Užsienio šalyse stambėjant mėsos perdirbimo įmonėms, pastebimai daugėja ir mažų skerdyklėlių. Pavyzdžiui, Švedijoje ekologiška kiauliena sudaro mažiau negu 1 proc. visos gaminamos kiaulienos, tačiau vartotojai vis labiau linkę įvairius maisto produktus, tarp jų ir mėsą, pirkti ne stambiuosiuose prekybos centruose, bet nedidelėse parduotuvėse, kuriose prekiaujama aplinkinių ūkininkų išaugintų ir mažose vietinėse skerdyklose paskerstų kiaulių mėsa.

Nors mėsos perdirbimo įmonėse ir taikomas žaliavos atsekamumo principas, tačiau vartotojų ši informacija nepasiekia. Be to, savų, pažįstamų sodiečių, kuriais pasitikima, išaugintų ir paskerstų gyvūnų mėsos kokybe tikima labiau negu tos mėsos, kuri į prekybos centrus patenka per tarptautinius tiekimo srautus. Nors Lietuvoje dėl žemesnio pragyvenimo lygio ir didelio tarpusavio nepasitikėjimo tarp augintojų ir vartotojų nėra ryšio arba jis silpnas, turtingesni vartotojai ieško kiaulių, išaugintų tokiomis sąlygomis, kurios daugiau ar mažiau atitinka pagrindinius ekologinio auginimo reikalavimus.

Ekologiškai auginti tinka vietinės veislės

Didėjant susidomėjimui ekologiškais produktais, kartu iškyla ir ekologiškai auginti skirtų kiaulių veislių parinkimo klausimas. Šalyse, neturinčiose savo nacionalinių kiaulių veislių, teigiama, kad visiškai tinkamų ar netinkamų ekologiškai auginti veislių nėra. Šalyse, kuriose dar išliko senosios vietinės kiaulių veislės, vieningai laikomasi nuomonės, kad būtent vietinės veislės ir yra pačios tinkamiausios, nes jos geriausiai prisitaikiusios prie vietos sąlygų ir todėl nėra lepios.

Literatūros šaltiniai nurodo ir geresnę daugumos senųjų vietinių veislių mėsos kokybę, o būtent ekologinis auginimas ir turi užtikrinti aukštesnę kiaulienos kokybę, kuri priklauso nuo higienos sąlygų, skerdimo būdų, maistinės vertės, skoninių ir technologinių savybių bei poveikio vartotojų sveikatai. Pastaruoju metu vis labiau pabrėžiama kiaulių šėrimo, auginimo ir transportavimo sąlygų įtaka kokybei. Jei pašaruose yra netinkamų komponentų, jie gali išlikti mėsoje.

Intensyvinant kiaulininkystę, kai kurios kiaulės jau gali būti skerdžiamos ne tik 150 dienų amžiaus, bet netgi 115 dienų. Pastebėta, kad ypač jaunų kiaulių mėsa taip pat yra prastesnės kokybės. Todėl ekologiniam auginimui netikslinga parinkti itin sparčiai augančių veislių kiaules ir dirbtinai pristabdyti jų augimą, ypač jeigu turima tokių, kurios labiau tinka ekstensyviai auginti ir ganyti.

Kalbant apie alternatyvią kiaulininkystę, kokia galima laikyti ekologinį kiaulių auginimą, labai svarbu atkreipti visuomenės dėmesį ir į tautinio paveldo produktus, kurių gamybai taip pat reikalinga kokybiška vietinė žaliava. Industrinėje kiaulininkystėje įsitvirtinus užsienio veislių kiaulėms, vietinių gyvulių auginimas tautinio paveldo ir ekologiškiems produktams galėtų tapti nebloga niša nykstančių nacionalinių veislių bandų plėtrai.

Lietuvoje dar yra dviejų išsaugotų lietuviškų veislių – Lietuvos vietinių ir senojo genotipo Lietuvos baltųjų – kiaulių. Intensyviai auginamos šių veislių kiaulės būna gana riebios, dėl to jas pakeitė įvairios užsienio veislės, tačiau sunku įsivaizduoti tautinio paveldo produktus, pagamintus iš užsienio veislių kiaulienos ar importuotos riebesnės mėsos, o tam tikriems tautinio paveldo produktams gaminti reikalinga ir riebesnė kiauliena.

Lietuvoje liko tik apie 100 šių riebesnių veislių paršavedžių, todėl lietuviški lašiniai – retas produktas.

Ekologijoje taikomi ekstensyvūs auginimo būdai

Užsienio šalyse, kuriose labiau plėtojamas ekologinis kiaulių auginimas ir specifinių produktų gamyba (Italija, Ispanija), kiaulės skerdžiamos ne jaunesnės kaip vienų metų, o dažnai ir dar vyresnės. Siekiama, kad mažesnio svorio (100 kg) kiaulių lašinių storis būtų apie 20 mm, o didelio svorio (140–160 kg) – neviršytų 30 mm.

Lietuvos kiaulių augintojai turbūt nebegrįš prie tokio itin ekstensyvaus (iki pusantrų metų) kiaulių auginimo, bet šiek tiek ekstensyvesnis, būdingas ekologiniam auginimui būdas leistų sumažinti ir lietuviškų kiaulių veislių riebumą. Tokią prielaidą leidžia daryti faktas, kad kontrolinio penėjimo stotyje intensyviai išaugintų ir įvertintų vietinių veislių kiaulių lašinių storis yra 4–6 mm didesnis negu išaugintų ūkyje, taip pat taikant koncentratinį šėrimo tipą.

Tikėtina, kad ganant šias kiaules, jos turėtų užaugti liesesnės. Ganyti ypač tinka senosios Lietuvos vietinės kiaulės, kurių dauguma yra deglos ir nejautrios tiesioginiams saulės spinduliams. Ekologiškos kiaulienos vartotojams pageidaujant dar liesesnės mėsos, būtų galima ekologiškai auginti lietuviškų ir liesesnių veislių mišrūnus. Lietuviškų veislių kiaules būtų galima kryžminti su diurokų ar kitų veislių kuiliais. Dėl geros diurokų mėsos kokybės vietines kiaules kryžminti su diurokais populiaru daugumoje Europos šalių. Mažiausiai ekologiniam auginimui tiktų pjet­rėnai, kurie yra ne tik itin lepūs, bet ir jų mėsa prastesnės kokybės.