Pasirinkus tinkamą mėšlo skleidimo techniką ir būdą, galima gauti nemažai naudos. Mėšlo, kaip trąšos, panaudojimą lemia tinkamas jo tvarkymas ūkyje. Taip ne tik saugoma aplinka nuo teršimo, bet ir sutaupomos mineralinėms trąšoms skirtos lėšos.

Kad mėšle esantis azotas būtų optimaliai panaudotas, mėšlą reikia paskleisti tuomet, kuomet augalai gali geriausiai pasisavinti jame esančias maisto medžiagas. Geriausias laikas mėšlui paskleisti yra ankstyvas pavasaris. Tuo metu augalai panaudoja 20 proc. daugiau su mėšlu paskleisto azoto negu paskleidus jį vasarą.

Azoto nuostoliai

Paskleidus mėšlą į dirvą, dalis jame esančio azoto prarandama, nes išgaruoja amoniakas ir azotas išsiplauna. Amoniako išgaruotų mažiau, jei paskleistas mėšlas iš karto būtų apariamas. Taip pat geriausia, kai skystasis mėšlas yra paskleidžiamas įterpimo į dirvą būdu.

Azoto nuostoliai iš paskleisto skystojo mėšlo priklauso ir nuo sausųjų medžiagų kiekio jame. Kuo tirštesnis mėšlas, tuo daugiau paskleidus jį išgaruoja amoniako. Vadinasi, geriau, jei tvarte guoliavietės mažiau kreikiamos, bet tokiu atveju pablogėja gyvulių laikymo sąlygos.

Azoto išsiplovimas iš dirvos yra neišvengiamas, bet reikia stengtis, kad jo išsiplautų kuo mažiau. Tam didelę reikšmę turi mėšlo paskleidimo normos, augalų pasisavinamo azoto kiekis mėšle ir mėšlo paskleidimo laikas. Melžiamų karvių skystajame mėšle ir paukščių mėšle yra didžiausias kiekis augalams pasisavinti tinkamo azoto.

Jei įmanoma, nereikėtų mėšlo paskleisti vėlų rudenį ir ankstyvą žiemą, nes tuo metu azotas prasčiausiai pasisavinamas. Kai augalai azoto pasisavina labai mažai, nepasisavinta jo dalis išplaunama, ir taip didėja aplinkos teršimas. Siekiant sumažinti azoto nuostolius ir tuo pačiu aplinkos taršą, reikėtų stengtis kuo skubiau paskleistą mėšlą aparti arba naudoti mėšlo paskleidimo su įterpimo įtaisais techniką.

Pagal aplinkosaugos reikalavimus tirštas ir pusiau skystas mėšlas, paskleistas ant dirvos paviršiaus, turi būti įterptas per 12 valandų. Didžiausia vienkartinė melžiamų karvių skystojo mėšlo skleidimo norma neturėtų viršyti 50 m3/ha.

Mėšlo paskleidimo reikalavimai

Mėšlas neturi būti skleidžiamas nuo gruodžio 1 d. iki balandžio 1 d., taip pat ant įšalusios, įmirkusios ir apsnigtos žemės. Išimtiniais atvejais, esant sausam, šiltam ir ilgam rudeniui, kai laukai ariami vėliau, arba ankstyvam ir šiltam pavasariui, kai laukai ariami anksčiau, leidžiama dirvas tręšti atitinkamai vėliau arba anksčiau, prieš tai informavus

RAAD (rajono aplinkos apsaugos agentūrą). Negalima tręšti, jei vėjas pučia link netoli esančios gyvenvietės. Rekomenduotina tręšti tik darbo dienomis.

Mėšlo skleidimo kokybei labai didelę reikšmę turi oro sąlygos tą dieną, kai jis yra skleidžiamas ir dar 3–4 dienos jį paskleidus. Kai šilta ir saulėta, labai padidėja amoniako garavimas ir taip prarandamas mėšle esantis azotas. Geriausia mėšlą paskleisti vėsiu, apsiniaukusiu ar darganotu oru. Bet jei per artimiausias 48 val. prognozuojamas stiprus lietus, mėšlą skleisti nepatartina.

Kuo mėšle daugiau sausųjų medžiagų, tuo daugiau jį paskleidus išgaruoja amoniakinio azoto. Kad azoto išgaruotų kuo mažiau, mėšlą reikėtų skiesti vandeniu. Tačiau tokiu atveju reikia įvertinti turimas mėšlo laikymo ir paskleidimo talpas, kadangi atskiedus padidėja mėšlo tūris. Tai gali padidinti mėšlo laikymo ir paskleidimo išlaidas. Atskiedus mėšlą vandeniu, reikėtų padidinti ir mėšlo skleidimo normą (m3/ha).

Pats populiariausias skleidimo būdas – mėšlą skleisti pakrikai, tačiau dėl didelių azoto nuostolių vis dažniau taikomi kiti mėšlo paskleidimo būdai – juostomis, sekliai įterpiant atvirais arba uždarais grioveliais. Labai populiaru skystąjį mėšlą paskleisti juostomis. Mėšlo paskleidimas įterpiant mažina amoniako emisiją, tačiau tam reikalinga gana brangi įranga.

Ankstyvą pavasarį į žolynus reikėtų įterpti kiek įmanoma daugiau mėšlo. Šiuo laiku galima sumažinti amoniako emisiją į orą, o augalai gerai pasisavina jiems reikalingą azotą. Jei mėšlas yra skleidžiamas pakrikai, užteršiami žolynai, nes nemažai jo prilimpa prie augalų. Todėl reikėtų tręšti kuo anksčiau, kol žolynai neaukšti. Reikia įvertinti tai, kad patręštą skystuoju mėšlu žolyną galima šienauti ar jame ganyti gyvulius tik po 6 savaičių. Tačiau geriausia būtų, kad iš skystuoju mėšlu patręšto žolyno būtų gaminamas silosas, o gyvuliai ganomi tik žolynams atžėlus iš naujo. Paskleidžiant skystąjį mėšlą su įterpimo į dirvą įtaisais, mažiau užteršiami žolynai, galima naudoti didesnę mėšlo paskleidimo normą, galima jį paskleisti, kai žolė jau yra ūgtelėjusi.

Taigi stengiantis kuo efektyviau panaudoti mėšle esantį azotą, mėšlą reikia paskleisti kuo anksčiau pavasarį, kai tai leidžia oro sąlygos ir laukų, ant kurių jis bus skleidžiamas, būklė. Paskleidimo norma turėtų būti kuo didesnė. Šylant orams ir artėjant vasarai, mėšle esantį azotą augalai pasisavina prasčiau.

Kokį srutvežį pirkti?

Renkantis srutvežį, reikia atsižvelgti į medžiagą, iš kurios pagamintas mašinos mėšlo rezervuaras. Jis gali būti plastikinis arba metalinis. Plastikinio rezervuaro privalumai: lengvesnis, todėl reikia mažesnio galingumo traktoriaus, atsparus korozijai. Trūkumas: mažas atsparumas mechaniniams pažeidimams. Metalinio rezervuaro privalumai: atsparus mechaniniams pažeidimams, tačiau jis yra sunkesnis, todėl labiau suslegia dirvą.

Srutvežis gali būti su siurbliu arba be jo. Geriausia, kai prie srutvežio yra komplektuojamas siurblys, nes sugedus siurblinės siurbliui, tokią mašiną galima panaudoti srutoms iš siurblinės išsiurbti. Be to, nereikės mėšlo kaupykloje įrengti dar vieno papildomo siurblio srutvežiui užpildyti. Taip sumažės išlaidos, nes nereikės pirkti papildomos įrangos ir nebus jos eksploatacijos išlaidų.

Jei pirksite srutvežį su siurbliu, įvertinkite jo tipą. Prie srutvežio montuojamas siurblys gali būti vakuuminis kompresorius, kumštelinis arba sliekinis siurblys. Vakuuminio siurblio pranašumas tas, kad siurbiant srutas įrangai pavojaus nekelia mėšle pasitaikantys smulkūs akmenukai ar kiti svetimkūniai, trūkumas – negalima srutvežio pripildyti iki viršaus, nes srutos putoja, o putos gali patekti į kompresorių. Todėl tokiuose srutvežiuose yra mažesnis prisiurbimo lygis. Jie ne taip tolygiai paskleidžia mėšlą laukuose. Kol srutvežio talpa yra pilna, srutų ar skystojo mėšlo išsilieja kur kas daugiau, kai talpa pradeda tuštėti – mažiau.

Kumštelinio siurblio privalumas – vienodas našumas, tolygus srutų paskleidimas laukuose, didesnis srutvežio talpos prisiurbimo gylis. Trūkumai – siurblį gali sugadinti akmenukai, todėl prieš jį būtina papildomai sumontuoti smulkintuvą arba akmenų gaudyklę. Tai padidina srutvežio kainą. Smulkintuvas lengvai susmulkina šiaudus, virves, todėl tai pagerina srutų ar skystojo mėšlo išlaistymą pro specialius įrenginius (pvz., žarnas, taikant diskinį su įterpimu išlaistymo būdą ir pan.).

Vakuuminis siurblys srutas ar skystąjį mėšlą gali pumpuoti iš 3–4 m gylio, kumštelinis – iš 6 m. Tai taip pat svarbus parametras, renkantis srutvežio siurblį.

Lietuvoje dažniausiai naudojami srutvežiai su vakuuminiais siurbliais, kadangi jie yra pigesni.

Didesnės kaip 10 m3 talpos srutvežis turėtų būti dviašis. Įsigyjamą srutvežį reikia derinti prie turimo traktoriaus galingumo.

Pigiausiai atsieitų neužsipildantis, necinkuotos metalinės talpos ir su paprasčiausia išlaistymo sistema (išlaistymas pakrikai) srutvežis. Kuo išlaistymo sistema yra geresnė, tuo srutvežis bus brangesnis. Jei srutos paskleidžiamos žarnomis, reikia pasirinkti išlaistymo plotį (mažiausias plotis 6 m). Patartina srutvežio išlaistymo įrenginių plotį priderinti prie kitų ūkyje naudojamų mašinų (trąšų barstytuvo, purkštuvo). Vertinant išlaistymo žarnomis įrenginį aplinkosaugos požiūriu, labai svarbu, kad išlaistymo žarnos būtų užlenkiamos į viršų ar užspaudžiamos, kad transportavimo metu iš jų netekėtų srutos ar skystasis mėšlas.