Praėję metai Rumunijos žemės ūkyje priminė situaciją kitose ES šalyse. Nors javai užderėjo, supirkimo kainos krito. Protestavo pieno gamintojai. Kukurūzų augintojai priešinosi planams uždrausti genetiškai modifikuotus augalus. Europos Komisija įšaldė finansinės paramos teikimą rumunų žemdirbiams dėl neskaidraus nacionalinės mokėjimo agentūros darbo. Tačiau skurdžiausia ES valstybė puoselėja ambicingus planus tapti viena didžiausių žemės ūkio produkcijos gamintojų.

Daugelį amžių Rumunijos ekonomikos pamatas buvo žemės ūkis. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse šalis buvo viena pagrindinių kukurūzų, grūdų ir mėsos gamintojų Europoje. 1950 m. Rumunijos komunistų lyderis Georgė Dežas patvirtino sunkiosios pramonės plėtros planą, kuris turėjo tapti prioritetine ūkio šaka, bet žemės ūkis išliko svarbiu ekonomikos sektoriumi.

Rumunija, priklausydama komunistinių šalių blokui, nuolat stengėsi demonst­ruoti savarankiškumą ir provakarietiškumą. Ji buvo vienintelė Varšuvos pakto šalis, nedalyvavusi invazijoje į Čekoslovakiją, nenutraukusi diplomatinių santykių su Izraeliu.

Naujasis valstybės vadovas Nikolajė Čaušesku užsimojo sukurti „naują“ Rumuniją. Pagal šį planą buvo vykdoma industrializacija ir urbanizacija, naikinami kaimai. Šalis ėmėsi priemonių skatindama šeimas turėti kuo daugiau vaikų. Buvo uždraustos kontraceptinės priemonės ir abortai, penkis vaikus auginančioms motinoms buvo mokamos papildomos valstybės išmokos, o auginančios 10 vaikų gaudavo dovanų automobilį, įvairių socia­linių lengvatų.

Komunistinė Rumunija aktyviai skolinosi iš Vakarų, tačiau skola pasiekė astronominį lygį ir ėmė slėgti krašto ekonomiką, dalis gyventojų badavo. Iš komunistinės santvarkos Rumunija išsivadavo, turėdama didžiulių ūkio problemų. Naujoji valdžia nesugebėjo įvykdyti radikalių ir sistemingų reformų, todėl 2000 metais atsinaujino ekonominė krizė. Ją pavyko įveikti tik taikant griežtas fiskalines priemones.

Šalis nusėta smulkių ūkių

Beveik 40 proc. Rumunijos teritorijos sudaro ariama žemė, apie 30 proc. – miškai, penktadalį – ganyklos, pievos ir sodai, pustrečio procento – vynuogynai. Pasėlių struktūroje dominuoja kukurūzai, kviečiai, miežiai, rapsai, aliejiniai augalai, daržovės, obuoliai, vynuogės vynui. Dažniausiai auginami gyvuliai – avys ir kiaulės. Miškininkystė ir žuvininkystė vystoma pagal ilgalaikes programas nuo 1990 metų.

Šalyje vyrauja smulkūs ūkiai. Mažesnių kaip 5 ha ūkių yra apie 60 proc., 5–10 ha dydžio ūkiai sudaro vos 5 proc. Vidutinis ūkio dydis šiek tiek viršija 3 ha. Žemės rinka dar formavimosi stadijoje.

Šalies žemės nėra derlingos. Vidutinis derlingumas sudaro vos 50 proc. atitinkamo ES-15 šalių vidutinio derlingumo lygio. Tiesa, 2008 metais rumunų ūkininkai nuėmė rekordinį kviečių derlių – 7 mln. tonų, tačiau susidūrė su jo realizacijos problemomis.

Dalis šalies ūkininkų išeitį mato auginant genetiškai modifikuotus augalus, pirmiausia kukurūzus. 2007 metais jų pasėliai užėmė 320 ha, 2008 m. – 4 000 ha. Tačiau vyriausybė paskelbė ketinanti uždrausti genetiškai pakeistų kultūrų auginimą.

Maždaug 40 proc. Rumunijos ūkininkų yra vyresni kaip 60 metų, apie 30 proc. – pensininkai. Dauguma ūkių – natūriniai ir pusiau natūriniai. Juose pagaminta produkcija suvartojama tame pačiame ūkyje, o parduodama tik nedidelė jos dalis norint uždirbti pajamų. Žemės kaina pastarąjį penkmetį augo, tačiau išliko žema dėl mažo derlingumo, produktyvumo. Derlių galima būtų pagausinti diegiant užsienio technologijas. Tačiau dalis žemdirbių baiminasi, kad, esant nedidelėms žemės kainoms ir leidus užsieniečiams ją pirkti, žemės kaina šoktels, todėl ją sunkiai įpirks vietos ūkininkai.

Investicijos aplenkia pirminę gamybą

Žemės ūkyje sukuriama apie 10 proc. šalies BVP. Žemės ūkio produktų perdirbimo ir maisto pramonės įmonėse pagaminama apie 15 proc. visos pramonės produkcijos. Didžiausia produkcijos vertė sukuriama gaminant mėsos ir paukštienos produktus, duoną, vyną, alų ir kitus alkoholinius gėrimus. Maisto įmonių struktūroje vyrauja kepyklos (jų yra daugiau kaip 4 tūkst.), kuriose kepama duona ir gaminami makaronai, grūdų malūnai (beveik 2 tūkst.). Panašiai įmonių yra mėsos ir paukštienos sektoriuje. Mažiausiai (apie pusšimtis) įmonių gamina žuvies produktus.

Didžiausią dalis užsienio investicijų (virš 50 proc.) nukreipta į produkcijos perdirbimo sritį, pirminei žemės ūkio gamybai jų tenka vos 1 proc. Apie 10 svarbiausių užsienio investuotojų (iš 100 didžiausių) veikia maisto perdirbimo ir mažmeninės maisto prekybos srityje. Stambiausi jų – „McDonaalds“, „Danone“, „Kraft Foods“, „Perrier Vitel“.

Pagrindinės Rumunijos prekybos part­nerės yra Italija, Vokietija, Prancūzija, Rusija, Turkija. Lietuva, kitaip negu Lenkija, nepatenka į 25 svarbiausių šalių sąrašą, su kuriomis Rumunija palaiko prekybos ryšius. Rumunijos eksporto struktūroje vyrauja mechanizmai, įranga (22 proc.) ir metalo gaminiai (16 proc.). Žemės ūkio produktai sudaro nežymią eksporto dalį, pvz., gyvi gyvuliai, gyvulių produktai – 0,85 proc., daržovių produktai – 1,49 proc., paruošti maisto produktai ir gėrimai – 1,23 procento.

Lūkesčius sieja su ES parama

Rumunija 2007 m. sausio 1 d. kartu su Bulgarija tapo Europos Sąjungos narė. Tačiau jos priėmimas į ES gali būti vertinamas kaip parama provakarietiškai šalies orientacijai, siekis stabilizuoti šį regioną. Narystės ES išvakarėse Rumunijos maisto sektorius nebuvo tinkamai pasirengęs konkuruoti tarptautinėje rinkoje, nes tik labai menka jo produkcijos dalis atitiko ES standartus. Mažiausiai ES standartus atitiko cuk­raus, pieno, mėsos, kiaušinių ir paukštienos sektoriai, geriausia padėtis buvo sėklų ir vyno sektoriuose.

Rumunijos valdžia žemės ūkio perdirbimo srityje siekia dviejų pagrindinių tikslų. Pirma, aktyvesnio užsienio kapitalo investavimo į pirminę žemės ūkio gamybą ir perdirbimą. Pastebėta, kad į viešojo maitinimo sektorių ir mažmeninę prekybą užsienio investicijos ateina neskatinamos, o sunkiausia privilioti užsienio kapitalą dalyvauti modernizuojant privatizuotas produktų perdirbimo įmones.

Antrasis pagrindinis šalies tikslas – pritraukti vietines investicijas į smulkias ir vidutines perdirbimo įmones kaimo vietovėse. Rumunų manymu, maisto perdirbimas – idealiausia ekonominė veikla greta žemės ūkio gamybos kaimo vietovėse, nes reikalauja mažiausiai pastangų ir investicijų (jei bus sukurtos palankios sąlygos žemės ūkio technikai ir įrangai įsigyti).

Rumunai įsitikinę, kad jei sugebės tinkamai pasinaudoti ES parama, jų šalis pagal žemės ūkio gamybos apimtis iki 2015 m. galėtų užkopti į trečią vietą (po Prancūzijos ir Vokietijos). Tačiau šiandien 80 proc. ūkininkų daugiau kaip pusę produkcijos sunaudoja savo reikmėms, nepajėgdami jos realizuoti prekybos tinkluose.

Tenka abejoti, ar rumunams pavyks įgyvendinti šiuos ambicingus planus. Bend­ras šalies vidaus produktas 2007 metais išaugo 6 proc., tačiau žemės ūkis prie šio augimo prisidėjo vos 1,3 proc. (didžiausią reikšmę šalies BVP augimui turėjo statybos pramonė, transportas, informacinės technologijos ir turizmas). Šalis 2007 metais kentėjo nuo didelės sausros. Vienintelis pozityvus augimas buvo vyno, bulvių ir cukrinių runkelių produkcijos sektoriuose. Rumunija buvo priversta daugiau importuoti žemės ūkio ir maisto produktų, o tai 10 proc. padidino šalies prekybos deficitą.

Kelią ambicingiems planams pastoja netvarka valstybės institucijose. 2008 m. rudenį Europos Komisija įšaldė 28 mln. eurų subsidijų mokėjimą Rumunijos žemdirbiams nustačiusi, kad nacionalinė mokėjimo agentūra paramą skirsto neskaidriai.

Plečiasi turizmas

Rumunijos BVP augimui svarbią įtaką turi nuolat augantis turizmo sektorius, kuris 2007 m. ūgtelėjo 10 proc. Turizmo plėt­rai palanku tai, kad šalis yra daugelio Europos kelių kryžkelėje. Daugiausia turistų pritraukia Rumunijos sostinė Bukareštas ir Juodosios jūros pakrantė, taip pat seni vienuolynai ir bažnyčios, kalnų vietovės, susijusios su legendiniu kunigaikščiu Vladu Tepešu (dažniausiai vadinamu Drakula), kurį rumunai laiko tautos didvyriu, suvienijusiu šalį kovai su Osmanų imperija.

Rumunijos kaimo vietovėse rengiamos specialios išvykos užsienio turistams, sudarant sąlygas nakvoti ūkininkų sodybose bei mažuose viešbutukuose, susipažinti su kulinariniu paveldu. Būtent turizmo plėtra paskatino grįžti kai kuriuos rumunų migrantus. Jie statosi kaime naujas sodybas, siekdami turistams suteikti didesnį komfortą.

Turistai visus metus turi progą dalyvauti tradicinėse šventėse. Birželį vyksta amatų mugės, liepą svečius traukia Vidur­amžių dienų festivalis, rugpjūtį – tradicinis renginys, skirtas trijų regionų ryšiams stiprinti, rugsėjį pažymimas avių pargynimas iš kalnų, spalį – vynuogių derliaus nuėmimo šventė. Lapkritį masina renginiai, skirti grafo Drakulos asmenybei, o žiemą vyksta tradiciniai Kalėdų festivaliai.

Skurdas neapleidžia

Infliacija Rumunijoje sudaro beveik 7 proc. Mėnesio vidutinis atlyginimas, neatskaičiavus mokesčių, yra 362 eurai, minimalus atlyginimas – 114 eurų. Kaimo gyventojai didžiausią vartojimo išlaidų dalį (apie 60 proc.) skiria maistui, miestiečiai tam išleidžia 44 proc. pajamų. Skurdo lygis šalyje sudaro apie 40 proc. Skurdas dukart didesnis negu Lenkijoje, beveik 4 kartus – negu kaimyninėje Vengrijoje. Skurdas – visų pirma Rumunijos kaimų rykštė, kadangi kaimuose skurdas triskart didesnis negu miestuose, nors kaime skurdas šiek tiek mažėja dėl ES finansinės paramos ūkininkams ir didėjančio derlingumo.

Analizuojant skurdą pagal užimtumą, nustatyta, kad 37 proc. skurstančiųjų yra studentai ir moksleiviai. Su didžiausia skurdo rizika susiduria vaikai iki 14 metų bei jaunimas iki 24 m. Beveik 75 proc. visų skurstančių vaikų gyvena kaime, iš jų daugiau kaip trečdalis – ūkininkų vaikai. Antra didžiausia skurstančiųjų grupė – savarankiškai dirbantys žemės ūkyje ūkininkai, įskaitant šeimos ūkių pagalbinius darbininkus (virš 22 procentų.).

Pagal etnines grupes Rumunijoje labiausiai skursta romai – beveik 60 proc. skurstančiųjų, rumunai ir vengrai – po 12 procentų.

Vienas pagrindinių skurdo veiksnių yra žemas išsilavinimas. Apie 70 proc. skurstančių suaugusių gyventojų yra baigę 8 klases arba mažiau. Dėl žemo išsilavinimo Rumunijoje stinga kvalifikuotų darbuotojų.

***
Rumunija – 78 pagal dydį valstybė, jos plotas siekia 238,4 tūkst. km². Gyventojų – 21,8 mln., iš jų 90 proc. rumunai, 7 proc. vengrai, taip pat yra romų, vokiečių, lenkų. Pietryčių Europoje esanti Rumunijos šiaurė kalnuota, o pietuose plyti platus Dunojaus slėnis. Šalies kaimynės – Ukraina, Moldova, Vengrija, Serbija, Bulgarija.

Rumunija ES nare tapo 2007 metais.

Šalyje nemažai gamtinių išteklių: naftos, dujų, anglies, geležies, vario ir boksitų, tačiau didžioji dalis gamybai reikalingos žaliavos importuojama. Rumunija žinoma kaip cheminių medžiagų (dažų, lakų) gamintoja, metalo apdirbėja, pramoninės ir transporto įrangos gamintoja. Šalyje vystoma tekstilė, baldų gamyba, miško ruoša.

Prognozuojama, kad artimiausiu metu daugiausia investicijų sulauks medienos apdirbimas, elektronika, farmacija. Naujas ir perspektyvus Rumunijai dalykas yra atsinaujinančios energijos gamyba. Ekonomiką teigiamai veikia nekilnojamojo turto intensyvėjantis pirkimas. Todėl tyrėjų prognozės dėl Rumunijos ateities nėra spalvinamos tamsiais tonais.