Žemės ūkio ministrai antrojoje tarptautinėje žemės ūkio ministrų konferencijoje Berlyne šiemet pagrindinį dėmesį sutelkė į pasaulio apsirūpinimą maistu. Kodėl vienos šalys turi perteklinius derlius, o kitos badauja? Kaip rasti balansą tarp žaliavos maistui ir bioenergijai? Į šiuos klausimus atsakymų ieškota tarptautinėje konferencijoje „Pasaulio aprūpinimas maistu – globalūs iššūkiai politikai ir ekonomikai“.

Remiantis dabartinėmis prognozėmis, žemės gyventojų skaičius nuo  6,5 mlrd. 2009 m. išaugs iki 9,2 mlrd. 2050 m. Tačiau tuo pat metu skaičiavimai bei prognozės rodo ir tai, kad pasaulyje yra užtektinai dirbamos žemės, kad visi 9 mlrd. žmonių būtų aprūpinti maistu. Tačiau norint tai pasiekti, svarbu efektyviai išnaudoti turimas žemes, optimaliai skirstyti derlių. Siekiant pamaitinti kuo daugiau žmonių, itin svarbu neužmiršti darnios plėtros. Tik saugant gamtinius išteklius, biologinę įvairovę bei nenualinus dirvožemio galima būtų užsitikrinti, kad sėkminga ir pakankama žemės ūkio produktų gamyba būtų įmanoma ne tik šiandien, bet ir po kelių šimtų metų.  

Brazilijos buvusio žemės ūkio minist­ro Roberto Rodrigeso (Roberto ­Rodrigues) teigimu, sparčiai artėja ta akimirka, kai bus galima konstatuoti, kad didžioji žmonijos dalis yra priklausoma nuo nedidelio žmonių skaičiaus, kurie gali gaminti ir tiekti žemės ūkio produkciją visam pasauliui. Senkant ištekliams ir atsargoms, būtina pakankamą dėmesį skirti naujoms technologijoms ir investicijoms į žemės ūkį.

Braškant aruodams dalis badauja

Diskutuojant pasaulio apsirūpinimo maistu tema, dažnai aštrios diskusijos kyla tuomet, kai pradedama svarstyti, ar šiuo metu badaujančios šalys turėtų būti tiesiog šelpiamos, ar išmokomos, kaip pačioms užsiauginti pakankamai žaliavų. Pasak Rusijos žemės ūkio ministro Aleksejaus Gordejevo,  humanitarinių misijų kainą bus priversti mokėti visi. Dalis šalių badauja, o dalis skaičiuoja milžiniškus derlius, kuriuos galėtų parduoti.

Konferencijoje iškeltas ir dar vienas klausimas – kaip skurdžios šalys sugebės nupirkti trūkstamas žemės ūkio žaliavas iš kitų šalių, jei pragyvena už vieną dolerį? Jei prekė neranda vartotojo – ji nepaklausi. Jei nėra paklausos, prekių gaminama mažiau arba gamyba visai nutraukiama. Tačiau kodėl tuomet vienoms šalims neturint, kur parduoti išaugintų žaliavų, kitos badauja? Žvelgiant iš šio kampo – paklausa lyg ir yra. A. Gordejevo nuomone, žemės ūkio šalys turės motyvaciją gaminti  tik tokiu atveju, jei bus užtikrintos rinkos ir stabilios kainos. Diskusijoje pasiūlyta tokios iniciatyvos imtis Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijai (FAO).

Europos Sąjungos žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarės Marijanos Fišer Biol (Mariann Fischer Boel) nuomone, visi turėtų prisiimti dalį atsakomybės, kad pasaulyje yra badaujančių žmonių. Todėl pirmaujančios šalys privalo ieškoti globalių sprendimų ir sudaryti visas sąlygas atsiliekančioms šalims bandyti išspręsti savo problemas pačioms. Komisarės teigimu, tokios optimalios pagalbos pavyzdžiu galėtų būti ir Europos Sąjungoje jau patikrinta bei  veikianti mikrokreditų sistema – žmogui suteikiama galimybė užsidirbti pačiam.

Žemės ūkiui būtinas kompleksinis požiūris

Konferencijoje ministrai sutarė, kad bandant didinti žemės ūkio produktyvumą, neišvengiamos investicijos į naujausias technologijas. Indonezijos žemės ūkio ministras Antonas Apraintonas (Anton Apriyanton) pabrėžė, kad būtina didinti žemės ūkio derlingumą, tačiau tuo pačiu reikia neužmiršti ir darnios plėtros, aktyviai prisidėti prie klimato kaitos stabdymo.  Pasak ministro, Indonezija pajėgi susidoroti su šiuo iššūkiu – net ir ūkininkaujant ekologiškai, įmanoma gauti vis didesnius ryžių derlius.

Rusijos žemės ūkio ministro teigimu, puikiu pavyzdžiu, kaip pasitelkus mokslą šalies ūkis kyla į viršų, gali būti Brazilija. „Per pastaruosius trylika metų, pasitelkus technologijas, čia įvykdyta „žalioji revoliucija“ – įsitikinęs A. Gordejevas.

Kita vertus, kad žemės ūkis taptų vis efektyvesnis, nepakanka dalinių investicijų – būtinas kompleksinis požiūris. A. Gordejevo manymu, kova su skurdu ir badu negali egzistuoti kaip atskira žemės ūkio politikos kryptis. Sumažinti skurdą ir išvengti bado įmanoma tik kompleksiškai  sprendžiant visas žemės ūkio sektoriaus problemas. Tačiau globalius sprendimus įgyvendinti įmanoma tik tuomet, kai visos šalys žengia koja į koją. Vokietijos federalinės maisto, žemės ūkio ir vartotojų apsaugos ministrės Ilzės Aigner (Ilse Aigner) manymu,  galbūt verta dar kartą peržiūrėti žemės ūkio finansavimą, atidžiau pažiūrėti, kaip išnaudojami žemės resursai.

Marijanos Fišer Biol manymu, būtina atkreipti dėmesį ir į moterų užimtumą, ypač atsiliekančiose šalyse. Mikrokreditų sistema ir žinios galėtų tapti „meškere, kuria sugaunama žuvis“. Švietimo būtinybę pabrėžė ir Kinijos žemės ūkio viceministras Chen Xiao Hua. Jo teigimu, kvalifikacijos kėlimas turėtų būti prioritetinė sritis, nes Kinijos žemės ūkyje  problemų kyla ir dėl darbo jėgos migracijos iš kaimo į miestą. Kaime likusiems darbininkams stinga žinių, tad šalis yra priversta rengti specialias mokymosi bei tobulinimosi programas.

Žaliava maistui ar kurui?

Diskutuojant apie apsirūpinimą maistu, neišvengta ir nuolatinės žemės ūkio dilemos – „Maistui ar energetikai?“ Galbūt didėjant žemės ūkio produktyvumui dalis šalių badauja tik todėl, kad grūdai, užuot duonos pavidalu atsiradę ant stalo, tampa biodegalais? ES komisarė Marijana Fišer Biol tvirtina, kad konfliktas tarp maisto ir energetikos neturėtų tapti amžinuoju karo lauku. Norint rasti tinkamą sprendimą būtina bendradarbiauti ir ieškoti kompromisų. Komisarės teigimu, antrosios ir trečiosios kartos biodegalai gali būti gaminami iš medienos atliekų, pramonės medžiagų  ir kitų panašių žaliavų – taip vis mažiau naudojant maistui skirtų produktų. Tai, kad įmanoma išvengti šio konflikto, tvirtina ir A. Apraintonas. Pasak jo, Indonezijoje pagrindinis maisto produktas yra ryžiai, o biokuro gamybai naudojamas palmių aliejus.

Vis dėlto dauguma diskusijoje dalyvavusių ministrų pritarė, kad minėtuoju konfliktu iš dalies buvo manipuliuojama, ypač kalbant apie maisto kainų kilimą. M. F. Biol teigimu, šia tema tikrai buvo gerai paskaičiuotų spekuliacijų. Anot jos, žemės ūkio produktų kainų svyravimui iš tiesų žymiai daugiau įtakos turėjo nepalankios klimato sąlygos. O atsakymą į klausimą „Maistui ar kurui?“ galima rasti pasitelkus ir naujausias technologijas. „Šiuo metu daug kas nenori girdėti apie genetiškai modifikuotus organizmus. Tačiau galbūt tai – gera išeitis?“ – klausė komisarė.

Sėkmės raktas – žinios

Numatyta, kad iki 2015 m. turėtų būti per pusę sumažintas skurstančių ir badaujančių žmonių skaičius. Ministrai sutarė, kad, norint sėkmingai spręsti kylančias problemas, reikalingas globalus planas. Taip pat sutarta, kad būtina, jog žemės ūkio gamybos augimas taptų pagrindiniu tikslu, o žemės ūkis – apsirūpinimo maistu šaltinis būtų nuolat stiprinamas ir skatinamas.

Pagrindiniai konferencijos pranešėjai – Kinijos, Vokietijos, Rusijos ir Indonezijos žemės ūkio ministrai bei ES žemės ūkio komisarė sutarė, kad, bandant maistu aprūpinti visą žmoniją, itin svarbios yra naujos technologijos ir žinios, tačiau baigdami konferenciją kiekvienas iš ministrų šiuo klausimu sudėjo skirtingus akcentus.

Kinijos ir Indonezijos atstovai pabrėžė, kad tik susitarus dėl bendro plano ir siekiant bendrų tikslų galima išspręsti ir apsirūpinimo maistu, ir kitas problemas. Rusijos žemės ūkio ministras A. Gordejevas teigė, kad greta kitų problemų sprendimo būtina neužmiršti ir gyvenimo kokybės kaime gerinimo. Anot jo, reikėtų pasiekti, kad žmonės veržtųsi į kaimą ne todėl, kad krizė ir mieste sunku išgyventi, bet todėl, kad greta ekonominės naudos kaimas galėtų pasiūlyti ir  pridėtinę vertę – ekologišką gyvenimo būdą, rečiau apgyvendintas teritorijas.

Vokietijos federalinės maisto, žemės ūkio ir vartotojų apsaugos ministrės I. Aig­ner nuomone, šiuo metu tiek žemės ūkiui, tiek kitoms ūkio šakoms visame pasaulyje būtinas stabilumas. Bent šiek tiek stabilizavus finansinę bei ekonominę padėtį, būtų galima susitelkti ties kitomis problemomis, ir nors konferencijos dalyviai turi skirtingus požiūrius, svarbu, jog sugebama diskutuoti ir ieškoti bendro sprendimo tradicinėje, „Agro Davosu“ tampančioje vietoje – Berlyne, parodos „Žalioji savaitė“ prieglobstyje.