Suvalkijos ūkininkai Arūnas ir Raimondas Maksvyčiai vieninteliai Lietuvoje ne tik augina rapsus, bet ir spaudžia iš jų aliejų, skirtą biodyzelino gamybai. Sėkmingai pradėję verslą, šiemet ūkininkai atsidūrė aklavietėje. Talpos pripildytos aliejaus, kurio niekas nesuperka.

Rapsų aliejų ūkininkai spaudžia nuo 2005-ųjų rudens. Imdamiesi šio verslo, pusbroliai daug skaičiavo, pasirašė sutartį su bendrove „Rapsoila“, kad ši supirks rapsų aliejų. Įsigijo slovakiškus spaudimo presus. Buvusioje akmenskaldėje, netoli Pilviškių, įrengė spaudyklą. Grūdų ūkio modernizavimo ir rapsų perdirbimo projektas, kurio vertė beveik 1,5 mln. litų, sulaukė ES struktūrinių fondų paramos.

Dirbant visu pajėgumu, spaudykloje per parą galima perdirbti 6 tonas rapsų, iš kurių išspaudžiama apie 2 tonos aliejaus. Už toną aliejaus 2006 metais bendrovė „Rapsoila“ ūkininkams mokėjo 1,6 tūkst. litų. Rapsų išspaudas parduodavo po 350 litų už toną. Dar gavo išmokas už energetinius augalus – apie 160 litų už toną rapsų, auginamų biodyzelino gamybai. Viską sudėjus buvo juntamas pelnas. Tai skatino didinti investicijas, plėsti pasėlių plotus.

Iš pradžių ūkininkavę kartu, pusbroliai atskyrė ūkius. Dabar abu valdo maždaug po 1 000 ha žemės ūkio naudmenų. Arūno Maksvyčio ūkis yra Vilkaviškio rajone, Gižuose, o Raimondas Maksvytis ūkininkauja netoliese, tik jau Šakių rajone, Barzduose.

Išplėtę ūkius, Maksvyčiai pirko technikos, statė saugyklas. Raimondo Maksvyčio angare stovi 2 traktoriai, 3 kombainai, krautuvas. Dalis jos pirkta už ES paramos lėšas. Ūkininkai yra parengę projektus ir 2007–2013 metų Kaimo plėtros programai. Kadangi verslas sekėsi, ūkininkai planavo ne tik didinti gamybos apimtis, bet galvojo ir patys imtis biodyzelino gamybos. Tokius planus skatino ir augantis derlingumas, 2008 metais siekęs 4,2 t/ha (žieminių rapsų). Tačiau pastarųjų mėnesių permainos ne tik sumažino optimizmą, bet ir verčia galvoti atsisakyti aliejaus spaudimo.

„Pernai rudenį dar gavome už toną aliejaus 3 200 litų. Dabar kaina nesiekia nė 2 000 litų. Su „Rapsoila“ sudarytos sutartys, tačiau ir jos saugyklos pilnos, neturi kur išvežti aliejaus. Turėsime stabdyti gamybą“, – sako Arūnas Maksvytis. Jo galva, kita išeitis būtų atsisakyti išmokų už energetinius augalus, o rapsus realizuoti rinkoje. Nes dabar 900 tonų rapsų negali nei perdirbti, nei parduoti – varžo įsipareigojimai Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Rapsus, augintus neenergetiniams tikslams, ūkininkas sėkmingai pardavė.

Pasak Raimondo Maksvyčio, suskaičiavus rapsų auginimo ir perdirbimo išlaidas bei pajamas už aliejų ir išspaudas, balansas kol kas nėra neigiamas, tačiau tai beveik tas pats, jei ūkininkai rapsus būtų pardavę jų neperdirbę.

Vien trąšos per metus pabrango keliskart. A. Maksvytis pasakoja, kad pernai 1 toną azoto trąšų mainė į 1 toną miežių, o šiemet už toną tų pačių trąšų teko atiduoti beveik 3 t miežių.

„Šiuo metu rapsų perdirbimas – tai darbas dėl darbo“, – pritaria pusbroliui R. Maksvytis.

Bendrovės „Rapsoila“ direktorius Edvardas Čaplinskas skėsčioja rankomis – situacija rinkoje nepalanki, kada ji pasikeis į gerąją pusę, niekas nežino. „Biodyzelino sunaudojama mažiau, tad ir rapsų aliejaus iš mūsų mažiau perka, o dabar realizacija visiškai stringa. Įmonės sandėliai ir talpos užpildytos. Negalime pirkti produkcijos, nes nepajėgtume mokėti“, – sako E. Čaplinskas. Jis sutinka su ūkininkais Maksvyčiais, kad šiuo metu labiau apsimokėtų parduoti neperdirbtus rapsus, nes jų paklausa išlieka, o su aliejaus realizacijos sunkumais susiduria ir kitos spaudyklos.

Ūkininkų padėtį blogina sutrikę atsiskaitymai. Negaudami pinigų už perdirbtą produkciją ir nesulaukdami išmokų, žemdirbiai gauna mokesčių inspekcijos raginimus kuo greičiau atsiskaityti su valstybe. „Mokesčių inspekcija gąsdina antstoliais dėl nesumokėto PVM, kuris siekia 150 tūkst. litų. Tuo tarpu man valstybė skolinga 660 tūkst. litų išmokų už rapsų perdirbimą, cukrinius runkelius. O jeigu dar naujus mokesčius užkraus, tai tikrai neišbrisime iš duobės. Juk esame bendroje ES rinkoje, esame priversti konkuruoti su kitų šalių žemdirbiais, tačiau jiems mokesčiai mažinami, o mums keliami. Kuo daugiau dirbsime, tuo mažiau gausime“, – daro išvadą A. Maksvytis.

Žemės ūkio ministerijos sekretorius Kazys Sivickis teigia, kad sunkumai yra laikini. „Supirkimas pajudės, kadangi rapsų aliejus yra pati geriausia žaliava biodyzelino gamybai. Dabar biokuro gamintojai dar nėra gavę kompensacijų, todėl ir supirkimas stringa. „Rapsoila“, „Mestilla“ turi realizuoti biokurui skirtą aliejų tik Lietuvos gamintojui, o yra požymių, kad jie ne visai teisingai pasielgė. Kol nėra patikrinimo išvadų, mokėjimai nevyksta“, – sako K. Sivickis.

Nežinodamos, kiek gaus pajamų, didžiosios perdirbimo įmonės negali sudaryti sutarčių pirkti žaliavą gamybai. Tačiau, anot K. Sivickio, tikrai nebus taip, kad rapsų supirkimas Lietuvoje sustotų. Tačiau supirkimo kainos taip pat labai svarbu.

Raimondas Maksvytis vadovauja Lietuvos rapsų augintojų ir perdirbėjų asociacijai. Jo žodžiais, apie pavasarinį sutarčių pasirašymą dėl rapsų supirkimo energetinėms reikmėms su perdirbėjais kol kas visiška nežinia. „Visi laukia. Suprantame, kad kaina priklausys nuo naftos kainos. Šiuo metu tendencijos nelabai džiugina augintojus“, – sako R. Maksvytis.