Gyvulininkystės ūkių biosaugos programos yra sukurtos ir naudojamos daugelyje Europos šalių. Jos padeda siekti ligų neapimtų bandų statuso, pagerinti ūkinės veiklos rezultatus, užtikrina gyvūnų gerovę ir saugių gyvulinės kilmės produktų gamybą.

Neužkrečiamosiomis ligomis kartais suserga daug gyvulių, pvz., dėl vitaminų trūkumo racionuose, tačiau sergantys gyvuliai neužkrečia kitų. Infekcinės (užkrečiamosios) ligos būtent ir pasižymi savybe, kad gali išplisti tarp gyvulių, laukinių gyvūnų ar net žmonių. Kartais infekcija išplinta labai plačiai, nepriklausomai nuo ūkio ar bandos ribų, valstybės ar net kontinentų ribų. Kaip pavyzdys yra pastaruoju metu Europoje siaučiančios infekcinės ligos – mėlynojo liežuvio liga ir paukščių gripas. Dėl infekcinių ligų patiriama nemažai ekonominių nuostolių, nes sumažėja gyvulių produktyvumas, gaunama prastesnės kokybės produkcija, gaišta gyvuliai ir padidėja išlaidos veterinarinėms priemonėms.

Gyvulininkystėje bio­­saugą galima apibūdinti kaip priemonių visumą, skirtą apsaugoti gyvulius nuo infekcinių ligų sukėlėjų. Jei kokia nors liga jau yra bandoje, biosaugos priemonės taikomos, kad sumažėtų tos ligos sukėlėjų perdavimo kitiems bandos gyvuliams mastas arba būtų užkirstas kelias užkratui patekti nuo užsikrėtusių gyvulių ar jų laikymo vietos į kitus ūkius.

Biosaugos priemonės gali būti taikomos bandoje ar ūkyje, rajone, apskrityje, o esant labai pavojingoms infekcinėms ligoms – ir visoje šalyje. Biosauga apima kasdien atliekamus darbus: gyvulių šėrimą, laikymo vietų valymą, kritusių gyvulių utilizavimą ir kitus. Už gyvulių bandos biosaugą paprastai atsako gyvulių savininkas ar jo samdomi gyvulių prižiūrėtojai.

Kiekvienam ūkiui biosaugos planas yra individualus ir dažniausiai negali būti tiesiogiai pritaikytas kitam ūkiui. Tačiau yra bendrieji biosaugos reikalavimai, kurie be išimties gali būti taikomi kiekvienam ūkiui. Ypač svarbūs reikalavimai keliami gyvulių pirkimui ir įvežimui į ūkį, įrangos ir aplinkos dezinfekavimui. Siekiant išvengti ligų, nustatytų taisyklių turi laikytis ir ūkio lankytojai.

Bendrieji biosaugos reikalavimai yra elementarūs, nereikalaujantys didelių investicijų, o juos taikant, galima išvengti daugumos infekcinių ligų arba bent sumažinti dėl jų patiriamus nuostolius.

Ligos į ūkį patenka įvairiais būdais

Infekcinės ligos į ūkį ar gyvulių bandą gali patekti įvairiais būdais: su naujais gyvuliais, atvykstant lankytojams, su transportu, su pašarais ir t. t. Tačiau didžiausią pavojų kelia naujai įsigyjami gyvuliai. Iš kitų ūkių ar šalių perkamos telyčios, produktyvios karvės, ėriavedės, pakaitinės kiaulaitės, buliai ar avinai dažnai yra esamos bandos pagerinimo ir produktyvumo didinimo pagrindas. Deja, toks, regis, nepavojingas veiksmas yra vienas pagrindinių būdų naujiems infekcinių ligų (bakterinių, virusinių, parazitinių ir kt.) sukėlėjams į bandą patekti. Vertingiausi gyvuliai paprastai nebūna pigūs, o būta atvejų, kai, išplitus mėlynojo liežuvio ligai, kai kuriose Europos šalyse buvo bandoma pigiai parduoti galvijus. Gyvulių augintojai turėtų įsigyti naujus gyvulius tik iš tų ūkių, kurių sveikatingumo statusas yra žinomas.

Daugumoje Vakarų Europos valstybių, taip pat JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitose šalyse, yra vykdomos nacionalinės bandų sveikatingumo programos. Jų tikslas – kontroliuoti ekonominės reikšmės gyvulių ligas, siekiant sumažinti dėl ligų patiriamus ekonominius nuostolius, padidinti gyvulių ekonominę vertę juos parduodant vietos rinkoje ar eksportuojant. Nežiūrint to, įsigyjant gyvulius iš kitų, ligų neapimtų ūkių, reikia imtis papildomų apsaugos priemonių.

Į gyvulių laikymo vietas – tinkamai apsirengus ir apsiavus

Dideli gyvulių ar paukščių ūkiai, pvz., kiaulių kompleksai, paukštynai, dažniausiai turi gerai parengtus biosaugos planus ir tinkamai kontroliuoja įvairių lankytojų keliamas grėsmes. Ūkio svečiai kelia nevienodą riziką pernešti ligos sukėlėjus, ypač kai yra grėsmė plisti pavojingoms ligoms (pvz., snukio ir nagų, paukščių gripui ir kitoms). Beje, Lietuvoje gyvulių augintojai skiria per mažai dėmesio savo ūkio teritorijai nuo įvairių lankytojų (ir pėsčiųjų, ir su transporto priemonėmis) apsaugoti. Tvartai turi būti aptverti ir įrengti vartai, kad į šią teritoriją nepatektų pašaliniai asmenys. Vakarų valstybėse paprastai prie įvažiavimo į ūkį įrengiami perspėjamieji ženklai apie ribotą patekimą į ūkio teritoriją.

Lankytojus galima suskirstyti į kelias kategorijas: nekeliantys reikšmingo pavojaus, keliantys vidutinį pavojų ir keliantys didelį pavojų.

Lankytojai iš miestų ar kiti, kurie neturi kontaktų su gyvuliais kelia tik labai nedidelį pavojų, kad su jais į ūkį pateks koks nors infekcinės ligos sukėlėjas. Tačiau net ir tokiais atvejais visada reikėtų imtis paprastų priemonių, kad šis pavojus dar labiau sumažėtų.

Lankytojai keliantys vidutinį pavojų yra tie žmonės, kurių veiklos pbūdis yra nuolat lankytis gyvulių ūkiuose ar jų laikymo vietose. Tačiau jie neturi arba tik retkarčiais turi tiesioginį kontaktą su gyvuliais. Šiai lankytojų grupei reikėtų priskirti įvairius pardavimų vadybininkus, aptarnaujantį personalą (pvz., pašarus, kurą krovinius pristatančius žmones, aptarnaujančius mechanikus ir pan). Jiems turi būti taikomos anksčiau minėtos taisyklės ir papildomi reikalavimai:

• turi dėvėti vienkartines apsaugos priemones, jei ūkyje turės kontaktą su gyvuliais, pašarais, ar mėšlu;
• bet kokia jų naudojama įranga ar įrankiai turi būti švarūs ir dezinfekuoti;
• nešvarūs batai turi būti nuvalyti ir dezinfekuoti, vienkartiniai apsiaustai tinkamai sunaikinti.

Prie didžiausią pavojų pernešti ligas priskiriami sėklintojai, veterinarijos gydytojai, gyvulių supirkinėtojai ir gyvulius laikantys kaimynai. Atvykę į ūkį šie žmonės turi laikytis jau minėtų taisyklių. Be to, jiems keliami papildomi reikalavimai:

• transportas turi būti švarus ir neaplipęs mėšlu, o gyvulius pervežančios priekabos prieš atvykstant į ūkį išvalytos ir dezinfekuotos.
• drabužiai, įranga ar įrankiai turi būti švarūs; įrankiai, kurie turi tiesioginį kontaktą su gyvuliais, turi būti valomi ir dezinfekuojami, kad netaptų infekcijos sukėlėjų perdavimo objektu;
• reikia naudoti ar dėvėti vienkartines priemones, jei yra tiesioginių kontaktų su gyvuliais ir jų išskyromis;
• prieš išvykstant, nešvarūs įrankiai ir avalynė turi būti nuvalyti ir dezinfekuoti; rankos iki alkūnių nuplautos;
• ūkių darbuotojai, kurie patys laiko gyvulius, neturėtų dirbti namie ir ūkyje su tais pačiais drabužiais ir batais.

Norint pasiekti, kad biosauga būtų veiksminga ir naudinga, reikia ne tik parengti biosaugos programą, bet ir kasdien laikytis jos reikalavimų, nuolat atnaujinti ir pritaikyti naujas žinias pagal esamą situaciją. Šiame straipsnyje paminėti reikalavimai nebūtinai bus ekonomiškai naudingi ir visada pritaikomi praktikoje, ypač smulkiuose, kelias karves auginančiuose ūkiuose arba tuose ūkiuose, kurių teritorijoje pastatyti skirtingiems savininkams priklausantys tvartai. Tačiau didesniuose ūkiuose Vakarų Europos šalių patirtis rodo, kad biosaugos reikalavimų laikymasis duoda pastebimos ekonominės naudos.

Apsaugos nuo ligų priemonės

• Naujai įsigytus gyvulius, taip pat parvežtus savo bandos gyvulius iš parodų, ganyklų ar kitų vietų, kur jie galėjo turėti kontaktą su kitais gyvuliais, reikia izoliuoti 4 savaitėms. Karantino metu gyvuliai turi būti laikomi visiškai izoliuoti nuo esamų bandos gyvulių. Geriausiai tam tinka atskiras pastatas. Prižiūrint karantinuojamus gyvulius tie patys batai (pvz., guminiai) ir viršutiniai drabužiai negali būti dėvimi prižiūrint kitus bandos gyvulius.
• Jei tinkamai izoliuoti įsigytų gyvulių neįmanoma, jiems galima skirti atskirą aptvarą, gardą ar ganyklą, tačiau būtina užtikrinti, kad nebūtų tiesioginio kontakto (nosis į nosį) tarp naujų ir jau esamų gyvulių, kad jie nesinaudotų ta pačia girdykla, negertų vandens iš to paties šaltinio ar neėstų pašarų iš tų pačių šėryklų. Karantino metu naujiems gyvuliams, atsižvelgiant į esamą infekcinių ligų epizootinę situaciją, turi būti atlikti infekcinių ligų tyrimai. Tik gavus neigiamus tyrimų rezultatus, galima naujus gyvulius laikyti kartu su jau esamais.
• Gyvulių laikytojai turi konsultuotis su veterinarijos gydytojais, rengdami gyvulių sveikatingumo programas, įsigydami gyvulius ir ruošdami karantino procedūras. Sveikatingumo programos turi apimti gyvulių vakcinaciją, įvairių parazitinių susirgimų kontrolę, priklausomai nuo esamos infekcinių ligų epizootinės padėties toje gyvulių laikymo vietoje ar regione.
• Ligos atveju reikia atskirti sergančius gyvulius, kad nuo jų neužsikrėstų ar bent jau sumažėtų rizika užsikrėsti ligos požymių neturintiems ir sveikiems gyvuliams. Dėl ligos gydymo ir profilaktikos reikia tartis su veterinarijos specialistais.

***

Reikalavimai ūkių lankytojams

• Dėvėti naujai išskalbtus drabužius ir švarius batus. Papildomai lankytojai gali būti paprašyti apsiauti vienkartinėmis batų apsaugos priemonėmis arba jiems duodami švarūs batai, kurie po naudojimo dezinfekuojami. Galima duoti apsisiausti vienkartiniais apsiaustais. Šios priemonės suteiks papildomos apsaugos ir taip pat apsaugos lankytojų drabužius nuo įvairių mikroorganizmų.
• Nereikėtų pasitikėti dezinfekciniais kilimėliais. Tyrimai rodo, kad jie ne visada užtikrina kasdienę avalynės dezinfekciją, nebent avalynė yra labai gerai išvalyta nuo purvo prieš pamerkiant į dezinfekcinį tirpalą ir pakankamai laiko jame palaikyta (paprastai ne mažiau kaip 5 min.).
• Lankytojams paprastai neturėtų būti leidžiama įeiti į gyvulių gardus, užeiti ant šėrimo takų ir liesti gyvulius.
• Lankytojams negalima atsinešti į fermą savo maisto.
• Jiems išeinant panaudotos vienkartinės priemonės turi būti išmestos į šiukšlių maišus, o lankytojai turi nusiplauti rankas.