpoje turi būti švaru ir tvarkinga. Pieną perdirbantis ūkininkas turi pildyti 4 žurnalus: vaistų apskaitos, pieno apskaitos (kiek sunaudojama, primelžiama, sunaikinama, perdirbama), pašarų apskaitos ir valymo-dezinfekavimo. Laboratorinius pieno produktų tyrimus anksčiau buvo reikalaujama atlikti du kartus per metus visiems, nepriklausomai nuo perdirbamo pieno kiekio. Dabar perdirbantiems iki 200 kg pieno produktų tirti nereikia, o iki 1 000 kg – vieną kartą per metus.

Ūkiai suskirstyti į rizikos grupes. Jei negauta jokių vartotojų skundų, ūkis priskiriamas mažos rizikos grupei ir yra tikrinamas vieną kartą per metus. VMVT turi teisę atlikti neeilines ūkių patikras dėl skundų arba kai pieno tyrimų laboratorijoje piene nustatomas per didelis somatinių ląstelių, bakterijų skaičius, randama inhibitorinių medžiagų. Pastaruoju atveju į ūkį važiuoja inspektorius išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių pieno kokybė prasta. Pieno produktų pardavimas gali būti laikinai sustabdytas arba nurodyta sergančias ir gydomas karves atskirti, jų pieno neperdirbti.

Labai svarbu tinkamai pieno produktus ženklinti. Ūkininkai moka higieniškai ir švariai pagaminti, bet dar turi gaminius supakuoti ir paženklinti, t. y. užklijuoti etiketes. Ant žalio pieno taros turi būti užklijuota etiketė, kurioje turi būti nurodyta rekomendacija jį vartoti virintą.

Pieno perdirbimo ūkyje taisyklės patvirtintos 2004 m., o pernai VMVT išleido įsakymą, pagal kurį dalis reikalavimų buvo supaprastinta. Nuo 2004 m. užregistruota apie 500 pieną perdirbančių ūkių. Pieno supirkimo kainai pakilus, ūkių skaičius sumažėjo iki 200 ir jau kuris laikas nesikeičia.