23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2009/02
Sodininko įspūdžiai Meksikoje
  • Dr. Darius KVIKLYS, LSDI Specialiai „Mano ūkiui“ iš Meksikos
  • Mano ūkis

Meksika, pasirodo, ne tik kaktusų šalis. Obelų sodų čia priskaičiuojama apie 30 tūkst. hektarų. Didžioji jų dalis yra ekstensyvūs – pasodinti ar vis dar sodinami su aukštaūgiais MM.111, vidutinio augumo M.7 ar net su sėkliniais poskiepiais. Intensyvūs žemaūgiai sodai Meksikoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

Didžioji dalis vaismedžių aukštaūgiai, atstumai tarp medžių dideli. Daugelis sodininkų, atrodo, dar nelabai suvokia genėjimo ir vaismedžio formavimo subtilybių. Dėl šių ir kitų priežasčių Meksikoje išauginamų obuolių neužtenka vietinės rinkos poreikiams. Įdomu tai, kad obuolių kainos aukštesnės negu kaimyninėje JAV, nors darbo jėga čia daug pigesnė. Kainą nulemia technologijų intensyvumas – JAV derlius iš ploto vieneto vos ne dvigubai didesnis.

Stengiasi parduoti kuo greičiau

Meksikos augintojai stengiasi kuo greičiau parduoti savo obuolius – kartais rūšiuoja juos ir pakuoja tiesiog sode. Priežastis viena – čia derlius skinamas dviem trimis savaitėmis anksčiau negu JAV. Per šį laikotarpį reikia parduoti kuo daugiau obuolių, nes kai rinkoje atsiranda importuotų amerikiečių obuolių, kainos smarkiai nukrenta. Pažįstamos problemos: mes turime Lenkiją pašonėje ir vargstame, o meksikiečiai lygiai taip pat skundžiasi dėl JAV. Tačiau iki importo pradžios obuolių kainos Meksikoje tikrai stebina – augintojo ūkyje obuolių kilogramas kainuoja pusantro ir daugiau dolerio.

Meksika dar turi pakankamai nekvalifikuotos darbo jėgos, todėl pasamdyti darbuotojų derliui skinti ar genėti nesunku. Vidutiniškai toks darbininkas uždirba 12 JAV dolerių per dieną. Beje, atlygis už tą patį darbą JAV – 10 dolerių per valandą. Skirtumas akivaizdus, todėl pagrindiniai darbininkai JAV soduose yra meksikiečiai.

Apie du trečdaliai Meksikos obuolių išauginami šiaurinėje valstijoje – Chihuahua (tariama Či - au - a). Įdomu, kad daugelyje šalių, nepriklausomai nuo jų geografinės padėties, pagrindiniai obuolių auginimo regionai yra šiaurinėje šalies dalyje: JAV tai Niujorko ir Vašingtono valstijos, Italijos didžiausi sodai yra Pietų Tirolio – slėnyje pačioje šalies šiaurėje, vienas iš svarbiausių Vokietijos obuolių auginimo regionas yra Hamburgo žemėje, ir, aišku, kaip nepaminėti Lietuvos sodininkystės lyderių Pasvalio ir Panevėžio. Tiesa, Chihuahua valstijoje obuoliams augti nėra idealios sąlygos, tai pusdykumių zona su visomis pasekmėmis – nederlinga dirva, drėgmės trūkumu.

Veislių asortimentas skurdus

Aštuoniasdešimt ir daugiau procentų Meksikos obuolių yra Golden Delicious veislės. Apie dešimt procentų dar sudaro Red Deliciuos ir tik kelis procentus – kitos veislės. Į mano klausimą, kodėl toks skurdus veislių asortimentas ir kodėl toks dėmesys tik vienai veislei, atsakymas buvo paprastas – meksikiečiai tik tokius obuolius mėgsta! Gal ir logiška, kai nėra galimybių kitų veislių paragauti ir palyginti...

Meksikoje teko lankytis dviejuose svarbiuose sodininkams renginiuose – kasmetiniame Meksikos obuolių augintojų simpoziume ir Šiaurės Amerikos poskiepių tyrėjų grupės koordinaciniame pasitarime.

Nustebino sodininkų simpoziumo mastai – jis tęsėsi tris dienas. Pranešimai prasidėdavo devintą ryto ir dažnai baigdavosi apie devintą vakaro, nors dienotvarkėje būdavo numatyta posėdžiauti tik iki šeštos valandos. Tačiau meksikiečiai atsipalaidavę, niekas laiko neskaičiuoja, ir, jei pranešimas įdomus, klausimai ir atsakymai tęsdavosi dar apie pusvalandį. Pranešimai aukšto mokslinio lygio – lektoriai iš JAV, Kanados, Čilės, Ispanijos mokslo institucijų. Klausytojai rinkosi gausiai – kasdien jų būdavo per du šimtus, be to, visas dienas prieigose šurmuliavo sodininkystę aptarnaujančių firmų paroda. Toks renginys organizuojamas kasmet – šįmet vyko jau 14-tasis simpoziumas.

Prie ūkio vartų – budintis šarvuotis

Meksika nesaugi šalis. Pastaruoju metu kaip tik suaktyvėjo narkomafijos kartelių karas (tikras karas!) dėl įtakos zonų. Ir laikraščiuose, ir per televiziją kasdien pranešama, kiek žmonių nušauta ar net kiek galvų nukirsta... Baugi nuotaika paliečia kiekvieną: ir čia gyvenantį, ir čia besilankantį. Gal todėl nieko nestebino, kad didesni ir turtingesni sodininkai į konferenciją atvyko su ginkluota asmens sargyba, o jų asmenines mašinas visą laiką lydėdavo dar ir apsaugininkų džipas, kartais net du – priekyje ir iš paskos. Mūsų kelionės po šalies sodininkystės ūkius maršrutas irgi keitėsi, priklausomai nuo neramumų, kilusių viename ar kitame šalies rajone. Viename sodininkystės ūkyje prie vartų net šarvuotis budėjo...

Gigantiškas sodininkystės ūkis

Sodininkystės ūkiai Meksikoje labai įvairaus dydžio – ir kelių, ir net kelių šimtų hektarų. Pabuvojome ir pačioje didžiausioje Amerikos žemyne, o gal net ir pasaulyje, sodininkystės kompanijoje. „Nortenite“ (laisvai verčiant tai skambėtų „Mergaitė iš šiaurės“) kompanijos sodų plotai – 2 000 ha! Kompanija įkurta ir pradėjo veisti sodus 1970 metais. Ją valdo tėvas su trimis sūnumis: vienas atsakingas už auginimo technologijas, kitas už saugyklas, trečias už prekybą. Kasmet kompanijos soduose vidutiniškai priskinama 42–45 tūkst. tonų obuolių. Skynimo metu įdarbinama apie 6 000 darbininkų. Pusė jų lieka per žiemą genėti ar rūšiuoti obuolius.

„Nortenite“ didžiuojasi ir šiuolaikinėmis kontroliuojamos atmosferos saugyklomis, kurių talpa per 20 tūkst. t – tokia būtų visų Lietuvos obuolių saugyklų talpas kartu sudėjus! Nors šiuo metu didžioji dalis sodų su augesniais poskiepiais, „Nortenite“ kryptis – sodų intensyvinimas. Kad kompanija tai pasieks ir kad tam turi pakankamai materialinių resursų, akivaizdu iš sodų veisimo tempų – praėjusiais metais pirko pusę milijono sodinukų.

Įspūdingai atrodo kompanijos rūšiavimo ir pakavimo cechas. Per parą jame galima paruošti iki 300 t obuolių. Visi obuoliai, kaip įprasta Amerikos žemyne, vaškuojami ir nublizginami. Man niekas negalėjo paaiškinti, kodėl taip daro, tiesiog tokios technologijos. Parduotuvėse irgi visi įpratę matyti tik „vaškinius“ obuolius ir vargu ar beįsivaizduoja, kaip jie atrodo natūralūs. Daugelis obuolių pakuojami į polietileno maišelius, į kuriuos dar įdedamas maišelis čili pipirų! Pasirodo, kad ši kombinacija ypač mėgstama vaikų. Pamėginau ir aš: įsitikinau, kad tai puiki priemonė parduoti bet kokio skonio obuolius – burnoje vis tiek tik pipirai.

Apsauga nuo šalnų, krušų, sausrų

Meksikoje nėra lengva obuolius auginti. Beveik visuose soduose obelų pomedžiai mulčiuojami kompostu. Kompostuojamos visos atliekos iš sodo – ir žolė, ir nugenėtos šakos, kurios maišomos su mėšlu, ir per dvejus metus, periodiškai perkasant, tampa puikiu mulčiu ir organine trąša, ko ypač trūksta skurdžioje dykumų žemėje.

Pavasarinės šalnos šiaurinėje Meksikos dalyje taip pat įprastas reiškinys. Pasimokę iš savo kolegų JAV sodininkų, meksikiečiai ir didelius, ir mažus sodus nuo šalnų apsaugo vėjo malūnais. Dešimties metrų aukštyje iškeltas propeleris, varomas dyzelinio arba dujinio variklio, maišydamas orą apsaugo nuo šalnų daugiau kaip trijų hektarų sodą. Meksikiečiams tai brangu, tačiau jeigu prarasi derlių – nuostoliai dar didesni.

Dideli obuolių kokybės nuostoliai Meksikoje galimi ir dėl krušos. Nors šioje šalies dalyje lyja tik porą mėnesių per metus, kai Karibų jūroje prasideda uraganų sezonas, tačiau kruša gali iškristi bet kada. Apsisaugant nuo jos, beveik visi sodai uždengti tinklu. Brangu, tačiau atsiperka.

Dėl mažo kritulių kiekio vegetacijos periodu ir ypač laidžios dirvos (tiksliau smėlio ir žvyro) sodininkai priversti visus sodus laistyti. Vanduo čia dar nemokamas, tačiau jam išgauti tenka daryti net iki 100 metrų gylio gręžinius.

Šeimai pragyventi užtenka 20 ha sodų

Viską sudėjus, sąnaudos sodui įrengti tikrai didelės. Tačiau, jei neapsimokėtų, niekas obuolių neaugintų. Pakalbėjus su jaunesniais sodininkais (o jų tikrai nemažai – tai rodo, kad obuolių auginimas pelningas verslas), paaiškėjo, kad normaliai išlaikyti šeimą pakanka turėti apie 20 ha sodų. Norint gyventi pasiturinčiai – sodas turi būti didesnis kaip 100 ha.

Tiesa, nespėjau išsiaiškinti, kokia yra normalaus gyvenimo samprata. Kartais, pamatęs smulkesnio sodininko namą, nelabai ir suprasi, ar tai sandėliukas, ar tvartelis, ar dirbtuvėlės... Tačiau skurdžiame Meksikos fone tai, matyt, jau nemažai. Jei lėšos leidžia, meksikiečiai sodininkai skiria jas patirčiai kaupti – organizuoja išvykas į JAV, Kiniją, Naująją Zelandiją, Europą.

Medelynų verslas klesti

Plečiantis sodams, klesti ir medelynų verslas. Sodinukų kaina Meksikoje apie 3 USD (dvigubai pigiau negu JAV), todėl sodinama vietoje išauginta sodinamoji medžiaga. Didžiausias šalies medelynas „Sakramento“ per metus padaugina apie pusę milijono obelaičių, šiek tiek trešnių ir pekano riešutmedžių. Ilgas vegetacijos sezonas – nuo kovo iki lapkričio – garantuoja, kad sodinukai bus puikios kokybės. Atrodo, kas čia keisto, tačiau šiame medelyne visi sodinukai yra dauginami žiemos skiepijimu – o tai reiškia, kad sodinamoji medžiaga auga ne dvejus metus, kaip Lietuvoje, o tik devynis mėnesius!

Be abejo, vešlų augimą garantuoja ir intensyvi priežiūra. Medeliai auginami ant plėvelės, su įrengta lašelinio laistymo sistema. Plėvelė apsaugo ne tik nuo piktžolių, bet ir sulaiko drėgmę dirvoje. Kartu su laistymu sodinukai tręšiami – augimo pradžioje akcentuojama mityba fosforu, kad būtų skatinamas šaknų augimas, vėliau tręšiama tik azoto trąšomis. Per sezoną sodinukai gauna net 200 kg/ha azoto! Vegetacijos pabaigoje, kad greičiau nukristų lapai, purškiama 5 proc. karbamido tirpalu, tuo pačiu sodinukai akumuliuoja daugiau maisto medžiagų atsargų kitų metų augimui.

„Sakramento“ medelynas sugeba taip organizuoti darbą ir marketingą, kad net 90 proc. medelių auginama pagal sutartis. Tai reiškia, kad jau sodinimo metu jie žino, kam medelis bus parduotas. Šis medelynas įrengtas išskirtinėje vietoje: vienoje pusėje dykuma, kitoje kalnai, keliasdešimt kilometrų spinduliu nėra nė vieno obelų sodo. Nėra obelų – nėra nei kenkėjų, nei ligų. Sunku patikėti, bet nereikia jokios cheminės apsaugos nuo ligų ir kenkėjų. Ir nors medelynas čia jau skaičiuoja ne pirmą veiklos dešimtmetį – chemikalais nebuvo purkšta nė karto. Kiek teko girdėti, dar vienas toks rojus sodininkams yra Rio Negro slėnyje Argentinoje.

Sodus ravi avys

Obuoliai Meksikoje brangūs, todėl juos būtina saugoti. Dažnas sodas aptvertas spygliuotos vielos tvora ir dar papildomai apsodintas spygliuotų augalų gyvatvore. Bet, matyt, ir tai nesulaiko obuolių mėgėjų, nes teko matyti sodų ir už aukštos mūro sienos. Šunys sode savaime suprantamas dalykas. Šiaip Meksikoje šunų ant kiekvieno kampo, tačiau soduose jie tikrai nedraugiškai nusiteikę.

Teko išvysti dar vieną įdomybę sode. Kad žąsys geros ravėtojos, žinojau ir mačiau. O Meksikoje sodus ravi... avys. Kad jos niekur nepabėgtų ir kad negraužtų ko nereikia, avys uždarytos tinkliniame narve. Tačiau tai ne šiaip sau narvas – jis ant ratukų ir kaip tik tarpueilio pločio. Kai avys nuėda vienoje vietoje, baksnodamos nosimis į tinklą pačios persistumia savo narvą toliau. Nei žoliapjovės nereikia, nei kuro deginti! Ir piemuo pasirodo tik epizodiškai. Čia jis reikalingas kaip eismo reguliuotojas, kad nukreiptų judėjimą iš vieno tarpueilio į kitą.

Ir pabaigai apie... tekilą. Pasirodo ritualas „lyžtelk, išgerk ir užkąsk“ tėra tik rinkodaros priemonė eksportui. Meksikoje druska suberiama ir citrina išspaudžiama tiesiai į stikliuką!

***

Nors frazė „kontrastų šalis“ labai jau trafaretinė, tačiau sunku tiksliau apibūdinti tai, ką išvysti pirmą kartą lankydamasis Meksikoje. Čia telpa viskas: skurdas ir turtai, lūšnelės ir vos ne Beverli Hilso kvartalai, dykumos ir miškai, kalnai ir lygumos, ir daug daug rudų akių – besišypsančių ir pavargusių, įžūlių ir su viskuo susitaikiusių.