Cukrinių runkelių augintojams reikėtų siekti padidinti šakniavaisių biologinio cukraus derlių iš to paties ploto vieneto, ieškant neišnaudotų rezervų auginimo technologijoje. Konkurencingi cukriniai runkeliai būtų, jeigu pavyktų užauginti 60 t ha-1 šakniavaisių biomasės ir gauti 10–12 t ha-1 biologinio cukraus kiekį.

Išanalizavus Lietuvos ūkių bendrąjį cuk­rinių runkelių derlių, galima teigti, kad cukrinių runkelių bendrajam derliui kasmet vidutiniškai 12,2 proc. įtakos turi gamtinės sąlygos, 9 proc. – intensyvaus ūkininkavimo veiksniai, 8,4 proc. – pasėlių plotų specifinės savybės.

Geriausios sąlygos – Kauno ir Šakių rajonuose

Nors Lietuva nedidelė, bet agrokli­mato ir ariamos dirvos ištekliai joje nevienodi. Priesmėlio dirvožemiuose pelno riba artėja prie savikainos ribos, o priemoliuose ji 2–3 kartus didesnė. Tinkamiausios cukrinių runkelių žemės išsidėsčiusios nuo šiaurinės šalies dalies link pietinės. Agroklimato požiūriu šiauriniai rajonai skiriasi nuo pietinių. Kadangi Lietuva priklauso pakankamo ir net per didelio drėgnumo juostai, svarbiausias žemės ūkio augalų veiksnys yra šiluma. Kauno ir Šakių rajonuose auginami cuk­riniai runkeliai turi geriausiai suderintą dirvos ir agroklimato potencialų poveikį.

Agroklimato sąlygos cukriniams runkeliams auginti palankiausios Marijampolės, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Šiaulių, Joniškio, Biržų rajonuose. Geriausios dirvos cukriniams runkeliams auginti yra Joniškio, Pakruojo, Kauno, Šakių, Kėdainių, Akmenės, Pasvalio rajonuose. 2000–2007 metų vidutiniai duomenys rodo, kad Šakių ir Vilkaviškio rajonų cukrinių runkelių augintojai kasmet užaugina didesnį negu 40 t ha-1 šak­niavaisių kiekį. Jie, turėdami žemiausią ariamos žemės potencialą tarp cukrinių runkelių auginimo rajonų, sugeba kompensuoti jo trūkumus agropriemonėmis.

Iki galo neišnaudoja dirvos ir agroklimato potencialo cukrinių runkelių augintojai Šiaulių ir Biržų rajonuose. Didelis dirvos potencialas cukrinių runkelių biomasei užauginti būtų Pakruojo ir Akmenės rajonuose, bet agroklimato sąlygos gali turėti neigiamos įtakos.

Mažas žemės potencialas yra kompensuojamas trąšomis, o agroklimato potencialui kompensuoti reikėtų parinkti tinkamas veisles. Nacionaliniame augalų veislių sąraše 2008 m. buvo įrašyta 51 cukrinių runkelių veislė. Pasirinkimas tik­rai platus: nemažai yra veislių, atsparių žyduoliškumui, ligoms, tolerantiškų virusams. Parduodamos cukrinių runkelių veislių sėklos yra apveltos insekticidais ir fungicidais.

Ar ankstyva sėja visuomet gerai

Ankstyva sėja, kai tik leidžia dirvos fizikinės savybės, sudaro prielaidas ilgesnį laikotarpį panaudoti saulės energiją. Cukrinių runkelių daigai geriau išnaudoja dirvos drėgmės atsargas, sukauptas žiemos ir ankstyvo pavasario metu, tačiau dažnai tenka anksčiau panaudoti chemines apsaugos priemones.

Ankstyva cukrinių runkelių sėja dar ne visuomet gali reikšti ankstyvą vegetacijos pradžią. Sausoje dirvoje pasėta sėkla gali ilgai nedygti. Cukriniai runkeliai greičiausiai sudygsta, kai dirvos drėgmė sėklos guolyje būna 20–23 proc., o oro temperatūra 15–25 oC. Esant optimalioms agrotechninėms ir meteorologinėms sąlygoms, cukrinių runkelių sėja turėtų būti baigta per 5–7 dienas, o cukriniai runkeliai turėtų sudygti per 7–14 dienų.

Vokietijoje įvairiose cukrinių runkelių auginimo zonose apibendrinti 54 bandymų duomenys parodė, kad cukriniai runkeliai, pasėti balandžio pirmąjį dešimtadienį, rudenį papildomai priaugino 1,5 t ha-1, antrąjį – 4,7 t ha-1, trečiąjį –7,1 t ha-1, gegužės mėnesio pirmąjį dešimtadienį – 7,1 t ha- 1, o antrąjį – 4,1 t ha-1 šakniavaisių biomasės, palyginti su kovo trečiąjį dešimtadienį sėtaisiais. Lietuvoje atlikti tyrimai parodė, kad cukrinių runkelių didžiausi šakniavaisių derliai gaunami, kai runkeliai pasėjami balandžio 15–26 dienomis, o esant vėlyvam pavasariui – iki gegužės 5 dienos. Ankstyvos sėjos cukriniai runkeliai visuomet suspėdavo subręsti, todėl jų technologinės savybės kasimo metu būdavo geresnės.

Nuo 1990 iki 2000 metų cukriniai runkeliai Rumokų bandymų stotyje buvo pradedami sėti balandžio 22–gegužės 3 dienomis. Įsigijus apverčiamąjį plūgą, dirvos arimas pasidarė lygesnis (be išmetimų), pavasarį nebereikėjo jų užlyginti, dirva brendo vienodžiau, be to, buvo atsisakyta dirvinių herbicidų prieš sėją. 2000–2006 metų laikotarpiu cukriniai runkeliai buvo pradėti sėti ankščiau – balandžio 11–30 dienomis. Sėjos pradžią lemdavo dirvos branda ir meteorologinės sąlygos.

Palankios meteorologinės sąlygos ankstyvai cukrinių runkelių sėjai susidaro, kai efektyvių temperatūrų suma pasiekia 109,7 oC šiltuoju pavasario laikotarpiu arba per kovą ir balandį – 90,35 oC, o balandžio mėnesį – 31,1–44,3 oC. Optimali cuk­rinių runkelių sėjos pradžia, kai aktyvių temperatūrų suma pasiekia 30,7 oC. Aktyvių temperatūrų pradžia paprastai laikoma, kai paros vidutinė oro temperatūra yra lygi arba aukštesnė negu 10 oC, tuomet prasideda aktyvi augalų vegetacija.

Kartu su derliumi išvežama nemažai žemės

Su šakniavaisių derliumi išnešamas dirvožemis. Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų cukrinių runkelių nuėmimo metu, jų šakniavaisių žemėtumas (vidutiniais cukraus fabrikų duomenimis) kinta nuo 26,6 proc. (1980 m.) iki 10,7 proc. (2000 m.). Pavieniai cukrinių runkelių augintojai sausu derliaus nuėmimo metu pristato į cukraus fabrikus šakniavaisius su 5,0 proc. žemių kiekiu. Su cukrinių runkelių šakniavaisių derliumi iš hektaro galima išvežti nuo 3,5 iki 11,2 t ha -1  derlingiausio dirvožemio.

Šlapio priemolio dirvožemiuose iškastų cukrinių runkelių šakniavaisių grioveliuose žemių lieka daugiau, palyginti su šakniavaisiais, iškastais priesmėliuose. Senesnės kartos veislės turėjo šakniavaisio cukringumo priklausomybę nuo griovelio gilumo. Cukrinių runkelių selekcininkai, taikydami įvairius selekcinius metodus, stengiasi sumažinti naujų veislių šakniavaisio griovelio gilumą. Cukrinių runkelių žemėtumas priklauso ir nuo šakniavaisių kasimo technologijos. Tiesiogiai nuo kombaino vežami cukrinių runkelių šakniavaisiai būna labiau žemėti, palyginti su perkrautais iš kaupų. Bet labiausiai žemėtumui įtakos turi meteorologinės sąlygos ir pasėlyje esančios piktžolės. Su piktžolių šaknimis iškasama ir papildomai žemių. Žemėti cukrinių runkelių šakniavaisiai padidina transportavimo išlaidas.

Minimalus žemės dirbimas – vienas iš būdų taupyti

Lietuvoje pradėjo plisti minimalus žemės dirbimas, kuriuo siekiama taupyti energijos sąnaudas, reguliuoti (mažinti) produkcijos savikainą, pagerinti maisto medžiagų ir drėgmės balansą dirvoje, sumažinti jos suslėgimą žemės ūkio mašinomis. Auginant cukrinius runkelius po žieminių kviečių, būtina įterpti augalų liekanas. Sekliai įterptos liekanos sparčiau mineralizuojasi, ligų užkratai ir kenkėjų pradai natūraliai suyra.

Neartos dirvos dirbamos tik pavasarį, prieš sėją Taip mažinama dirvožemio erozija, mažėja ir maisto medžiagų su nuplaunamu dirvožemiu nuostoliai. Norint išsaugoti dirvą, negalima jos dirbti giliau negu leidžia dirvos fizinė branda ir drėg­nis – tokios dirvos pavasarį pradžiūsta vėliau. Skubant cukrinius runkelius pasėti kuo anksčiau, dažnai dvigubi traktorių ratai mažina paviršinio įdirbimo sluoksnio suslėgimą, tačiau neapsaugo gilesnio armens ir podirvio, kurie gerokai ilgiau lieka per drėgni. Deja, dažnai giliai suslėgtos dirvos pavasarį purenti nėra kada. Ji taip ir lieka kliūtimi vandeniui, orui ir augalų šaknims per visą vegetaciją.

Sukultūrintoje lengvo priemolio dirvoje, taikant minimalaus žemės dirbimo sistemas, neišryškėjo jokių neigiamų pasekmių, palyginti su įprastu intensyviu dirbimu: nepadidėjo pasėlių piktžolėtumas, nesumažėjo dirvos poringumas, nepadidėjo jos tankis, nepablogėjo dirvos struktūra, nesumažėjo maisto medžiagų ir nepadidėjo dirvos rūgštingumas. Tuo tarpu sunkaus priemolio dirvoje kai kurie minėti rodikliai (dirvos poringumas, tankis, maisto medžiagų kiekis) buvo geresni įprasto žemės dirbimo sistemoje, kai kasmet giliai ariama.