Saugant aplinką, atsisakoma pakriko trąšų bėrimo, rekomenduojama sėjos metu cukrinius runkelius tręšti lokaliai, o vegetacijos periodu – lokaliai ir per lapus. Dotnuvoje atliktų tyrimų duomenimis, lokalus tręšimas, palyginti su pakriku tomis pačiomis kompleksinėmis trąšomis, padidino cukrinių runkelių šakniavaisių derlių 5,7 t ha-1.

Didelės trąšų normos buvo rekomenduojamos intensyviai auginant cukrinius runkelius 1987–1990 m. Po žemės ūkio pertvarkos, pabrangus trąšoms, pradėta tręšti pagal poreikį.

Kuo giliau, tuo azoto mažiau

Dirvožemyje judriausias yra azotas. Jo daugiausia išplaunama su krituliais. Rumokų bandymų stotyje atlikti su trąšomis įterpto azoto kiekio pasiskirstymo dirvožemyje tyrimai. Cukrinių runkelių lapams susilietus eilutėse, 33,9 proc. su trąšomis įnešto azoto liko 0–20 cm armens sluoksnyje, o kita dalis su kritulių vandeniu mig-ravo į gilesnius dirvožemio sluoksnius: 27,7 proc. –  į 21–40 cm gylį, 19,7 proc. – 41–60 cm, 16,9 proc. – į 61–80 cm gylį.

Šiuo vegetacijos tarpsniu cukrinių runkelių šaknys būna apie 25–35 cm ilgio ir nepajėgia sunaudoti giliau migravusių maisto medžiagų. Didėjant trąšų normai, didėja ir azoto kiekis gilesniuose dirvožemio sluoksniuose ir tuo pačiu su kritulių vandeniu didėja drenažo vandens užterštumas azotu, ypač iš 41–80 cm gylio, ten, kur nepasiekia runkelių šaknys.

Vėlesniaisiais vegetacijos tarpsniais cukriniai runkeliai intensyviai naudoja azotą iš gilesnių dirvožemio sluoksnių, todėl azoto išplovimo galimybė sumažėja. Cukriniai runkeliai, lapams susilietus eilutėse (BBCH 25), bandymų metu buvo papildomai patręšti amonio salietra po 45 kg ha-1 azoto. Lapams uždengus tarpueilius (po mėnesio, BBCH 40), buvo nustatytas azoto pasiskirstymas dirvožemio profilyje. Tręšimo fonuose (N45; N90; N135), vidutiniais duomenimis, apie 20,0 proc. papildomo tręšimo metu atiduoto azoto liko armens sluoksnyje ir 21–40 cm gylyje, 11,4 proc. azoto normos liko 41–60 cm gylyje, 6,2 proc. – 61–80 cm gylyje.

Tręšimo fone N180 papildomai atiduotas azotas pasiskirstė taip: 0–20 cm gylyje – 33,5 proc., 21–40 cm gylyje – 39,7, 41–60 cm gylyje – 11,4 ir 61–80 cm gylyje – 6,2 procento. BBCH 40 tarpsniu cukriniams runkeliams N180 tręšimo fone azoto netrūko, todėl papildomai tręšti nebuvo būtina. Cukriniai runkeliai iki vegetacijos tarpsnio BBCH 40 naudojo azotą iš 0–40 cm dirvožemio gylio. Esant lietingiems rugpjūčio mėnesio orams, augalų nepanaudotas azotas gali būti išplautas.

Kada neverta tręšti papildomai

Prieš sėją išbėrus į dirvą 90 kg ha-1azoto ir papildomai BBCH 25 tarpsniu dar 45 kg ha-1, vegetacijos laikotarpiu cukriniai runkeliai nepajėgė išnaudoti viso papildomai su amonio salietra išberto azoto ir rudenį buvo gautas teigiamas 9 kg ha-1azoto balansas.

Jei prieš sėją tręšiama didesnėmis negu 90 kg ha-1azoto normomis, saugant aplinką nuo teršimo azotu, papildomai tręšti vegetacijos metu jau nebereikia. Apskaičiavus azoto balansą paaiškėjo, kad tuo metu augintų cukrinių runkelių veislių biologinis potencialas negali panaudoti didesnio azoto kiekio negu 135 kg ha-1. Teigiamas azoto balansas sudaro galimybę su kritulių vandeniu išplauti jį iš dirvos. Tai patvirtina LŽŪU Juodkiškio bandymų lauke atlikti tyrimų rezultatai: 32,3 kg ha-1 azoto išplauta į drenažo vandenį, kai šio elemento perteklinis balansas buvo +39,79 kg ha-1. Azoto balanso ir išplovimo tyrimai rodo, kad didinant tręšimo normas išplovimas didėja, todėl reikia tobulinti tręšimo planus.

Tręšimas pagal kompiuterines programas

Nitratų direktyvos 91/676/EEC vienas iš svarbiausių principų – tręšimo rekomendacijos turi būti pagrįstos maisto medžiagų balanso apskaičiavimu. Lietuvoje yra sudaryta keletas kompiuterinių programų, pagal kurias balansiniu metodu apskaičiuojamos trąšų normos. LŽI Rumokų bandymų stoties ir LŽI Agrocheminių tyrimų centro mokslo darbuotojai vykdė bandymą, kuriame buvo lyginamas pagal skirtingas kompiuterines programas apskaičiuotų trąšų normų efektyvumas. Maisto medžiagų kiekiai buvo apskaičiuoti 45 t ha-1 cukrinių runkelių derliui gauti.

Tyrimui buvo pasirinktas laukas, kurio dirvos pH kito nuo 6,0 iki 6,6; humusas – 1,30–1,37 proc., bendras azotas – 0,1–0,101 proc.; mineralinis azotas – 72–73 kg ha-1; judrusis fosforas 193–224 kg ha-1; judrusis kalis – 113–136 kg ha-1. Kad būtų sudarytos vienodos bandymo vykdymo sąlygos, pasirinktos vienanarės trąšos: amonio salietra, superfosfatas, kalio chloridas.

Pagal vidutinius cukrinių runkelių tyrimų duomenis, rekomenduojami vidutiniai išberiamų su trąšomis maisto medžiagų kiekiai: 120 kg ha-1 azoto ( 353,0 kg amonio salietros), 90 kg ha-1 fosforo (409 kg superfosfato) ir 160 kg ha-1 kalio (350 kg kalio chlorido).

Pagal LŽI ATC sudarytą programą pasirinktame lauke auginant cukrinius runkelius, reikėtų azoto kiekį padidinti iki 210 kg (618 kg amonio salietros), fosforo kiekį palikti tokį pat, kaip ir vidutinės normos, o kalio kiekį padidinti iki 210 kg (350 kg kalio chlorido). Pagal A. Švedo sudarytą programą pasirinktame lauke cukrinius runkelius reikėtų tręšti po 190 kg ha-1 azoto (559 kg amonio salietros), 17 kg ha-1 fosforo (76 kg superfosfato), 147 kg ha-1 kalio (244 kg kalio chlorido). Pagal firmos „Kemira GrowHow“ sudarytą programą lauką reikėtų patręšti azotu po 140 kg ha-1 (412 kg amonio salietros), 90 kg ha-1 fosforo (409 kg superfosfato), 150 kg ha-1 kalio (250 kg kalio chlorido).

Nukasus cukrinių runkelių šakniavaisius paaiškėjo, kad pagal Agrocheminių tyrimų centro sudarytą programą tręšti cuk-riniai runkeliai užaugino 4,6 t ha-1, o pagal A. Švedo – 7,6 t ha-1 didesnį šakniavaisių derlių negu planuotasis (45,0 t ha-1). Tiksliausiai planuotas derlius buvo pasiektas tręšiant vidutinėmis trąšų normomis (44,5 t ha-1) ir pagal firmos „Kemira GrowHow“ sudarytą tręšimo programą (44,3 t ha-1).

Geriausi rezultatai (52,6 t ha-1) buvo gauti tręšiant mažiausiu trąšų kiekiu (354 kg v. m. ha-1). Tačiau tiksliausiai užduotis buvo įvykdyta, tręšiant pagal „Kemiros GrowHow“ sudarytą programą. Šiuo metu siūloma sudaryti palydovinius tręšimo planus. Tačiau dauguma Lietuvos žemdirbių dar neturi tręštuvų, kurie galėtų nuskaityti tokius planus.

Juostinis trąšų įterpimo būdas

Pastaruoju metu Skandinavijos šalyse, JAV, Kanadoje naudojamos kombinuotos sėjamosios, galinčios sėjos metu šalia sėk-lų (5–6 cm atstumu nuo vagutės ir 1,5–2 kartus giliau negu sėklos įterpimo gylis) juosta įterpti visam augalų vegetacijos periodui skirtas trąšas. Toks tręšimo būdas vadinamas lokaliniu-juostiniu – trąšos įterpiamos juostomis augalų šaknų zonoje. Taip įterptų azoto trąšų efektyvumas būna 10–15 proc., fosforo – 5–10, kalio – 10–12 proc. didesnis, palyginti su pakrikai išbertomis trąšomis.

Per 3 savaites po sėjos priemolio dirvose amonio azotas ir kalis nuo trąšų įterpimo vietos horizontalia ir vertikalia kryptimi pasklinda dirvoje toliau negu 6–7 cm, fosforas – 2–3 cm, o nitratinis azotas pasiskirsto visame armens sluoksnyje. Lokalaus tręšimo efektyvumas priklauso nuo oro sąlygų, dirvos savybių, trąšų formų. Didžiausias derliaus priedas gaunamas, kai lokaliai įterpiamos kartu trys maisto medžiagos – azotas, fosforas, kalis.

Augalams prieinamos tik nitratinės azoto formos

Lietuvoje prekiaujama azoto trąšomis, kurios turi tris azoto formas: amidinę NH2, amonio NH4 ir nitrato NO3. Augalai per lapus gerai pasisavina tik NH2 formą, o per šaknis gali pasisavinti tik NH4 ir NO3 formas. Tačiau NH4 forma, patekusi į dirvą nejuda, todėl augalai ją pasisavina tik tada, kai šaknys įauga į šios medžiagos buvimo vietą. Tai reiškia, kad augalai vegetacijos pradžioje NH4 formos azotą pasisavinti pradeda tik ant-roje vegetacijos pusėje, kai jau būna išsivysčiusi šaknų sistema. Pagrindinis azotas augalams yra nitratinės NO3 formos. Į dirvą įterptos NH2 ir NH4 azoto formos augalams tampa prieinamos tik tuomet, kai pavirsta nitratine NO3 forma.

Kita problema yra ta, kad augalams prieinama nitratinė NO3 azoto forma yra labai judri. Gilyn į dirvą nitratai išsiplauna (pajuda 30 cm), kai molinguose dirvožemiuose iškrenta 100 mm kritulių, priemoliuose – 60 mm, smėliuose – 30 mm. Vadinasi, norint augalus gerai aprūpinti azotu, reikia atsižvelgti į kritulių kiekį (nuo to priklauso nitratų išsiplovimas) ir dirvos temperatūrą (nuo to priklauso nitratų atsiradimas iš kitų azoto formų ir kokį jų kiekį augalai sunaudoja).

Rumokų bandymų stotyje atlikus mineralinio azoto dinamikos tyrimus cukrinių runkelių pasėlyje, nustatyta, kad tuo tarpsniu, kol cukrinių runkelių lapai susiliečia eilutėse, augalams reikia 25 proc. azoto, tarpsniu nuo lapų susilietimo iki tarpueilių uždengimo – 60 proc., o nuo tarpueilių užskleidimo lapais iki derliaus nuėmimo – 15 proc. azoto, sukaupiamo derliuje rudenį.

Papildomas tręšimas per lapus

Prieš papildomą tręšimą reikėtų atlikti cukrinių runkelių tyrimus – tuomet bus aišku, kokių medžiagų trūksta.

Cukriniai runkeliai sugeba labai gerai pasisavinti maisto medžiagas per lapus. Purškiant per lapus neįmanoma visiškai augalų aprūpinti azotu ar kaliu, jei jo reikia daug (40 kilogramų hektarui ar daugiau), tačiau purškimu galima sumažinti šių elementų stygių bei aprūpinti mikroelementais. Tręšimas per lapus veiksmingas tuomet, kai trūksta maisto medžiagų ar yra kitų mineralinės mitybos sutrikimų, o kai augalai stiprūs ir maisto medžiagų pakanka, purkšti neverta – derliaus priedo negaunama.

Per lapus labai gerai pasisavinamos tos medžiagos, kurios neturi elektros krūvio. Dažnai druskų tirpalai pasisavinami tik iki 50 proc. Būtent todėl trąšos, skirtos tręšti per lapus, yra chelatizuotos. Chelatazija – tai maisto medžiagų dalelių paruošimas taip, kad tirpale jos liktų be krūvio, o augalai jas galėtų įsisavinti iki 100 proc.

Išimtis yra azotas, tiksliau – karbamidas. Ištirpęs karbamidas nesidalija į jonus arba, kitaip tariant, nepasidalija į daleles su krūviais, todėl augalas labai gerai pasisavina palyginti dideles jo dozes (pavyzdžiui, ištirpusi salietra tirpale pasidalija į NO3 ir NH4+ daleles su krūviais, todėl augalai nepakenčia didelės salietros tirpalo koncentracijos).

Tręšimo per lapus pliusai ir minusai

Didžiausias tręšimo per lapus pliusas yra tas, kad visos ant augalo lapų patekusios medžiagos į augalo vidų patenka jau po kelių valandų ir iki pat šaknų galiukų jos pasklinda greičiau negu per 48 valandas. Tačiau šis metodas turi ir minusų – šitaip augalas gali pasisavinti tik ribotus maisto medžiagų kiekius – iki 1–2 kg ha-1 amino rūgščių, 15 kg ha-1 azoto.

Vienintelė išimtis – minėtasis karbamidas, iš kurio azoto augalas gali įsisavinti labai daug – vidutiniškai iki 10 procentų tirpalų koncentracijos. Didesnė koncent-racija gali augalus nudeginti. Nudegimus lengva atskirti nuo kitų pažeidimų: jie iš pradžių atsiranda lapų galiukuose. Pirmiausia lapų galiukai, o vėliau ir didesnė lapo dalis pagelsta ir žūsta.

Labai didelę reikšmę tręšimui per lapus ir medžiagų pasisavinimui turi tinkamas lapų paviršiaus padengimas tirpalu. Tręšiant per lapus, reikia naudoti kuo daugiau vandens, o lašeliai neturėtų būti didesni kaip 0,2 mm (didesni lašai kartu su trąšomis tiesiog nulaša ant žemės). Taip pat labai svarbu, kad tirpalu būtų padengtas kuo didesnis augalų paviršius ir kad šis tirpalas išliktų kuo ilgiau.

Kuo greičiau augalą dengiantis skystis išdžiūsta, tuo mažiau medžiagų pasisavinama. Todėl nerekomenduojama purkšti pasėlių trąšomis, esant aukštai oro temperatūrai ar smarkiai šviečiant saulei. Geriausia purkšti vakare, šiek tiek atvėsus orui, nuo tada, kai nusileidžia saulė, iki tol, kol iki saulėtekio lieka maždaug viena valanda. Tręšti pasėlius per lapus galima kartu su pesticidais, taip netgi rekomenduojama, kadangi pesticidų ir trąšų tirpalas lėčiau garuoja. Tiktai reikia atkreipti dėmesį į trąšų ir pesticidų instrukciją, ar galima juos maišyti.