Skaitomiausios ir daugiausia komentuojamos praėjusio mėnesio publikacijos interneto svetainėje www.manoukis.lt buvo skirtos naujos valdžios planams žemės ūkio politikos srityje, žadamoms permainoms, taip pat informacija apie situaciją pienininkystėje.

Apie permainas – piktai ir su humoru

Didžiausio svetainės lankytojų dėmesio sulaukė ataskaita apie Žemės ūkio rūmuose vykusį posėdį, kuriame tuomet dar kandidatas į žemės ūkio viceministrus Aušrys Macijauskas pristatė pagrindines permainų politikos gaires žemės ūkyje („Apie žadamas permainas – tiesiai šviesiai“*) ir įvardijo, kurie mokesčiai ir kiek didės, kokie pokyčiai laukia ūkininkų socialinio draudimo srityje.

Vieni interneto svetainės lankytojai reagavo į tai nepasitenkinimu („… planas nukreiptas prieš stambius ūkius. Užkrovus jiems mokesčių naštą, bus atleidžiami darbuotojai, o tai ne į naudą nei biudžetui, nei „Sodrai“. Gamyba smuks, produkcija brangs“), kiti buvo nusivylę („Jei imdamas paramos pinigus nebūčiau įsipareigojęs 5 metus tęsti veiklą, nutraukčiau ūkininkavimą“), dar kiti – išsigandę („Nauji mokesčiai ūkininkams gali virsti peiliu po kaklu. Planuoti absoliučiai nieko neįmanoma dėl krentančių kainų, o prieš akis – nauji mokesčiai“). Komentaruose juntama smulkiųjų ir stambiųjų ūkininkų priešprieša. Smulkieji mano, kad didesniais mokesčiais turėtų būti apmokestinti didžiųjų ūkių savininkai („Didesnius mokesčius tegul moka tie, kurie važinėja limuzinais ir valdo dvarus su darbininkais kinais“). Oponentai čia pat reaguoja, teigdami, kad „trihektarininkų armija nepajėgi nei modernizuotis, nei konkuruoti“. Tačiau tokios diskusijos neužgožia įžvalgesnių lankytojų minčių, kurie svarsto apie naujos politikos siekius („Gal šis planas turi paskatinti ūkių stambėjimą susiliejant smulkiems ūkiams?“, „Nedirbamos žemės apdėjimas didesniais mokesčiais privers savininkus parduoti ją už skatikus“, „Po antikrizinės programos atsiras daug parduodamos žemės“).

Siūlomos krizės įveikimo priemonės sulaukia ir pritarimo, tiesa, argumentuoto savita logika („Ūkininkai privalo mokėti pajamų ir „Sodros“ mokesčius, nes daug metų naudojasi degalų įsigijimo lengvata. Daug kas tų degalų nesunaudojo, tai kitiems pardavė, pasipelnė. Taip buvo apgaudinėjama valstybė“). Vienas lankytojas siūlo ūkininkų pajamų apmokestinimą diferencijuoti, atsižvelgiant į ūkio dydį („Yra skirtumas tarp 20 ir 2 000 ha ūkių pajėgų ir galimybių, ir parama jiems prieinama nevienodai“), kitas – nedelsiant nutraukti tiesioginių išmokų mokėjimą apleistų žemių savininkams („Pirmiausia reikia nutraukti paramą apleistų žemių savininkams ir bausti juos realiomis baudomis, o ne vien gąsdinti“).

Įvedus naujus mokesčius žemės ūkio subjektams, šie ieškos išeičių, siekdami mokėti kaip galima mažiau. Tai anaiptol nereiškia mokesčių vengimą, o sumanesnį išteklių panaudojimą („Kai mokesčiai pradės spausti, ūkininkas ieškos gero buhalterio, kuris žino, kaip „sumažinti“ ūkio pelningumą“). Tačiau tas, kuriam pritrūks sumanumo ar lėšų samdyti buhalterį, gali sumanyti juos slėpti („Naujus mokesčius bus galima apskaičiuoti tik vedant dvejybinę apskaitą, tačiau ne visi ūkininkai sugebės tai padaryti, tada dalis bus priversta baigti ūkininkavimą, arba ieškos kito kelio…“, „Mokesčiai nuvarys ūkininkus į šešėlį“, „Daugeliui ūkių gali tekti rinktis vieną iš dviejų: slėpti mokesčius arba sąžiningai žlugti“).

Beveik visuose komentaruose juntamas nerimas ir netikrumas. Niekas neginčija permainų būtinybės, tačiau kiekvienas baiminasi, kad jos palies skaudžiausiai.

Optimistinių gaidų paieškos komentaruose gali užtrukti, tačiau yra lankytojų, nepasiduodančių nuotaikų nuosmukiui ir teigiančių, kad darbštumas visada padeda išgyventi („Kiekvienas padoresnis ir darbštesnis gavo ir gauna ES ir valstybės paramą, jų ūkiai kiekvienoje seniūnijoje žinomi ir vertinami. Bendrovėse dirbantys žmonės – ne visuomenės atstumtieji: jie gauna atlyginimus ir socialines garantijas. Nepatenkinti yra tik „sofos“ ūkininkai, kurie žemės nedirba, o tik deklaruoja, tinginiai ir girtuokliai. Tie, kurie nedirbo, tie ir nedirbs, lauks pinigų pragerti ir pravalgyti“). Kai kurie lankytojai į viską siūlo žvelgti su humoru („Komikus rinkom – komediją žiūrim, po to bus tragikomedija, o tik vėliau – tragedija…“).

Kodėl nešaukiame suvažiavimo?

Interneto svetainės www.manoukis.lt ­lankytojai aktyviai komentuoja Žemės ūkio rūmų sprendimą nešaukti visuotinio žemdirbių suvažiavimo („Visuotinio žemdirbių suvažiavimo nuspręsta nešaukti“**). Suvažiavimą buvo numatyta surengti gruodžio viduryje, apie jo sušaukimą kalbėta nuo vasaros. Anot ŽŪR pirmininko Broniaus Markausko, valdžios sprendimai padiktavo naujus dienotvarkės klausimus, todėl susitikimus su valdžios atstovais nuspręsta tęsti Žemės ūkio rūmuose.

Netikėtas atsisakymas šaukti suvažiavimą pasėjo įtarimus („Ar tai ne suokalbis, ar nebus pamiršti žemdirbių interesai? Gal krizė persimetė į žemdirbių organizacijas?“ – retoriškai klausia lankytojas). Ieškantieji tokio žingsnio paaiškinimo, randa jį nesunkiai („Žemės ūkio rūmai ir žemdirbių organizacijos negali atlikti savo vaidmens, nes yra silpnos, o silpnos todėl, kad išlaikomos ne savo narių, o valdžios“, „Nomenklatūrinės organizacijos negali tinkamai ginti, jei yra finansuojamos valstybės“). Todėl raginimas žemdirbiams aktyviau dalyvauti savo organizacijų veikloje („Patys žemdirbiai neremiate savo organizacijų, o tik atsakomybės reikalaujate“) skamba tarsi atsakymas į lankytojos prašymą Ūkininkų sąjungai tinkamai atstovauti ūkininkų interesams.

ŽŪR sprendimas nešaukti suvažiavimo gali būti vertinamas kaip šalies situacijos supratimo gestas ir siekis vengti bereikalingos įtampos („Sunkmetis palies kiekvieną, tad svarbu atsisakyti to, kas neesminga, mažiausiai svarbu“). Interneto svetainės komentuotojai sutinka, kad ir tokia politika gali būti veiksminga, jeigu jos bus laikomasi nuosekliai („Ne ūkininkų jėgoms ištempti „Sodrą“ ir biudžetą ant savo pečių. Manau, valdžia tai supras ir jai užteks sveikos nuovokos vykdyti nuosaikesnę politiką“).

Kas pakels pieno kainas?

Diskusijos apie žemdirbių organizacijų vaidmenį tęsiasi ir komentuojant situaciją pieno sektoriuje („Pieno įmonėse – didelės gaminių atsargos“***, „Perdirbėjai neatskleidžia, kiek gruodį mažės pieno supirkimo kainos“**** ir kt.). Dažniausiai svetainės www.manoukis.lt komentuotojai, aptardami pienininkystės aktualijas, diskutuoja apie supirkimo kainas, kurios yra mažesnės negu oficialiai nurodomos. Ūkininkė, kasdien parduodanti 200 kg pieno Rokiškio perdirbimo įmonei, gauna 0,5 Lt/kg, „Pieno žvaigždžių“ pieno statytojas (parduodantis po 1 000 kg) gauna 0,72 Lt/kg. Kitas lankytojas teigia sulaukęs „Žemaitijos pieno“ pasiūlymo mokėti sausio mėnesį 0,62 Lt/kg. Komentuotojai dalijasi žiniomis apie perdirbėjų siūlymą smulkiesiems gamintojams mokėti 0,35 ar net 0,26 Lt/kg. Jie pasigenda Pieno gamintojų organizacijos balso, klausia, kodėl nurimo kalbos apie pieno įmonių boikotą?

Pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis sako, naujai valdžiai kol kas pretenzijų neturįs, tačiau tai nereiškia, kad sėdi rankas sudėjęs. Žemės ūkio rūmų atsisakymas surengti žemdirbių suvažiavimą neužkerta kelio atskiroms organizacijoms rengti akcijas. Nauji metai atnešė nedžiugių žinių: perdirbėjai toliau mažina kainą (smulkiesiems gamintojams net iki 24 ct/kg), sutartis sudarinėja vos 2 savaičių laikotarpiui. Anot J. Vilionio, pieno sektorių šiandien gali išgelbėti subsidijos eksportuojamai produkcijai, kurias Lietuvos valdžia turi iškovoti Briuselyje.

Kodėl vidutinės pieno supirkimo kainos aukštesnės už tas, kurias gauna dauguma ūkininkų? Lankytojai mano, kad Žemės ūkio ministerija vadovaujasi klaidinga informacija apie supirkimo kainas („Tikriausiai skaičiuojant vidutinę supirkimo kainą skaičiuojami ir tie pinigai, kuriuos mūsų perdirbėjai sumoka Latvijos ūkininkams, mokėdami daug didesnę kainą?“). Pasak Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro vyresniojo specialisto Pauliaus Račinsko, supirkimo punktų ir pieninių teikiamose ataskaitose nurodomas supirkto natūralaus pieno kiekis ir išmokų suma. Ši suma dalijama iš kiekio ir gaunamos vidutinės supirkimo kainos. Jos taip pat yra perskaičiuojamos pagal bazinį riebumą ir baltymingumą. Ataskaitos apie iš užsienio atsivežtą pieną (kiekį ir išmokas) pateikiamos atskirai. Ataskaitose neatsispindi, kaip skiriasi supirkimo kaina, priklausomai nuo gamintojo parduoto pieno kiekio. Tiesa, atskirai skaičiuojamos vidutinės kainos, kurios mokamos ūkininkams ir šeimos ūkiams bei žemės ūkio bendrovėms ir įmonėms. Teigiama, kad 2008 m. spalio mėn. už toną žalio natūralaus riebumo pieno ūkininkams ir šeimos ūkiams vidutiniškai mokėta 779 Lt (taikant nuoskaitas – 653 Lt), žemės ūkio bendrovėms ir įmonėms – 1 051 Lt (taikant nuoskaitas – 935 Lt).

Lankytojai abejoja pieno perdirbėjų teiginiais apie patiriamų nuostolių mastą („Saviems už kilogramą moka po 35, o lat­viams po 94 centus, ir dar šaukia, kad turi nuostolių. Ar ne todėl jiems lietuviškas pienas per brangus?“) ir pasigenda duomenų apie žemdirbių patiriamus nuostolius („Žemės ūkio rūmai galėtų suskaičiuoti, kiek nuostolių patyrė ūkininkai“).

Ministeriją – į Kauną!

Svetainės www.manoukis.lt lankytojai gyvai diskutuoja apie žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus planus perkelti ministeriją į Kauną („Visi pertvarkymai – ūkininkų naudai, teigia ministras K. Starkevičius“*****). Iš pradžių tokiais planais ne visi tikėjo („Tai eilinis triukas“), tačiau supratus, kad ketinimai rimti (anot K. Starkevičiaus, ministeriją planuojama perkelti į Kauną iš sutaupytų dėl reorganizacijos lėšų), kai kurie sunerimo („Manau, yra daug rimtesnių darbų nei ministerijas perkėlinėti“), kiti pritarė („Ministeriją seniai reikėjo pertvarkyti, uždaryti kavos gėrėjų ratelius, o visus ministrantus išvyti į užsienį, kad ieškotų naujų rinkų žemės ūkio produkcijai“), treti suabejojo tikslingumu („Tokio ketinimo įrašymas į Vyriausybės programą, neatlikus skaičiavimų ir tyrimų, – perteklinė programos nuostata, iš kurios jau juokiasi pusė kaimo“).

Savo nuomonę apie ministerijos perkėlimą į Kauną interneto svetainės www.manoukis.lt lankytojai išreiškė ir apklausoje.