Išsivysčiusių šalių ūkininkai neįsivaizduoja savo veiklos be valstybės (o Europoje – ir be ES) paramos. Subsidijuojamos sąnaudos, kompensuojamas ūkininkavimas nepalankiose ūkininkauti vietovėse, mokama už produkcijos kiekį ar tiesiog už tai, kad asmuo turi žemės. Naujosios Zelandijos patirtis rodo, kad pelningai ūkininkauti galima ir be valstybės paramos.

Nors pastaruoju metu ES išmokų sistemą bandoma pertvarkyti, pritaikant prie laisvėjančios pasaulinės rinkos sąlygų, subsidijų lygis ES išlieka aukščiausias pasaulyje. Įvairūs aplinkosaugos, sveikatos bei kokybės standartai, kurių turi laikytis ES ūkininkai, taip pat bene griežčiausi pasaulyje. Tačiau Naujosios Zelandijos patirtis verčia kitaip pažvelgti į šią problemą. Ši šalis gamina aukštos kokybės, didelės pridėtinės vertės, žinomų prekės ženklų, tačiau palyginti pigius maisto produktus, nors jų transportavimo išlaidos, atsižvelgiant į šalies geografinę padėtį, yra labai didelės. Įdomu tai, kad Naujosios Zelandijos ūkininkai negauna tiesioginių subsidijų, o valstybė savo paramą orientuoja į mokslo ir plėtros tyrimus. Šios šalies žemės ūkio ir maisto pramonės efektyvumas bei pelningumas išaugo daugiau nei dvigubai būtent tada, kai subsidijos buvo panaikintos.

Žemės ūkio reforma

Pastaruosius 80 metų Naujoji Zelandija vykdė protekcionistinę politiką – saugojo savo gamintojus: taikė importo muitus, įsteigė gamintojų prekybos rūmus ir suteikė jiems monopolines pagrindinių prekių eksporto teises bei kt.

Šalies vidaus rinka maža, todėl didžioji dalis žemės ūkio produkcijos buvo realizuojama užsienyje. Tačiau eksporto srautai buvo koncentruojami labai siaura kryptimi – į Didžiąją Britaniją (Naujoji Zelandija yra konstitucinė monarchija, kurios formali valdovė – Didžiosios Britanijos karalienė). Didžiajai Britanijai 1972 m. įstojus į ES, Naujosios Zelandijos prekės neteko išskirtinių sąlygų, eksportuotojai susidūrė su problemomis. Tuo metu pasaulyje smarkiai išaugo naftos kainos, sukilo infliacija, šalies ūkininkams buvo sunku išlaikyti maisto produktų kainas tarptautinėse rinkose. Situaciją dar labiau pablogino nauja vyriausybės politinė nuostata skirti ūkininkams subsidijas ir išlaikyti esamą gamybos lygį bei stabilizuoti gamintojų pajamas. Per du dešimtmečius iki 1984 m. subsidijos gamintojams palaipsniui išaugo nuo 3 iki 40 proc. bendrųjų ūkio pajamų. Subsidijos pamažu apėmė vis daugiau sričių: imta kompensuoti trąšų pirkimo, gyvulių vertinimo išlaidas, pradėta teikti lengvatines paskolas ir t. t. Paramos augimas skatino dar didesnę infliaciją, ūkininkai ėmėsi ne pelningiausios, bet labiausiai valstybės subsidijuojamos veiklos, o tai darė įtaką neefektyviam išteklių paskirstymui bei perprodukcijai. Žemės ūkio sektoriaus produkcijos vertė 1983–1984 m. buvo jau mažesnė už faktines gamybos ir perdirbimo išlaidas. Žemės ūkio sektoriaus reforma buvo neišvengiama.

Į valdžią atėjusi nauja vyriausybė  1984 m. panaikino paramos priemones, taikytas pieno, mėsos produktų bei vilnos kainodarai, taip pat lengvatines paskolas, mokesčių lengvatas bei nemokamas viešąsias paslaugas ūkininkams. Per penkerius metus vidutinis gamintojo paramos įvertis nuo 24 proc. nukrito iki 3 proc., t. y. Naujosios Zelandijos ūkininkai prarado apie 40 proc. savo bendrųjų pajamų. Be to, liberalizuota vidaus rinka smarkiai sumažinus arba panaikinus importo tarifus. Šiuo metu įvežamiems į šalį produktams taikomi nuliniai arba, palyginti su ES, labai maži tarifai.

Naujojoje Zelandijoje taikomi tarifai importuojamai žemės ūkio ir maisto produkcijai 2008 m., %

Reforma buvo kompleksinė, ji apėmė ne tik žemės ūkio sektorių. Buvo panaikintas reguliavimas, ribojęs konkurenciją žemės ūkio paslaugų srityje, liberalizuota darbo rinka, reformuotas miesto bei kaimo teritorijų planavimo mechanizmas. Visi šie pokyčiai prisidėjo prie spartaus žemės ūkio produktyvumo kilimo.

Pradėjus įgyvendinti reformą, palūkanų lygis buvo labai pakilęs, valiutos kursas smarkiai nukritęs, o konkurencija itin išaugusi. Todėl prognozuota, kad subsidijų panaikinimas sukels masinius šalies ūkininkų bankrotus. Tačiau, priešingai prognozėms, veiklą nutraukė vos 1 proc. ūkių. Dauguma nedidelių ūkių, kurie neapsijungė, išliko įvairindami pirminius pajamų šaltinius. Nemaža dalis ūkių pakeitė pagrindinės veiklos kryptį, pereidami nuo nelabai pelningų, bet anksčiau vyriausybės remiamų šakų, pavyzdžiui, avininkystės, prie liberalizuotos rinkos sąlygomis pelningiausių sričių – pienininkystės bei sodininkystės. Po reformos bendrasis žemės ūkio produktyvumas šoktelėjo nuo 1,5 iki 2,5 proc., gerokai lenkdamas bend-rąjį šalies produktyvumo augimą. Eksportas išaugo daugiau negu dvigubai. Panašiai kilo ir grynosios ūkininkų pajamos.

Tokį spartų augimą nulėmė reformos metu išaugusi konkurencija, eksporto apimčių didėjimas bei ryškus rinkų išsiplėtimas (šiuo metu apie 90 proc. visų pagaminamų žemės ūkio ir maisto produktų eksportuojama į daugiau kaip 150 šalių), technologijų importo didėjimas ir bendras inovatyvios veiklos pakilimas.

Šių dienų Naujosios Zelandijos žemės ūkio sektoriaus pasaulinis konkurencingumas remiasi būtent naujovių kūrimu ir diegimu. Privataus sektoriaus finansuojamuose moksliniuose tyrimuose dominuoja žemės ūkio bei miškininkystės produkcijos gamintojų ir perdirbėjų investicijos. Investuoti į tyrimus bei plėtrą skatina ir valstybės parama – vienintelė paramos rūšis, tebeteikiama Naujojoje Zelandijoje po devintojo dešimtmečio reformų.

Naujosios Zelandijos vyriausybės nuomone, siekiant žemės ūkio ir maisto sektorių išlaikyti pasaulyje konkurencingą, būtina nuolat investuoti į inovacijas ir jų taikymą šiuose sektoriuose. Parengta „New Zealand Fast Forward“ programa turėtų paskatinti dar aktyviau investuoti privatų ir valstybinį sektorių. Fondo lėšos skiriamos mokslo tyrimų ir inovacijų diegimo paramai. Valstybė per 10–15 metų yra numačiusi skirti 295 mln. eurų, iš privataus sektoriaus tikimasi sulaukti papildomų 545 mln. eurų investicijų. Tai didžiausia šalies vyriausybės parama mokslui, tyrimams ir inovacijoms iš iki šiol buvusių. Valstybės ir privataus sektoriaus bendradarbiavimą koordinuoja taryba, kuri nustato šio investavimo strateginius prioritetus bei priima strateginius investavimo sprendimus. Pagrindinės investicijų kryptys: tausojančios gamtą kaimiškosios sistemos, tyrimų ir mokymo pajėgumai, maisto inovacijų klasteriai ir internacionalizacija. Investicijos į žinias, intelektinį kapitalą bei naujas technologijas, taip pat egzistuojančių verslo praktikų naujoviškas naudojimas tapo pagrindu kuriant pridėtinę vertę Naujosios Zelandijos žemės ūkyje.

Inovacijos ir kooperacija pieno sektoriuje

Didžiausias šalies pieno kooperatyvas „Fonterra“ yra viena daugiausiai į mokslinius tyrimus ir inovacijas investuojančių organizacijų šalyje. Būtent tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, leidžiančių Naujajai Zelandijai sėkmingai plėstis esamose bei įsitvirtinti naujose užsienio rinkose. Kurdama aukštos pridėtinės vertės kokybišką, tačiau pakankamai pigią produkciją (pieno gamybos sąnaudos išlieka tarp mažiausių pasaulyje), šalis eksportuoja apie 95 proc. visos pagaminamos pieno produkcijos į įvairias pasaulio šalis. Pieno produktų eksportas sudaro beveik pusę žemės ūkio ir maisto produktų eksporto, o šalis šiuo metu yra didžiausia pieno produktų eksportuotoja (33 proc. visos tarptautinės prekybos pieno produktais) bei aštunta pagal dydį gamintoja pasaulyje, pateikianti rinkai 2,2 proc. visų pieno produktų. Pieno gamintojų pelningumas didėja kasmet, netgi nepaisant 2007 m. didelių nuostolių atnešusių sausrų bei šiuo metu mažėjančių pieno supirkimo kainų. Taip pat nuolat daugėja karvių, auga jų produktyvumas.

Tvirtas Naujosios Zelandijos pieno gamintojų ir perdirbėjų pozicijas kitų šalių atžvilgiu lėmė ne tik naujovių taikymas. Didelį vaidmenį suvaidino kooperacija, išsiplėtojusi tiek pačių ūkininkų iniciatyva, tiek skatinama valstybės. Naujosios Zelandijos pieno prekybos rūmai (PPR) įsteigti 1923 m., jiems suteikta monopolinė teisė eksportuoti pieno produktus (taip pat išduoti eksporto licencijas). PPR importo kontrolės teisės buvo panaikintos devintojo dešimtmečio viduryje, tuo tarpu eksporto monopolio teises į tam tikras šalis išlaikė iki pat įsijungimo į „Fonterra”. Iki reformos PPR buvo gausiai subsidijuojama valstybės, tačiau po reformos daugumos lengvatų ji neteko, pvz., galimybės gauti lengvatinių paskolų. PPR kapitalą sudarė valstybės ir kooperatyvų lėšos.

Per pastaruosius 70 metų kooperatyvams jungiantis tarpusavyje arba įsigyjant vieniems kitus, iš 499 kooperatyvų liko 4. Susijungus „Kiwi Co-operative Dairies Limited”, „New Zealand Co-operative Dairy Company Limited” ir „Fonterra Co-operative Group Limited“ bei PPR (iš valstybės perpirkus jos akcijų dalį), 2001 m. buvo suformuota „Fonterra“ grupė – kooperatyvas, turintis apie 11 tūkst. akcininkų. „Fonterros“ akcininkai – jos pieno tiekėjai, kurių turimų akcijų kiekis paremtas tiekiamo pieno, perskaičiuoto į riebalus, kiekiu (akcijų neturi tik tie pieno tiekėjai, kurie parduoda pieną „Fonterrai“ sutartiniais pagrindais, tačiau jie sudaro mažumą).

Kooperatyvo veikla apima pieno bei jo produktų gamybą, surinkimą, perdirbimą ir pardavimą, taip pat mokslinius tyrimus. Pasaulinis konkurencingumas grindžiamas mažiausiomis sąnaudomis ir didžiausiu efektyvumo lygiu, koncentruojantis į inovacijas (pavyzdžiui, vienas naujesnių patobulinimų – „Gudresnė pieno surinkimo programa“; sukūrus modernias ir mobilias kokybę vietoje tikrinančias sistemas bei sureguliavus transporto srautus, pagerėjo pieno kokybė, sumažėjo transportavimo išlaidos) ir rinkodarą. Itin didelis dėmesys skiriamas prekių ženklų populiarinimui užsienio rinkose. Tai atneša teigiamų rezultatų: „Fonterra“ yra didžiausia pasaulyje pieno produktų eksportuotoja ir penkta pagal dydį pieno produktų gamybos įmonė pasaulyje („Fonterros“ eksportas sudaro 20 proc. viso šalies eksporto pajamų), kurios metinė apyvarta siekia 6 mlrd. eurų. Kooperatyvas perdirba apie 95 proc. viso Naujosios Zelandijos pieno. Siekiant panaikinti pieno rinkos monopolį, „Fonterra“ teisės aktais įpareigota tiekti tam tik-rą kiekį (400–500 mln. litrų, arba 3–3,75 proc. viso „Fonterros“ perdirbamo pieno) žaliavinio pieno nepriklausomiems perdirbėjams, įskaitant konkurentus, už nustatytą kainą, taip siekiant užtikrinti lengvesnį naujų perdirbėjų atėjimą į rinką, kad jiems nebūtų būtina susikurti savo tiekėjų tinklo. „Fonterra“ privalo leisti savo tiekėjams 20 proc. jų pagaminamo pieno parduoti kitoms įmonėms. Trečias įpareigojimas – priimti į kooperatyvą akcininkų teisėmis visus to pageidaujančius naujus tiekėjus, atitinkančius minimalaus kiekio ir vidutinių transportavimo išlaidų reikalavimus. Visi šie reikalavimai bus taikomi tol, kol bus atkurtas pakankamas konkurencijos lygis šalyje (numatoma tai padaryti iki 2013 m.).

Kai kurie užsienio ekspertai teigia, kad tokią „Fonterros“ galią nulėmė valstybės parama. Ir nors šis kooperatyvas nėra remiamas tiesiogiai, tačiau jis gauna nemažai naudos iš netiesioginės vyriausybės paramos. Pavyzdžiui, „Fonterra“ turi vyriausybės užtikrintą eksporto monopolio teisę į tam tikras rinkas. Net pagal naują 2007 m. numatytą importo licencijų į tam tikras rinkas (pavyzdžiui, į ES ir JAV tam tikrų sūrio rūšių ir pan.) suteikimo tvarką – jos paskirstomos pieno perdirbėjams pagal jiems perdirbti pateiktų pieno riebalų kiekį. Tokia sistema užtikrina „Fonterrai“ teisę į 95 proc. eksporto dalį į šias konkrečias rinkas.

Kita svarbi netiesioginės paramos rūšis – subsidijos tyrimams ir plėtrai, kurios, nors ir skiriamos visam pieno sektoriui, akivaizdžiai daugiausia naudos atneša „Fonterrai“. Tačiau ši parama tik parodo, kaip valstybė turi remti savo gamintojus, kad užtikrintų jų tarptautinį konkurencingumą. Kita vertus, šios paramos efektas be sudarytų sąlygų efektyviam komerciniam ūkininkavimui ir be pačių ūkininkų iniciatyvos būtų gerokai mažesnis.

***

Naujoji Zelandija – salų valstybė Ramiajame vandenyne, apie 2 000 km į pietryčius nuo Australijos. Šalies plotas 268,7 tūkst. kv. km. Dirbamos žemės beveik 4 kartus daugiau negu Lietuvoje, o gyventojų panašiai – apie 4 milijonus. Naujoji Zelandija yra toli nuo visų savo eksporto rinkų, kurios jai yra gyvybiškai svarbios, nes vidaus rinka labai maža.

Naujoji Zelandija yra moderni, aukšto ekonominio išsivystymo lygio valstybė. Tačiau kitaip negu daugelyje išsivysčiusių valstybių, žemės ūkis ir maisto pramonė sudaro ekonomikos pagrindą: šiame sektoriuje dirba 20 proc. darbuotojų, sukuriančių daugiau kaip 20 proc. BVP. Eksporto struktūroje žemės ūkio ir maisto produkcijos indėlis dar svaresnis – 54 proc. viso prekių eksporto. Šalyje veisiamos avys, galvijai, kiaulės. Auginami kviečiai, avižos, kiviai, citrusiniai ir kiti vaisiai.