Gluosnių auginimo kurui mokslinių tyrimų bandymai Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filiale buvo įruošti 2005 metais. Dabar, kada baigėsi pirmasis ketverių metų gluosnių auginimo kurui bandymų ciklas, galima pateikti tyrimų duomenis ir patarti žemdirbiams, kurie augins šiuos augalus savo ūkiuose.

Mažo našumo žemės, kurios įvertintos iki 30 našumo balų, yra beveik netinkamos tradicinei žemdirbystei. Lietuvoje yra apie 650 tūkst. ha nenašių ir mažo našumo žemių, kurios sudaro 19,4 proc. viso šalies žemės ūkio naud­menų ploto. Tokias žemes tikslingiausia būtų užsodinti miškais arba, parinkus tinkamas žoles, įruošti ilgalaikio naudojimo ganyklas.

Konservuojant nenašias bei nenaudojamas žemes vidutinės trukmės laikotarpiui, Švedijoje, Danijoje, Anglijoje, Vokietijoje plačiai auginami gluosniai (Salix viminalis), kurių susmulkinta mediena naudojama kurui. Lenkijoje jų auginimu taip pat užsiima labai daug ūkininkų.

Europos Sąjungos valstybėse biokuro gamybai ir netradiciniams verslams skiriama finansinė parama, kuri skatina ir Lietuvos žemdirbius auginti šiuos netradicinius augalus. Vokėje įrengtuose bandymų plotuose gluosniai buvo auginami lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemyje, kur humuso yra 1,37–1,42 proc. Priešsėlis – aliejiniai ridikai. Rudenį, rugsėjo pradžioje, nuėmus jų sėklų derlių, laukas suartas 24–26 cm gyliu. Pavasarį dirva patręšta P60K80, laukas įdirbtas, kai tik buvo galima įvažiuoti su technika. Balandžio 22 d. pirmą kartą sukultivuota 10–15 cm gyliu, o antrą kartą, prieš pat gluosnių sodinimą, sukultivuota kartu su akėčiomis ne mažesniu kaip 22 cm gyliu.

20 cm ilgio, 7–10 mm skersmens gluosnių gyvašakės pasodintos 2005 metais balandžio 27 d. Po pasodinimo patręšta azotu N30, N60, N90, ir N120 normomis. Tokiomis pačiomis azoto normomis buvo patręšta ir antraisiais tyrimų metais. Kontroliniai laukeliai azotu netręšti. Trečiaisiais ir ketvirtaisiais auginimo metais gluosniai jokiomis trąšomis netręšti.

Gluosnių gyvašakės sodintos tokiame gylyje, kad jų plongaliai būtų lygūs su dirvos paviršiumi arba išlindę apie 1 cm virš dirvos paviršiaus. Sodinta rankiniu būdu statmenai arba truputį gulsčiai. Tarp sudvejintų eilučių tarpueilių plotis 75 cm, o atstumas tarp augalų eilutėse 65 ir 50 cm. Tarp dviejų eilučių palikti 1,5 m tarpueiliai, kuriuose piktžolės naikintos mechaniniu būdu, kultivuojant dirvą mažagabaričiu traktoriumi. Pirmą kartą tarpueiliai įdirbti pasodintoms gyvašakėms dar nepradėjus leisti atžalų. Tarpeliuose tarp eilučių (75 cm) piktžolės naikintos ravint arba purškiant herbicidu Raundapu 4 l ha-1.

Pirmaisiais metais (2005 m.) 1,5 met­ro tarpueiliai kultivuoti per sezoną tris kartus. Kai gluosniai prigijo, tarpueiliai kultivuoti negiliai, 5–6 cm gyliu, kad kuo mažiau būtų pažeistos gluosnių šaknys. Antraisiais metais anksti pavasarį, dar neprasidėjus vegetacijai, gluosniai nupjauti, paliekant apie 10 cm kelmelį nuo dirvos paviršiaus, tarpueiliai kultivuoti vieną kartą, nes gluosniai labai sparčiai augo, gerai stelbė piktžoles, o vėliau su technika negalima buvo ir įvažiuoti. Trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais gluosnių priežiūra buvo nereikalinga, nes nukritęs gausus lapų kiekis juos apsaugojo nuo piktžolių plitimo, jų išdygo tik kur ne kur. Užaugę gluosniai kurui nupjauti ketvirtaisiais metais po pasodinimo.

Tyrimų tikslas buvo nustatyti trijų gluosnių veislių – Tora, Tordis ir Gudrun – auginimo kurui tinkamiausią mechaninių kovos su piktžolėmis priemonių būdą, tręšimo azotu įtaką gluosnių gyvašakių augimo dinamikai, atžalų skaičiui, jų storumui. Kiekvienais metais buvo įvertinamas užaugusių gluosnių natūralios masės ir sausųjų medžiagų derlius.

Pirmųjų metų gluosnių vienas augalas užaugino 2–3 atžalinius ūglius, o antraisiais auginimo metais kiekvienas augalas išaugino net 8–12 atžalinių ūglių.

Gluosnių pagrindinių stiebų aukštis nustatytas kiekvienų metų pabaigoje, pasibaigus augalų vegetacijai. Nustatyta, kad tręšimas azotu gluosnių atžalinių ūglių augimui didžiausią įtaką turėjo pirmaisiais augimo metais. Patręšus azotu N60–120, gluosnių Tora atžalos buvo 49–53 cm ilgesnės, palyginti su azotu netręštų. Azoto trąšų įtaka gluosnių augimui nemaža buvo ir antraisiais auginimo metais. Gluosnius patręšus N60–120 trąšų norma, jų atžaliniai ūgliai buvo iš esmės didesni, palyginti su tais, kurie azotu nebuvo tręšti arba patręšti mažiausia N30 azoto norma.

Ketvirtaisiais metais (2008 m.) gluosniai taip pat augo gana sparčiai, kai kurių pagrindinių stiebų ūgliai per metus pailgėjo 130–160 cm. Tora ir Tordis veislių pagrindinių stiebų ilgis siekė net iki 670 cm. Tora veislės gluosniai (prieš nupjovimą kurui) vidutiniškai turėjo 6,5–6,8 stiebus, iš kurių 2–3 stiebai duvo gana aukšti ir stambūs. Jų skersmuo 0,5 m aukštyje siekė 31– 34 mm. Aukšti gluosnių stiebai su gausia lapija labai gerai stelbė piktžoles, todėl jų beveik ir nebuvo. Be to, ankstesnių metų nukritę gluosnių lapai sudarė tarpueilių mulčią, kuris dar labiau nustelbė piktžoles. Tarpueiliuose rudenį labai gausiai dygo grybai, tačiau valgomųjų tarp jų, deja, nebuvo.

Augintų gluosnių veislių vidutinis vieno augalo stiebų skaičius, jų skersmuo ir aukštis, užaugusios natūralios masės bei sausųjų medžiagų derlius pateiktas 2, 3 ir 4 lentelėse.

Gluosnių aukštis ir jų stiebų diametras buvo beveik vienodas nežiūrint  į tai, ar jų gyvašakės eilutėse buvo pasodintos 50, ar 65 cm atstumu.

Tręšimas azotu N90 ir N120 turėjo įtakos ir visam užaugusių gluosnių derliui, gautas derliaus priedas buvo iš esmės didesnis. Kadangi didesne azoto norma tręšti gluosniai žymiai geriau augo ir vystėsi pirmaisiais po pasodinimo metais, užaugino gausesnę šaknų sistemą, tai ir vėlesniais metais jie geriau augo. Gluosnius patręšus N90 ir N120 trąšų norma, natūralios masės derlius, kai jie buvo pasodinti 65 cm atstumu eilutėje, siekė 90,4–90,7 t/ha-1, o kai buvo pasodinti 50 cm atstumu tarp augalų, derlius buvo didesnis ir siekė 92,2 ir 94,4 t/ha-1. Vidutiniškai per trejus metus gluosnių natūralios masės kasmet užaugdavo po 27–30 t/ha-1.

Dalyje bandymų lauko, kur žemės dirbimas, tręšimas ir priežiūros darbai buvo tokie pat, gluosniai po pasodinimo pirmaisiais metais buvo nenupjauti ir augo ketverius metus. Jų derlius ketvirtaisiais tyrimų metais buvo 11,8–12,5 t/ha-1 mažesnis, palyginti su tų gluosnių derliumi, kurie pirmaisiais jų auginimo metais buvo nupjauti. Nepjautų gluosnių stiebų buvo tiek, kiek jų užaugo pirmaisiais pasodinimo metais (2–3 stiebai), tačiau jie buvo daug stambesni ir labiau šakoti.

Gudrun veislės gluosniai, kai pirmųjų metų atžaliniai ūgliai buvo nupjauti, ketvirtaisiais auginimo metais vienas augalas turėjo vidutiniškai 8 atžalinius ūglius, tačiau jie augo gerokai lėčiau, stiebai gausiau šakojosi už kitų veislių gluosnius. Gluosniai užaugo 100–140 cm žemesni. Vidutinis derlius buvo 8,5–9,5 t/ha-1 mažesnis už veislės Tordis ir 15,7–24,7 t/ha-1 už veislės Tora derlių. Gluosnių, kurie po pasodinimo pirmaisiais metais nebuvo nupjauti, derlius buvo atitinkamai 11,2–12,6 t/ha-1 mažesnis už Tora ir 8,5–9,5 t/ha-1 – už Tordis veislės gluosnius. Tręšimas azotu analogiškai padidino derlių kaip ir kitų veislių. Labiausiai apsimokėjo tręšti N90 norma.

***
Nustatyta, kad užsodinus pusę hektaro žemės, jau po trejų ketverių metų gluosnių medienos užtektų apšildyti vidutinio dydžio gyvenamąjį namą. Gluosniai auga net 10 kartų greičiau negu įprastinės medžių rūšys, o naudojant jų medieną kurui, išlaidos yra 2–3 kartus mažesnės negu kūrenant akmens anglimi ar mazutu.

***
Patarimai augintojams

• Prieš gluosnių sodinimą dirvą reikia gerai paruošti, išnaikinti daugiametes piktžoles. Jei gluosnius numatoma sodinti dirvoje, kuri daug metų neįdirbta, apleista, tai pirmaisiais metais prieš sodinimą reikia sunaikinti piktžoles. Geriausia, kai toks piktžolėtas laukas nupurškiamas herbicidu Raundapu ne mažesne kaip 6 l/ha norma. Piktžolėms ir visai augmenijai nugeltus, dirva suariama. Tada būtų labai naudinga pasėti aliejinius ridikus, garstyčias ar rapsus, juos rudenį aparti žaliajai trąšai. Jei daug metų nedirbtoje dirvoje gausu sausos žolės, tada geriausia ją nupjauti ir, kai laukas vėl sužaliuos, nupurkšti minėtu herbicidu. Tada herbicido normą galima sumažinti ir iki 4 l/ha. Kai įdirbtoje dirvoje užaugę augalai apariami trąšai, pavasarį dirva būna puri, ją lengva paruošti gluosnių sodinimui, o žaliajai trąšai mineralizuojantis atsipalaiduoja daug maisto medžiagų, kuriomis pasinaudoja augantys gluosniai.
• Gluosnius sodinant po javų ar kitų sėjomainos augalų, kai dirva kasmet dirbama ir laukuose mažai daugiamečių piktžolių, rudenį reikia suarti apie 24–25 cm gyliu, pavasarį patręšti kalio ir fosforo trąšomis. Pirmaisiais auginimo metais mažiau derlingose dirvose naudinga patręšti ir azotu N90 norma.
• Pirmaisiais po gluosnių gyvašakių pasodinimo metais piktžoles tarpueiliuose geriausia naikinti mechaninėmis priemonėmis. Kadangi priesmėlio dirvoje humuso būna nedaug, laidumas vandeniui geras, o augančių gluosnių šaknų siurbiamoji galia didelė, todėl kartais, esant dirvoje drėgmės pertekliui, herbicido gali patekti gluosnių šaknų augimo zonoje. Tokiais atvejais pristabdomas gyvašakių prigijimas ir augimas.
• Geriausiai gluosniai prigyja, kai sodinami iš pirmų auginimo metų ūglių. Tora ir Tordis veislių bandymuose prigijo 98,2 proc. pasodintų gluosnių gyvašakių. Sodinimo metais vegetacijos pabaigoje atskirų augalų atžaliniai ūgliai pasiekė iki trijų metrų aukštį.
• Gluosnių tręšimas azotu turėjo didžiausią įtaką atžalinių ūglių augimui. Patręšti N60–90 norma jie užaugo 52–70 cm aukštesni, palyginti su azotu netręštais, o atžalų skersmuo vegetacijos pabaigoje buvo apie 5 mm didesnis.
• Nupjauti gluosniai, antraisiais auginimo metais (2006 m.), turėdami gerai išsivysčiusią šaknų sistemą, labai sparčiai atžėlė, vienas augalas vidutiniškai išaugino 10–12 atžalų, kurios jau birželio pabaigoje siekė vidutiniškai apie 175–183 cm aukščio. Tora veislės gluosniai vegetacijos pabaigoje vidutiniškai buvo užauginę 328–343 cm ilgio atžalas, o Tordis veislės atžalos buvo šiek tiek trumpesnės – 297–313 cm. Gudrun veislės gluosniai augo lėčiau. Vegetacijos pabaigoje jų atžalos buvo net 101–118 cm žemesnės už Tora ir 70–88 cm žemesnės už Tordis veislės gluosnių atžalas.
• Trečiaisiais gluosnių auginimo metais pagrindinės gluosnių atžalos viršijo 5 m aukštį, vidutinis natūralios masės derlius Tora ir Tordis veislių siekė net iki 60 t/ha-1, tačiau Gudrun veislės derlius ir šiais metais buvo gerokai mažesnis, siekė 47,1 t/ha-1.
• Pasibaigus gluosnių auginimo kurui pirmajam ciklui, t. y. praėjus ketveriems metams nuo gluosnių pasodinimo, paaiškėjo, kad gluosnių pirmų metų atžalinius ūglius būtina nupjauti, paliekant apie 10 cm kelmelį, tada kitais metais jie užaugina 8–12 atžalinių ūglių, kurie augdami labai gerai stelbia piktžoles, sparčiai auga.
• Pasodinus gluosnių gyvašakes 50 cm atstumu eilutėse, užaugusios masės derlius ketvirtaisiais metais buvo 0,9–3,9 t/ha-1 didesnis, palyginti su derliumi, gautu sodinant 65 cm atstumu tarp augalų.
• Geriausiai augo ir daugiausia masės užaugino Tora ir Tordis gluosniai, vidutinis derlius siekė 83,5–85,9 t/ha-1. Kai pirmaisiais ir antraisiais metais buvo patręšta azotu N90, derlius padidėjo ir siekė iki 87,0–90,7 t/ha-1. Gluosnių veislės Gudrun derlius buvo vidutiniškai apie 20 t/ha-1 mažesnis.
• Lengvos mechaninės sudėties nederlingose dirvose gluosnius pirmais auginimo metais naudinga patręšti azotu N90 norma, tuomet derlius iš esmės padidėja, palyginti su azotu netręštais.
• Ekonomiškiausia, kai pirmų metų gluosnių atžaliniai ūgliai panaudojami kaip sėklinė medžiaga plantacijoms įruošti, o vėliau trejus metus auginami ir nupjaunami kurui. Tokiu būdu auginant, per ketverius metus kasmet galima gauti po 3 000–4 000 Lt/ha pelno.