Visuotinis sunkmetis purto visus rinkos dalyvius, ir ūkininkai – ne išimtis. Joniškio rajone septyniolika metų ūkininkaujantis Pranas Užkuraitis neprisimena tokių metų, kad jam supirkėjai būtų skolingi 1 mln. litų, o jis pats savo ruožtu taip pat negalėtų atiduoti 400 tūkst. Lt įsiskolinimo. Ūkininkas jaučiasi tiesiog įstumtas į tokią padėtį ir neturi lėšų atsiskaityti verslo partneriams už įsigytas prekes – dėl to jam ypač nesmagu.

„Didžioji dalis rinkos dalyvių likome vienas kitam skolingi. Laiku ir už gerą kainą pardavėme kviečius, tik štai pinigų nesulaukiame, – sako Pranas, visą kviečių derlių rudenį pardavęs vienai stambiai Joniškyje veikiančiai grūdų supirkimo įmonei. – Padėtį apsunkina tai, kad mes patys priversti mokėti delspinigius, nes negalime atsiskaityti su tiekėjais. Bet tikiu, kad reikalai išjudės iš vietos, juk ne pirmi metai dirbame, pasitikime vieni kitais.“

Už toną kviečių ūkininkas buvo suderėjęs 600 Lt – kaina tikrai nebloga, ypač žvelgiant iš šiandieninės pozicijos. O štai rapsus Pranui pavyko parduoti už neįtikėtinai aukštą kainą – po 1 430 Lt/t gavo ir pirkėjas išsivežė tiesiai iš kiemo. „Mūsų sutartis su bendrove „Rapsoila“ buvo balandžio mėnesį pasirašyta ir tokia kaina užfiksuota. Aišku, mes irgi rizikavome, bet šįkart labai išlošėme“, – sėkmingu sandoriu džiaugiasi ūkininkas, dabar dar laukiantis ir subsidijų už energetinius augalus. Išankstinės sutartys – tai savotiška loterija. Pernai ūkininkas laimėjo, o štai užpernai pralošė: kelis šimtus tonų kviečių pardavė po 400 Lt/t, mat tokia kaina buvo fiksuota sutartyje, o visi aplinkiniai ūkininkai už kviečius gavo vos ne dvigubai daugiau – po 700 Lt/t.

Išlošti ar pralošti galima ne tik parduodant, bet ir perkant. Štai salietrą pirko po 1 500 Lt/t, už kompleksines trąšas mokėjo irgi brangiai, praktiškai ir visas chemines augalų apsaugos priemones jau įsigijo rudeninėmis kainomis, kurios paskui smuktelėjo. „Dabar salietros už 1 100 Lt/t galėčiau nusipirkti. Bet kas žinojo, kad kainos kris“, – aiškina ūkininkas.

Žemė brangi ir jos trūksta

385 ha ūkyje auginamos dvi pagrindinės kultūros – žieminiai rapsai ir kviečiai. Rapsų pernai kūlė po 4,5 t/ha, kviečių byrėjo per 9 t/ha – Joniškio rajone tokie geri derliai nėra retenybė. Žemė čia derlinga, todėl ir brangi. Dirbamos žemės kainos pikas buvo 14 000 Lt/ha, o dabar kaina jau nukrito maždaug iki 8 000 Lt/ha. Užkuraičiai brangiausiai už hektarą yra mokėję po 9,5 tūkst. litų. Dabar irgi žemės pirktų, bet niekas jos neparduoda – žmonės laukia euro įvedimo, tikisi kainų augimo. Bet ūkininkas spėja, kad situacija gali greitai keistis – ekonominė krizė galbūt paskatins žemės savininkus parduoti žemę, gal kažkam prireiks pinigų.

„Tik baugu, kad visi iš karto nesuskubtų siūlyti žemės pirkti, nes tuomet pritrūktume lėšų“, – įsiterpia Prano žmona Asta. Per visą savo ūkininkavimo laikotarpį (nuo 1992 m.) Užkuraičiai yra nupirkę 40 ha žemės. Visa kita – nuomojama. Nuomos sutartys sudarytos iki 2010 m. Ūkininkai džiaugiasi, kad nė vieno nuomojamo hektaro savininkai nėra atsiėmę. „Mat visada laiku su žmonėmis atsiskaitome“, – aiškina Pranas pridurdamas, kad nuomos kaina už hektarą žemės dabar svyruoja nuo 300 iki 400 Lt (už didesnius masyvus mokama brangiau). Kainą pakelia ir tai, kad rajone tarp ūkininkų jaučiama didelė konkurencija dėl žemės.

„Mūsų krašte nė lopinėlio nedirbamos žemės nėra – net 50 arų plotas yra paklausus. Jei pasiūlytų, net ir 20 arų nupirktume“, – sako Asta. Ūkininkai patenkinti, kad ūkį pavyko sukomplektuoti labai kompaktišką – visi laukai yra 5 km spinduliu.

Didžiausios investicijos – į techniką

Užkuraičiai parengė du projektus europinei paramai gauti: pirmasis jau įgyvendintas, o antrasis įvertintas, laukiama kvietimo pasirašyti sutartį. Europinės lėšos buvo reikalingos moderniai technikai įsigyti. Pagal pirmąjį projektą pirktas traktorius, plūgas, purkštuvas, skutiklis, pagal antrąjį – javų kombainas. Visą techniką ūkininkas perka iš bendrovės „Lytagra“. Užpernai tarptautinėje technikos parodoje Hanoveryje ir kombainą New Holland CX 8080 nusižiūrėjo. Su naujuoju kombainu rudenį jau kūlė – visą kviečių ir rapsų derlių sparčiai sudorojo. Vieną seną „Don“ kombainą pardavė, o kitą pasiliko – dėl visą ko... Ūkyje nuolat dirba trys darbininkai, darbymečiu dar įdarbinami vienas ar du žmonės.

Užpernai vien į techniką investuota 1,1 mln. Lt, pernai – 1,3 mln. Lt. „Esi priverstas skolintis, kai tiek investuoji. O palūkanos bankams auga kiekvieną mėnesį“, – vėl prie skaudaus klausimo grįžta Pranas. Pasak ūkininko, kai paskaičiuoji, tai beveik ir neapsimoka projektų rengti. „Kainos sukyla, tenka mokėti už projekto rengimą, bankams dalį pinigų atiduoti – juk visą sumą iš karto reikia sumokėti, tik paskui atgauni pinigus. Techniką labiau apsimoka pirkti lizingu“, – svarsto Pranas, neseniai lizingu įsigijęs modernią sėjamąją.

Prieš dvejus metus iš esmės atnaujinus techniką, iš karto kilstelėjo ir derliai. Antri metai ūkyje taikoma neariamoji žemdirbystė. Praėjusį rudenį suarta tik apie 30 ha, visi kiti pasėliai pasėti į neartą žemę. Bet Pranas sako, kad kas treji metai laukus stengsis suarti. Jau nusipirko ir giluminį purentuvą, kuris purena žemę iki 30 cm gylio. Pasak Prano, pradėjus sėti į neartą žemę, derliai beveik nepakito, tik pasėliai truputį ligotesni pasidarė.

Kiek žemei duosi, tiek ji ir atiduos

Visus laukus tręšia tik biriomis trąšomis. Prieš porą metų pabandė naudoti skystąsias, bet teigiamo efekto nebuvo. Trąšų naudoja gausiai – vien azoto veikliosios medžiagos atiduoda po 220 kg/ha. „Tręšiame daug, bet užtat ir derliai dideli“, – tvirtina Pranas, suskaičiavęs, kad hektaro savikaina išeina 3 000 Lt. Jei pardavęs derlių tokios sumos nepasiekia, jau skaičiuoja nuostolius.

Ne pirmi metai ūkininką konsultuoja Tomas Urbonas – bendrovės „Agrokoncernas“ Pardavimų departamento direktorius. „Kai pradėjau dirbti tiksliai laikydamasis rekomendacijų, derliai gerokai pakilo. Tomas atvažiuoja, apžiūri pasėlius ir iš karto pasako, ko trūksta, savo darbą tikrai išmano, – specialisto patarimus vertina ir jais pasitiki ūkininkas. – Be to, mums visada siūloma rinktis iš kelių variantų, kurių savikaina skirtinga.“ Per ūkininkavimo metus Pranas įsitikino, kad kiek žemei duosi, tiek ji ir atiduos.

Kadangi ūkio pagrindą sudaro žieminiai augalai, visi pasėliai apdrausti. Ūkio šeimininkas rinkosi ne minimalias, o didesnes draudimo sumas, nes tai užtikrina didesnes draudimo išmokas – realią pagalbą bėdos atveju. Už savo ūkio draudimą sumokėjęs 30 000 Lt, Pranas sako pinigus atidavęs visai lengva širdimi ir dabar gyvena daug ramiau. „Esame stipriai nukentėję nuo šalčių 2006 m., pasimokėme, kad rizikuoti pavojinga“, – tikina ūkio šeimininkas.

Cukrinių runkelių atsisakė – ir nesigaili

Ūkininkauti Pranas su Asta pradėjo nuo 15 ha – tiek išsinuomojo išėję iš bendrovės, kurioje dirbo mechaniku ir buhaltere. Buvo laikas, kai laikė septynias karves ir šešiasdešimt kiaulių – tuomet iš gyvulių buvo įmanoma prisidurti ūkio išlaidoms, bet dabar Užkuraičiai specializuojasi tik augalininkystėje. Auginę cukrinių runkelių, nuo pernai jų atsisakė ir nesigaili – atvirkščiai, sako rudenį darbai taip ilgai neužsitęsia. Be to, ir runkelių kvota buvusi nedidelė, tad ūkis be šių augalų nenukentėjo. Ūkio specializacija išsigrynino ir dabar apsiriboja tik kviečiais ir rapsais. Tiesa, šiek tiek kasmet sėja vasarinių miežių – maždaug po 20 ha.

„Sandėlius, džiovyklas, valomąsias turime, grūdus paruošiame kokybiškus“, – užtikrino ūkininkas. Pranas yra ir kooperatyvo „Joniškio aruodas“ narys, įnešęs 45 000 pajų. Per kooperatyvą perka trąšas, pesticidus. Jo manymu, kooperacija ypač naudinga smulkesniems ūkininkams. Jam pačiam kol kas neprisireikia naudotis ir naujausia kooperatyvo investicija – moderniu elevatoriumi, kurio bokštuose telpa 30 000 tonų grūdų. Bet, pasak ūkininko, ką gali žinoti, kaip bus ateityje?

Pasikeitė aplinkinių požiūris į ūkininkus

Augalininkystės ūkyje žiemą darbų mažiau, bet Asta pasiskundžia, kad dabar tiek dokumentų reikia sutvarkyti, jog nėra kada ilsėtis. „Sodros“ mokesčius, sveikatos draudimo įmokas Užkuraičiai ir anksčiau mokėjo. Dabar Asta, tvarkydama ūkio buhalterinę apskaitą, stengiasi išsiaiškinti naująją ūkininkų apmokestinimo tvarką.

„Mes tai susitvarkysime, mūsų ūkis, kaip dabar madinga sakyti, skaidrus. Bet ką darys tie ūkininkai, kurie neveda dvejybinės buhalterijos?“ – klausia Asta. Ji tvirtina, kad šiandien ūkio buhalteris turi labai daug žinoti, sekti kasdien plūstančias naujienas. Moteris dėkinga Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistams, kurie išmokė nepaklysti dokumentų jūroje.

Astos ir Prano patarimai praverčia savarankiškai ūkininkauti pradėjusiai dukrai Eglei, kurios ūkis ne toks jau mažas – 70 hektarų. „Vyresnėlė kaime pasiliko, niekaip neišvijome į miestą, nors buvome jau ir butą nupirkę“, – šypsosi Asta neslėpdama pasitenkinimo, kad dukra eina tėvų pėdomis, kad bus ateityje kam ūkį patikėti.

Praėjusį rudenį Užkuraičių ūkis gavo Žaliąjį diplomą, liudijantį tinkamą profesinį pasirengimą ir kvalifikaciją bei suteikiantį teisę ūkininkams priimti moksleivius ir studentus praktiniam mokymui į savo ūkį. Be to, pelnyta pirmoji vieta konkurse „Metų ūkis 2008“. Ūkininkai remia Gasčiūnų mokyklos teatrą, dalyvauja bendruomenių, kurių Gasčiūnuose yra net dvi – mokyklos ir kaimo, veikloje.

Pasak Astos, pastaraisiais metais aplinkinių požiūris į ūkininkus labai pasikeitė. Dingo anksčiau nė neslepiama pašaipėlė pažįstamų žmonių kompanijoje, pabrėžtinai akcentuojanti užsiėmimą: „O, mūsų ūkininkai atvažiavo“. Dabar žemdirbiai jau įsitvirtino kaip stiprus socialinis sluoksnis. Gražūs namai, nepriekaištingai sutvarkyta aplinka, nauji automobiliai, sukomplektuota gamybinė bazė – dažnas ūkininkas tai jau turi. Kokią ateitį jie mato? „Šiaip tai nelengvi laikai ateina. Jau dabar aišku, kad kelerius metus negalėsime investuoti. Džiaugiuosi, kad visa bazė sukurta, technika supirkta, sandėliai pastatyti – atsilaikysime“, – sako Pranas Užkuraitis.