Apie seniausią Lietuvos arklių veislę – žemaitukus – daug rašyta ir kalbėta, tačiau ne mažiau vertingi yra ir XX amžiuje išvesti stambieji žemaitukai.

XX amžiuje stambieji žemaitukai buvo viena iš labiausiai paplitusių arklių veislių Lietuvoje. Jie yra unikalūs savo savybėmis ir turi tam tikrą genetinį potencialą, kuriuo skiriasi nuo kitose šalyse sukurtų veislių. Šiuo metu stambiųjų žemaitukų veislės arkliai yra įtraukti į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie FAO (Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija), taip pat – į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą ir pripažinti nykstančiais.

Vienas pagrindinių dokumentų pasaulyje, reglamentuojančių genetinių išteklių apsaugą, – Jungtinių tautų Biologinės įvairovės konvencija, kurią 1992 m. kartu su dauguma pasaulio šalių pasirašė ir Lietuva. Lietuvos veislininkystės įstatymas nurodo, kad vienas iš pagrindinių veislininkystės uždavinių – saugoti ir gerinti Lietuvos gyvulių veisles ir jų genofondą. Interlaken deklaraciją 2007 metais Šveicarijoje pasirašė 169 šalys, tarp jų ir Lietuva. Deklaracijoje teigiama, kad ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygmeniu yra nemažai spragų, įtraukiant į aprašus, stebint, apibūdinant, toliau gerinant ir siekiant išsaugoti nykstančias veisles. Todėl ši deklaracija skatina numatyti ilgalaikę paramą nacionalinėms ir tarptautinėms gyvūnų genetinių išteklių saugojimo programoms.

Arklininkystės nuostoliai

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo vykdoma agrarinė reforma, dėl kurios neišvengta nuostolingų klaidų, žemės ūkio nuosmukio. Iš esmės pasikeitė ūkininkavimo sąlygos. Didelių nuostolių patyrė ir arklininkystė. Politinių ir žemės ūkio pertvarkų metu stambiųjų žemaitukų bandos sunyko. Iki tol pagrindiniai arklininkystės branduoliai koncentravosi didesnėse žemės ūkio bendrovėse. Didžiausi stambiųjų žemaitukų arklių auginimo ūkiai buvo valstybiniai Vilniaus ir Sartų žirgynai (1967). 1953 metais Utenoje įsteigtas valstybinis stambiųjų žemaitukų veislynas, kuris atliko tam tikrą darbą tobulinant šios veislės arklius Utenos, Molėtų, Švenčionėlių ir Ignalinos rajonuose. Veislynas veikė iki 1958 metų. Specialistai vykdė veislinių arklių apskaitą, bonitavimą, įkūrė 18 veislinių fermų, kuriose buvo laikoma daugiau kaip 500 veislinių arklių. Geros veislinės vertės žirgai iš žirgynų ir veislinių fermų plito po visą Lietuvą. 1991 metais prasidėjus privatizacijai, dauguma stambiųjų žemaitukų atsidūrė privačiuose ūkiuose. Šie arkliai liko neregistruoti, todėl nebuvo atliekama kryptinga jų veislininkystė. Dabar sunku atsekti jų kilmę ir migraciją. Žinomos kilmės stambiųjų žemaitukų nėra labai daug.

Arklių skaičiui sumažėti didelės įtakos turėjo ir tai, kad produktų kainos neskatino plėtoti arklininkystės. Apskritai ir ūkininkai, ir didesni ūkiai siekė gauti ne geros veislinės vertės prieauglį, bet kuo didesnę ekonominę naudą už superkamus ir į užsienį išvežamus vietinius arklius.

Remiantis galiojančia FAO organizacijos veislių vertinimo sistema veislės yra skirstomos pagal pavojaus išnykti laipsnį: išnykusias veisles, kritinėje ir pavojaus būklėje esančias veisles bei veisles, kurių populiacijos skaičius užtikrina jų išlikimą. Stambieji žemaitukai šiandien yra kritinės-palaikomosios būklės. Tai reiškia, kad veislė yra palaikoma tik per valstybės visuomenines išsaugojimo programas arba kaip mokslinio tyrinėjimo priemonė.

2001 m. žemės ūkio ministro įsakymu Vilniaus ir Sartų žirgynams buvo paskirta veisti Lietuvoje sukurtų bei tradiciškai auginamų veislių arklius (tarp jų ir stambiuosius žemaitukus), bendradarbiaujant su veislininkystės institucijomis (asociacijomis) vykdyti arklių veislių išsaugojimo ir tobulinimo selekcines programas.

Gelbėjimosi ratas – europinė parama ir augintojų iniciatyva

Pagal kaimo plėtros 2004–2006 m. programos, 2007–2013 Kaimo plėtros plano priemonę „Agrarinė aplinkosauga“ yra skiriama parama už nykstančių (retų) veislių gyvulių ir paukščių auginimą. Pradėjus įgyvendinti šias programas, stambiųjų žemaitukų populiacijos mažėjimas iš dalies sustabdytas, tačiau genealoginė veislės struktūra nyksta ir toliau. Veislinių eržilų skaičius sumažėjo iki kritinės ribos. Iš gausių keturių linijų – Šachtioro II 235, Agrasto 156, Kalmano 185 ir šiaurės švedų veislės eržilo Klinto – liko tik po kelis eržilus. Tipingų aukštos veislinės vertės Agrasto linijos eržilų visai mažai.

Šiuo metu yra iškilęs klausimas, kaip išlaikyti stambiųjų žemaitukų populiacijos genealoginę struktūrą ir kokia kryptimi vystyti veislininkystę. Be privačių stambiųjų žemaitukų augintojų iniciatyvos išsaugoti veislę yra sudėtinga. Daug veislinių arklių išaugino Utenos r. ūkininkas P. Kazlauskas, kurio darbą tęsia sūnus

G. Kazlauskas. Didelę stambiųjų žemaitukų bandą turi V. Kaušakys (Vilniaus r.), L. Martinavičienė iš Trakų r., kuri ne tik augina stambiuosius žemaitukus, bet ir aktyviai juos populiarina.

Didžiausia veislinių stambiųjų žemaitukų banda yra Sartų žirgyne, kuriame sistemingą darbą vykdo žirgyno zootechnikas A. Ragėnas. Stambieji žemaitukai savo paklusnumu ir nereiklumu laikymo sąlygoms, ištverme ir ramiu charakteriu džiugina kaimo turizmo mėgėjus.

Veislių saugojimas glaudžiai susijęs su jų panaudojimu. Stambieji žemaitukai buvo darbui ir važiavimui skirti arkliai. Tačiau dabar, sumažėjus darbinių arklių poreikiui, yra būtina keisti šių arklių paskirtį. Dėl savo kūno sudėjimo, ramaus charakterio, ištvermės ir prisitaikymo prie mūsų gamtinių sąlygų jie gali būti puikiai pritaikomi turizmo bazėse, šeimos ūkiuose (kaip universalūs arkliai), įvairiose sporto rūšyse, pavyzdžiui, karietiniame važiavime ar paprasčiausiai lygiosiose ar ištvermės lenktynėse, voltižiruotei, nacionaliniuose parkuose, muziejuose, mokyklose. Pagaliau ir raitoji policija galėtų prisidėti prie šios veislės išsaugojimo.

Valstybės ir savivaldos institucijoms, o ir visuomenei, derėtų pakeisti požiūrį į veislininkystės kultūros paveldą, į jo apsaugą, būtina jį integruoti į visuomenės gyvenimą.

Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacija (LSAAA) vienija Lietuvos sunkiųjų ir stambiųjų žemaitukų augintojus. Ši asociacija 2003 metais buvo pripažinta veislininkystės institucija, kuriai Žemės ūkio ministerija patikėjo teisę vykdyti veislininkystės programas, pildyti kilmės registrą ir kilmės knygas.