Prieš metus Lietuvoje įsikūrė Europos regioninės politikos institutas (ERPI). Jo veikla apima ne vien regionų darnaus vystymosi skatinimo priemonių analizę, vertinimą ir projektavimą, bet ir ekonominių procesų bei ekonominės politikos regionuose tyrimus. Daug dėmesio skiriama žemės ir maisto ūkio procesams, žuvininkystės sektoriaus ekonomikai ir bioekonomikai, socialiniams procesams ir socialinei politikai, tarp jų savivaldos organizavimui, gyvenimo kokybei, aplinkosaugai.

Institutas, remdamasis atliktais tyrimais, teikia pasiūlymus ir rekomendacijas valstybės institucijoms, ES ir tarptautinėms organizacijoms.

ERPI yra Baltijos vadybos fondo, dalyvaujančio Europos vadybos mokslininkų ir praktikų organizacijos veikloje, narys. Viešajai mokslo įstaigai vadovauja dr. Eglė Stonkutė, „Mano ūkio“ skaitytojams žinoma iš ankstesnių publikacijų. Šiame žurnalo numeryje E. Stonkutė analizuoja galimybes suvienodinti tiesioginės paramos lygį žemdirbiams ES šalyse.

Nors jau ketveri metai, kai Lietuva kartu su kitomis devyniomis šalimis tapo ES narėmis, „naujokių“ epiteto išvengti nepavyksta. Naujokėms taikomos teisinės lengvatos (pereinamieji laikotarpiai reikalavimams įgyvendinti), bet tuo pačiu ribojamos jų ekonominio augimo ambicijos. Chrestomatinis šios situacijos pavyzdys – naujųjų ES šalių žemės ūkio sektorius ir šiam sektoriui skiriama tiesioginė parama.

Tiesioginė parama naujųjų ES šalių žemės ūkio subjektams galėtų pasiekti 100 proc. ES tiesioginių išmokų lygį jau 2010 metais, jei valstybės narės atitinkamais metais skirtų maksimalias galimas papildomas nacionalines tiesiogines išmokas. Jei valstybės narės neskirtų jokių papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų, t. y. tiesioginės išmokos būtų mokamos tik iš ES lėšų, 100 proc. ES išmokų lygis būtų pasiektas vėliausiai 2013 metais.

Ši situacija jau iš pat pradžių netenkino Lietuvos. Dabar tenka sutikti, kad 100 proc. ES tiesioginių išmokų lygio taikymas nuo narystės ES pradžios galėjo būti pražūtingas šalies ekonomikai (pirmiausia dėl netvirtų investavimo struktūrų). Tačiau naujųjų ES šalių ekonominio augimo ambicijos labai greitai ir akivaizdžiai darė „stebuklus“. Itin sparčiai stiprėjo ir keitėsi žemės ūkio sektorius.

Senosiose ES šalyse įvedus bendrosios išmokos schemą, grindžiamą istoriniu išmokos skaičiavimo principu, tarp senųjų ES narių atsirado dideli tiesioginių išmokų dydžių skirtumai (pvz., Jungtinėje Karalystėje prieš ketverius metus išmokų skirtumai už hektarą žemės ūkio naudmenų apėmė intervalą nuo 50 iki 550 eurų; Švedijoje gyvulininkystės ūkių žemės ūkio naudmenų plotai vadinami „auksiniais“ hektarais, nes dėl didelio gyvulininkystės produkcijos intensyvumo ir santykinai mažo žemės ūkio naudmenų ploto istorinės bendrosios ūkių išmokos siekia neregėtas aukštumas). Ir tik nuo 2005 metų ES senosiose šalyse narėse įvedus bendrosios išmokos schemą jau pamirštamos istorinės tam tikrų ūkių gamybos apimtys ir vis garsiau kalbama, kad istoriniais duomenimis grindžiama parama rinkos sąlygomis nebūtų taikoma. Tuo tarpu naujųjų ES šalių žemdirbiai nerimsta jau nuo 2004 metų, siekdami, kad visoms šalims narėms būtų taikomas tas pats tiesioginių išmokų lygis.

Kaip sudaromas finansinis vokas

Verta prisiminti tiesioginių išmokų finansinio voko, skirto ES šalies žemės ūkio sektoriui, skaičiavimo formulę. Jis apskaičiuojamas remiantis konkrečios šalies žemės ūkio sektoriaus baziniu plotu (istorinis ES remtų tiesioginėmis išmokomis augalų pasėlių plotas), referenciniu derlingumu (senosioms šalims narėms istorinis vidutinis 1998–2000 metų derlingumas; naujosioms šalims narėms – 2000–2002 metų vidutinis derlingumas) bei referenciniais tam tikros produkcijos kiekiais (užfiksuotais iki 2003 metų). Galima teigti, kad tiesioginių išmokų finansinio voko skaičiavimo formulė atspindi istorinę arba praeities sektoriaus ir rinkos situaciją. Ir jei ji yra iš esmės įšaldanti senųjų šalių narių „aukso amžių“ (didelė vidaus rinkos apsauga ir tiesioginė parama), tai naujų šalių narių, restruktūrizuojančių žemės ūkį, atžvilgiu ši situacija yra įšaldanti jų „sąstingio amžių“ (šalies žemės ūkis ir visa ekonomika padėjo atsigauti po 1998 metų krizės Rusijoje).

Supaprastinta tiesioginių išmokų finansinio voko skaičiavimo formulė

Finansinis vokas = bazinis plotas x išmoka x referencinis derlingumas + referenciniai kiekiai x išmoka

Referencinis derlingumas senosiose ES šalyse yra ženkliai didesnis negu naujosiose. Pavyzdžiui, Nyderlanduose referencinis derlingumas siekia daugiau kaip 6,5 t/ha, o Lenkijoje ir daugelyje kitų naujųjų ES šalių jis nesiekia ir pusės Nyderlandų tiesioginių išmokų finansinio voko skaičiavimui taikomo referencinio derlingumo.

Senosiose ES šalyse narėse, kurios yra Pietų Europoje, dirvožemis yra derlingesnis, vegetacinis periodas ilgesnis. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Šalys, kuriose užfiksuotas istoriškai didžiausias referencinis derlingumas, daug metų ir gausiai naudoja įvairių trąšų ir papildų. Šiandien tokia praktika abejojama, nes gamintojams keliami sveikatą ir gamtą tausojančios gamybos reikalavimai. Tuo tarpu naujosios ES šalys dėl ribotų finansinių žemės ūkio subjektų išteklių jau keliolika metų (po intensyvios gamybos sovietmečiu) natūraliai valė gamtą (naudojo palyginti nedaug trąšų ir įvairių papildų derlingumui didinti), o jose pasiektas žemės ūkio augalų derlingumas artimas ekologiškai gamybai.

Kitas svarbus veiksnys, darantis įtaką tiesioginių išmokų finansinių vokų dydžiui, yra šaliai nustatytas bazinis augalų pasėlių plotas (augalų, kurių auginimas buvo remiamas ES). Logiška, kad jei tam tikros augalų rūšys buvo remiamos ES, tai šių augalų pasėlių plotai tuo paramos skyrimo laikotarpiu didėjo, nes žemės ūkio subjektai turėjo finansinę paskatą tai daryti. ES senųjų šalių augalų pasėlių struktūroje susiformavo didesnė žemės ūkio bazinio ploto dalis. Jau vien šie du veiksniai – bazinis plotas ir referencinis derlingumas – lemia, kad, net jei parama visoje ES būtų visiškai atsieta ir siektų 100 proc. ES tiesioginių išmokų lygio, dydis, mokamas už vieną hektarą žemės ūkio naud-menų, nebūtų vienodas.

Augalininkystės sektoriaus paramos apimtis lemia šalies bazinis žemės ūkio augalų pasėlių plotas bei referencinis derlingumas, o gyvulininkystės sektoriaus parama priklauso nuo referencinio gyvulių skaičiaus (sąlyginių gyvulių vienetų, tenkančių vienam hektarui žemės ūkio naudmenų). Šalys, kuriose gyvulių tankumas buvo didelis, pagal dabar galiojančią tiesioginių išmokų schemą ir toliau gaus santykinai didesnę paramą, nes gyvulininkystės sektoriaus parama, ją visiškai atsiejus, bus skirstoma mažesniam žemės ūkio naudmenų plotui. Tuo tarpu šalyse, kuriose gyvulių tankumas mažas (arba gyvulininkystės produkcijos gamyba ekstensyvesnė), taip yra naujosiose ES šalyse, fiksuojamas istorinis tiesioginės paramos lygis bus mažesnis.

Užburtas ratas

Svarbus veiksnys, vertinant tiesioginės paramos naudą, yra žemės ūkio subjektų struktūra. Išskyrus keletą naujųjų ES šalių, didžiojoje dalyje jų sunku išnaudoti masto ekonomijos efektą. Jose dominuoja smulkūs ūkiai, nesiekiantys visos ES vidutinio ūkio dydžio (apie 16 ha). Galima manyti, kad būtent tą smulkųjį ūkį ir gina bei saugo ES bendroji žemės ūkio politika (vadinamasis ES žemės ūkio modelis), tačiau išties šių naujųjų šalių žemės ūkio subjektai ES žemės ūkio sektoriaus struktūroje yra ribiniai (menkas finansinis ir gamybinis pajėgumas). Šie, atrodytų, nedideli struktūriniai skirtumai nėra lengvai keičiami ir lemia tiesioginės paramos naudos koncentraciją stambesniuose ūkiuose (šalyse, kuriose vidutinis ūkio dydis yra didesnis), nes jų gaunamos tiesioginės paramos apimtys sudaro sąlygas investiciniam jų panaudojimui, kai tuo tarpu naujosiose šalyse narėse dominuojančios vieno ūkio gaunamos tiesioginės paramos apimtys gali būti tik vartojamosios paskirties.

Remiantis Europos Komisijos duomenimis, senosiose ES šalyse dominuoja žemės ūkio subjektai, kurie per metus gauna 20–50 tūkst eurų tiesoginės paramos. Tuo tarpu naujosiose šalyse net 93 proc. visų ūkių kasmet tiesioginės paramos gauna tik iki 1 250 eurų. Lietuvoje beveik 97 proc. visų ūkių kasmetinės pajamos iš tiesioginių išmokų neviršija 1 250 eurų. Šie žemės ūkio subjektai kasmet pasidalija apie 57 proc. visos šaliai skiriamos tiesioginės paramos. Susidaro užburtas ratas, nes smulkios struktūros žemės ūkio sektorius (net skiriant paramą restruktūrizacijos procesams skatinti), kuriam istoriškai fiksuotas gana mažas gamybos intensyvumas, turi ribotas galimybes gauti didesnę pridėtinę naudą (investicinę) iš jiems skiriamos tiesioginės paramos.

Vienas reikšmingiausių iššūkių ES žemės ūkio sektoriui yra klimato kaita, kurios poveikis atskirų šalių žemės ūkio sektoriams bus skirtingas. Europos Komisijos duomenimis, dėl kylančios vidutinės metinės temperatūros pasaulyje, ES pietinėse šalyse narėse įmanomas iki 30 proc. žemės ūkio augalų pasėlių derlingumo sumažėjimas. Tuo pat metu Centrinės ir Rytų Europos šalyse derlingumas gali padidėti net iki 30 procentų. Jei tikėti klimato pokyčių procesus tiriančiais mokslininkais, šia kryptimi pokyčiai vyksta gana intensyviai. Kyla klausimas, ką reikš istoriškai nustatytas ir istoriją fotografuojantis (neatspindintis pokyčių ir rinkos) referencinis derlingumas ir nuo jo priklausomas tiesioginių išmokų finansinis vokas? Nors atsakymą į šį klausimą formuluoti keblu, tačiau džiugina, kad Europos Komisija šiuo klausimu ES lygiu skelbia diskusijų pradžią (anksčiau to nebuvo). Ši diskusija  galėtų vykti dviem esminėmis kryptimis: tobulinant ar mažinant esamos tiesioginių išmokų schemos trūkumus (išsaugant esamus principus) arba keičiant esamos tiesioginių išmokų skyrimo principą.

Išmokų suvienodinimo keliai

Išsaugant šiuo metu taikomus principus, tiesiogines išmokas suvienodinti būtų įmanoma tik šalių narių viduje (tam iš esmės neprieštarautų ES šalys). Šiuo atveju paramos skirtumai tarp šalių būtų beveik identiški tai situacijai, kuri susiklostė Jungtinėje Karalystėje. Rumunijoje tiesioginės išmokos už vieną žemės ūkio naudmenų hektarą siektų vos daugiau kaip 50 eurų, o Graikijoje – daugiau nei 400 eurų. Nereikia daug galvoti, kad suprastum, jog tokia situacija ilgai šalių narių netenkins (juolab stebint ir fiksuojant ekonominės integracijos procesus).

Kitas įmanomas variantas, išsaugant pirminius principus, yra nustatyti vieningą išmoką visoje ES, t. y. bendrą visos ES tiesioginių išmokų finansinį voką paskirstyti vienodai visoms šalims. Tokia išmoka, esant dabartiniam 2007–2013 metų ES bendrosios žemės ūkio politikos biudžetui, galėtų siekti apie 200 eurų už vieną hektarą žemės ūkio naudmenų. Toks sprendimas, žinoma, nuskriaustų (ir vargiai būtų jam pritarta) intensyviausio žemės ūkio šalis, pavyzdžiui, Prancūziją, Vokietiją ir kitas, tačiau būtų itin palankiai sutiktas naujosiose šalyse narėse.

Pasigirsta idėjų, skelbiančių, kad atėjo kitokių (kitokiu principu skirstomų) tiesioginių išmokų laikas. Viena iš jų siejama su geros agrarinės būklės reikalavimų laikymosi užtikrinimu. Manoma, kad vieningos išmokos galėtų būti siejamos ir skiriamos minimalioms išlaidoms, patiriamoms palaikant geros agrarinės būklės žemę kompensuoti. Jei tokios išmokos dydis siektų 100 eurų/ha, tai visos ES lygiu būtų sutaupoma apie 40 proc. viso tiesioginių išmokų biudžeto. Labiausiai šiuo atveju išmokos sumažėtų senosiose šalyse narėse.

Kita naują tiesioginių išmokų filosofiją ES skelbianti idėja – tai tiesioginių išmokų kaip pajamų draudimo sistemos elemento įvedimas Lietuvoje (kaip tai yra JAV). Jei ES žengė vieną mažytį žingsnelį pasėlių draudimo sistemos plėtros skatinimo srityje (leido dalį tiesioginių išmokų finansinio voko skirti pasėlių draudimo įmokoms iš dalies kompensuoti), tai ateityje, žinant dažnėjančias ir aštrėjančias gamtos išdaigas, ši iniciatyva galėtų tapti visaapimančia ir vieningai veikiančia visoje ES. Tokia sistema (pajamų draudimo nuo rinkos ir gamtos reiškinių keliamų rizikų) galėtų tapti priimtina ir rinkos sąlygomis efektyviausia pajamų užtikrinimo žemės ūkio subjektams visoje ES priemone.

Pripažįstant šių dienų rinkos chaotišką dinamiškumą, aplinkosaugos imperatyvą, klimato pokyčių iššūkius bei ekonominę situaciją pasaulyje, atrodytų, kad ES tiesioginių išmokų sistemai tobulinti reikia naujų idėjų ar filosofijos, kuri užtikrintų ES gebėjimo gaminti produktus išsaugojimą ES ir garantuotų maisto tiekimą ir apsirūpinimą juo ateityje.