Vos atšilus orams, sodų ir daržų šeimininkai suskumba tvarkyti aplinką, ruošti sėjai žemę ir sodinti daržoves. Iš viso galime auginti iki 40 rūšių daržovių.

Moliūginės šeimos daržovės pasižymi tuo, kad jos kaupia mažai nitratų ir neakumuliuoja sunkiųjų metalų. Šių daržovių šaknų sistema yra sekli, todėl iš dirvos neišnaudoja visų maisto medžiagų. Dėl gausios daržovių lapijos susidaro puvėsis, kuris mažina piktžolių dauginimąsi. Šios grupės daržovės vertingos dėl mineralinių komponentų gausos ir teigiamo šarminio poveikio medžiagų apykaitai.

Moliūginėse daržovėse nėra daug organizmui reikalingų vitaminų ir mineralinių medžiagų, tačiau jos nekaloringos ir greitina medžiagų apykaitą.

Viena iš moliūginių šeimos daržovių – cukinija. Kitaip dar ši daržovė yra vadinama itališku aguročiu. Italijoje, XX a. viduryje, iš auginamų vietinių aguročių veislės buvo sukurtas naujas krūminis cukinijos tipas.

Lietuvoje cukinija – plačiai auginama daržovė. Populiariausios cukinijų veislės Lietuvoje: Astra polka, Black beauty, Soraya goldena, Tapir, Greta, Caserta. Maisto ruošoje cukinija naudojama kaip papildomas ingredientas, bet kaip pagrindinis patiekalas – ruošiamas retai. Nesubrendęs šviežias 10–15 cm cukinijos vaisius laikomas vertingesniu negu sunokęs, nes jis naudojamas kasdieniniam vartojimui, perdirbimui ar konservavimui. Rekomenduojama šviežių cukinijų vaisius suvartoti per savaitę, o didesnius (16–22 cm) galima laikyti apie 4 savaites. Sodininkai pastebi, kad 22–26 cm vaisiai išsilaiko geriausiai, nors fiziologiškai jie dar nėra subrendę ir jų odelė per minkšta. Pasirodo, žalios spalvos cukinijos išlieka šviežesnės ilgiau negu geltonos.

85–95 proc. drėgnumo cukinijas patartina laikyti 6–10 0C temperatūroje, o subrendusias 5–7 0C. Realizacijai skirtas daržoves rekomenduojama suvynioti į tamprią termoplėvelę ir laikyti plastikinėse dėžėse.

Kokioje dirvoje sodinti cukinijas?

 Cukinijos nėra lepios dirvožemiui, jos pakančios vasariniam lietui. Cukinijų augimo metu dažnai pagelsta užuomazgos, paruduoja viršūnės, todėl dar jauni vaisiai ima nykti, deformuotis. Taip atsitinka dėl netinkamos trąšų sudėties, kai augalai neįsisavina reikalingų azoto, fosforo, kalio ir magnio elementų. Tręšiant dirvą, svarbu žinoti reikalingą mineralinių medžiagų kiekį, antraip gali padidėti dirvožemio druskingumas.

Nerekomenduojama cukinijų tręšti chloro elementų turinčiomis trąšomis. Kalio druskos ir kompleksinės fosforo trąšos naudojamos atvėsus orams ir išsausėjus dirvožemiui. Jei augalų šaknys neįsisavina mikro- ir makroelementų, tada augalus pradeda pulti kenkėjai. Intensyvaus augimo metu augalai tręšiami tolygiai ant dirvos išbarstant mineralines medžiagas arba laistant trąšų tirpalu. Norėdami pagerinti dirvos trupininę struktūrą, turėtume naudoti organines trąšas. Klaidinga manyti, kad  organinės trąšos spartina augimą – jų elementai gerina dirvožemį ir maitina ne augalus, bet dirvos mikroorganizmus.

Dirvos paruošimas

Derliaus gausumas priklauso nuo dirvos paruošimo. Norėdami praturtinti dirvą, turime atsižvelgti į dirvožemio mechaninę sudėtį – makroelementus: azotą, fosforą, kalį, kalcį, magnį ir mikroelementus: manganą, molibdeną, cinką, varį, geležį, borą. Jei gebėsime tinkamai paruošti dirvą, apsaugosime augalus nuo piktžolių, kenkėjų, ligų bei pagerinsime sėjos ir augalų sodinimo sąlygas.

Cukinijoms reikia greitai įšylančios, nesukietėjusiu paviršiumi, humusingos, turtingos mineralinių medžiagų, vandeniui ir orui pralaidžios dirvos.

Cukinija – šilumamėgė daržovė, todėl lauke ji sėjama įšilusioje (10–12 0C) dirvoje, 10 cm gylyje. Rekomenduojama cukinijas sėti gegužės–birželio mėnesiais.

Cukinijas galima sodinti ir daigais. Paprastai šiltnamiuose ar inspektuose užauginti daigai greičiau pradeda derėti. Pasibaigus šalnoms, daigai sodinami lysvėse 70x60–70 atstumu. Derlius imamas liepos–rugsėjo mėnesiais. Jei sėklos sėjamos į žemę horizontaliai, tada jos suguldomos trijų sėklų skersmens gylyje

Nepatartina cukinijų auginti 3–4 metus iš eilės toje pačioje arba moliūginių daržovių dirvoje, nes augalai gali užsikrėsti tomis pačiomis ligomis ir kenkėjais, besiveisiančiais ant dirvos paviršiaus arba dirvoje.

Rekomenduotinas ankštinių augalų, svogūnų, pomidorų, ankstyvųjų kopūstų, bulvių, porų ar javų priešsėlis.

Svarbu, kad cukinijų lysvės būtų uždengtos mulčiu. Tinkamiausias cukinijų šaknų dangos storis – 7 cm. Mulčią gali sudaryti šiaudai, žolė, daržo atliekos, lukštai su kompostu, kurie maitina mik-roorganizmus ir aktyvina jų veiklą. Mulčias aprūpina dirvą maisto medžiagomis, pavyzdžiui, anglimi, formuoja trupininę struktūrą, drėkina – apsaugo nuo perdžiūvimo ir plutelės susidarymo, padeda palaikyti pastovią dirvos temperatūrą, stabdo piktžolių plitimą ir dirvos eroziją. Rekomenduojama mulčią užberti plonu sluoksniu, antraip jis pradės pūti ir nemaitins mikroorganizmų.

Nuo piktžolių patartina saugotis teisingai pasirenkant sėjomainą, mulčiuojant dirvą. Nuo sėjomainos priklauso derlius, vaisių kokybė, piktžolių, kenkėjų ir jų plitimo kontrolė bei dirvožemio maisto medžiagų pasisavinimas.