Nedidelis 34 melžiamų karvių šeimos ūkis – turtas, kurį Arūnas ir Ovelina Stankevičiai užgyveno per daugiau kaip dešimt savarankiško ūkininkavimo metų. Tiesa, jie naujausių technologijų madų nesivaiko ir taiko konservatyvias, laiko patikrintas gyvulių laikymo ir melžimo sistemas.

Kelias į marijampoliečių ūkį vingiuoja palei pat Lenkijos sieną. Kalvarijos seniūnijoje, Liubavos kaime įsikūrę jaunuoliai ūkininkauti pradėjo, kaip jie sako, nuo nulio, tiksliau nuo dviejų karvių. Ji sekretorė, jis – melioracijos specialistas.

Nešaltą, pririštų karvių laikymo tvartą, kurį ūkininkai pasistatė pernai, užsienio specialistai sukritikuotų – saitinis laikymo būdas jau praeitis. Kitose valstybėse tokie tvartai didelė retenybė, verta demonstruoti tik muziejuose. Stankevičiai pasirinkto gyvulių laikymo būdo nepeikia ir laikosi kitokios nuomonės: taip gyvulius augino anksčiau, kodėl gi to atsisakyti dabar? „Gyvuliai tik pirmąją žiemą žiemoja naujajame tvarte. Dabar dirbti – vienas malonumas“, – sako Ovelina, kalbėdama apie pastarųjų metų pokyčius ūkyje. Jauniems ūkininkams džiaugtis tikrai yra kuo: anksčiau gyvuliai buvo išmėtyti skirtinguose pastatuose, karvės melžiamos rankomis.

Atsinaujinti pastūmėjo ES parama

Stankevičiai augina 34 melžiamas karves, kurių produktyvumas siekia beveik 7 tūkst. kg. Be naujojo tvarto, jie dar pastatė 723 m3 talpos itališką skystojo mėšlo rezervuarą. Dalis investicijų į mėšlo tvarkymo įrangą kompensuota iš ES fondų Nitratų direktyvos reikalavimams įdiegti skirtos programos, o melžimo ir pieno šaldymo įrangai įsigyti gauta Pieno direktyvos priemonės parama. „Dar reikia nusipirkti srutvežį. Kol ateis metas tręšti, gal pavyks jį įsigyti. Rezervuare telpa 9 mėnesių mėšlas“, – aiškina ūkininkas.

Arūnas pasinaudojo ir jaunojo ūkininko įsikūrimo programa. „Įsigijome naują traktorių, padargų, priekabą. Paramos lėšų viskam nepakako, teko skolintis iš bankų. Nacionalinė mokėjimų agentūra dar ne viską, kas priklauso, pervedė“, – pasiguodė jaunasis ūkininkas. Pasak jo, įgyvendindamas projektus, rinkosi pigiausią, kokia yra rinkoje, įrangą, kad tik užtektų programose numatytos paramos.

Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) duomenimis, Nitratų ir Pieno direktyvų reikalavimams įgyvendinti skirtai paramai gauti patvirtinta 5 181 paraiška, išmokėta per 382 mln. Lt. Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo priemonės paramai gauti patvirtintos 939 ūkininkų paraiškos (paramos suma siekia daugiau kaip 124 mln. Lt).

Ūkininkai valdo 76 ha žemės, beveik visa žemė nuomojama. Pusė ploto užima javai, kukurūzai, kita pusė skirta ganykloms. Visus pašarus Stankevičiai pasigamina patys. „Techniką derliui nuimti, šienainiui ritiniuose pagaminti samdome. Nors nuoma nepigiai atsieina, kitos išeities neturime, patiems įsigyti visą techniką būtų per brangu“, – nedidelio ūkio problemas įvardija Arūnas.

Bandos puošmena – vietinės karvės

Bendras ūkio pajamas šiek tiek papildo vietinių veislių gyvūnų išsaugojimui skirta parama (621 Lt už gyvulį). Tik aklas neatkreiptų dėmesio į neįprastos spalvos Stankevičių karves. Juodmargių gyvulių masėje Lietuvos šėmosios ir baltnugarės tikra puošmena: pirmosios stebina pelenų pilkuma, o antrųjų kailis „išpaišytas“ juodmargu žemėlapiu, per kurį nutiestas pieno baltumo kelias. Baltnugarių karvių išskirtinis požymis – per nugarą einanti balta juosta.

Lietuvos vietinės karvės iš kitų išsiskiria ne tik savo išvaizda, bet ir produktyvumu. Ovelina pastebėjo, kad nors šios karvės ir nėra tokios produktyvios (apie 5 tūkst. kg), bet jų pienas riebesnis ir baltymingesnis. „Svarbiausia, kad jos ne tokios lepios, nereiklios šėrimui, ramaus būdo. Jas lengviau apsėklinti“, – vietinių karvių portretą piešia ūkininkė.

Ūkyje laikomos trys šėmosios ir viena baltnugarė karvė, dar auginamos kelios telyčios. „Net nežinau tiksliai, kiek jų yra iš viso“, – nusišypso ūkininkė pabrėždama, kad vietines karves ir toliau laikys. Bandoje yra keletas mėsinių ir pieninių veislių mišrūnų. Paprastai veršeliai parduodami, tačiau keli mėsingesni buliukai nupenimi iki 500 kg. Visi gyvuliai dabar glaudžiasi viename 48 vietų tvarte. „Veršelių gyvenamoji vieta tinkamai dar nesutvarkyta, reikia girdyklas įrengti“, – apie būtinus darbus kalba ūkininkė.

Gyvuliai šeriami tradiciškai, t. y. taip, kaip ir daugumoje ūkių, kurie negali pasigirti nei robotais, nei stulbinamais primilžiais. Karvės dar gauna šieno, ritiniuose pagaminto šienainio, kukurūzų siloso, po 4 kg kviečių, miežių miltų mišinio. „Anksčiau visas karves palepindavome vitaminų ir mineralų priedais, dabar jų duodame tik melžiamoms“, – taupyti priversti ir Stankevičiai.

Savo rūpesčių kitiems neužkrauna

Nuo pat ūkininkavimo pradžios, kai jauna dvidešimtmečių pora grįžo į močiutės sodybą ir teturėjo 2 ha žemės, Stankevičiai stengiasi viską daryti savo jėgomis. „Ir anksčiau, ir dabar melžiame patys. Rankomis melžėme tol, kol banda neviršijo 16 karvių. Pati sūrius gaminau ir juos pardavinėjau turguje“, – prisimena Ovelina neslėpdama, kad ūkininkauti jai labai patinka. Tai ji buvo visų pokyčių iniciatorė. Vyras jai dažnai priekaištaudavo, kad vis negana.

Jokių žemės ūkio mokslų nebaigusi ūkininkė akimirksniu atpažįsta rujojan-čias karves. Ji net išmoko pati nustatyti, ar karvė veršinga. „Turiu vadovėlių, iš jų mokiausi, kaip tai padaryti. Kai laikėme paršelius, pati juos kastravau. Ne kartą galvojau, kad reikėtų pasimokyti Veterinarijos akademijoje, tačiau mane labiau domina praktika, teorija gal ir nesisektų“, – svarsto Ovelina. Ji nuo pat mažens mamai padėdavo kolūkio fermose. Ūkininkė sako, kad su visais darbais kol kas pavyksta patiems susitvarkyti. „Dviese su vyru keturiais aparatais karves pamelžiame per valandą. Pagalbos iš nieko neprašome ir savo rūpesčių niekam kitam neužkrauname“, – pabrėžia Ovelina. Ji pati ėmėsi ir ūkio buhalteriją tvarkyti.

Naujas tvartas – sena Ovelinos svajonė. Pasak ūkininkės, dabar melžti karves daug lengviau. Tiesa, kartu su vienu architektu sukurtą pastatą ūkio šeimininkas kritiškai vertina. „Viską daryčiau kitaip“, – prisipažįsta Arūnas. Pasak jo, kai kuriose vietose, kur pastogėje nėra šiaudų, lubos rasoja. Ūkininkas planuoja įrengti ventiliatorių, kuris ištrauktų perteklinę drėgmę ir įsijungtų automatiškai, jei aplinkos temperatūra tvarte viršytų nustatytą ribą.

Pradėtą darbą reikia pabaigti

Apie ūkio ateitį Stankevičiai mažai kalba, tik garantuoja, kad bandos daugiau nedidins. „Daugiau karvių būtų sunku patiems prižiūrėti“, – įsitikinusi Ovelina. Pieno sektoriaus ištikusios krizės ji nesureikšmina sakydama, kad kaip nors teks ją ištverti. Paskolas reikia išsimokėti, projektus pabaigti. „Ką pradėjai, privalai tęsti. Jei nebūtų skolų, vyras tikriausiai nuleistų rankas, aš tai nepasiduosiu taip lengvai“, – tvirtos nuomonės laikosi ūkininkė. Arūnas tik džiaugiasi, kad banda nedidelė, investicijos kur kas kuklesnės negu kituose ūkiuose. „Projektuose dalyvaujančius kaimynus paskolos baigia visiškai supančioti“, – užjaučia nepavydėtinoje padėtyje atsidūrusius kolegas Arūnas.

Dabar, kai pieno kainos nukrito nuo 1 iki 0,60 Lt/kg, kiekvienas litas aukso vertės. „Išdalinu viską, ką už pieną gaunu, lieka koks šimtas litų, kurių užtenka tik keliems kartams į parduotuvę nueiti“, – beviltiškumo gaidos išsprūsta iš Arūno lūpų, tačiau, kai paima ant rankų mažąją dukrelę Skaistę, veidas nušvinta optimizmu.

***

Vietinių veislių karvių ištakos siekia XVI amžių. Jos priklauso Lietuvos genofondui ir yra saugomos. Vietinių veislių gyvulių ir paukščių augintojams teikiama parama pagal agrarinės aplinkosaugos programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“. Remiantis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, Lietuvoje 2007–2008 m. buvo auginama 391 baltnugarė ir 448 šėmosios pagerintos karvės, kurių vidutinis produktyvumas 5 500 kg, riebumas 4,20, baltymingumas – 3,31 procento.