23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/12
Neversliniai ūkiai egzistuoja visais laikais
  • Mano ūkis
  • Mano ūkis

Viena iš kaimo tuštėjimo, nykimo priežasčių – pernelyg didelis valstybės dėmesys kaimo gamybinei funkcijai, apleidžiant jos infrastruktūrinę reikšmę (vandenys, kraštovaizdis, augmenija ir gyvūnija, etnokultūros terpė ir kt.). Būtina atnaujinti kaimo rėmimo politiką, išskiriant neverslinius, t. y. smulkius ūkius, kuriems ūkininkavimas yra gyvenimo būdas. Be jų neišsivertė nė viena visuomenė. Tai šiemet netikėtai Anapilin išėjusio LŽŪU prof. Mečislovo TREINIO mintys.

Lietuvoje valakų reformos metu susiformavo pagrindinis prekinio ūkio vienetas – dvaras, kuriame dirbo baudžiauninkai. Baudžiauninkas gavo valaką (maždaug 21–23 ha) išgyvenimo ūkiui sukurti. Valakas buvo toks žemės plotas, kurį tuo metu galėjo įdirbti viena šeima, iš tokio ploto galima buvo pragyventi, pramisti.

Jaučio ir žagrės epocha

Buvo suformuotas gatvinis kaimas ir trilaukė sėjomaina, žemė suskirstyta rėžiais. Tai buvo jaučio ir žagrės epocha. Keitėsi gamybinės jėgos ir santykiai, atsirado pobaudžiaviniai ūkiai. Pirmiausia juos pradėta kurti Lietuvos Užnemunėje XIX a. antroje pusėje. Toks ūkininkavimo modelis buvo sėkmingas, todėl vėliau pritaikytas plačiu mastu.

Taigi dauguma neverslinių arba išgyvenimo ūkių, baudžiauninko ūkių, kurie, įgiję žemę (išsipirktinai) nuosavybėn, transformavosi į verslinius ūkininkų ūkius. Tačiau dar išliko valakinio kaimo gyvensena, kuri ribojo pažangos plėtrą. O iki to laiko buvęs renta pagrįstas dvaras patyrė smūgį.

Arklio ir plūgo epocha

Po 1907 metų P. Stolypino žemės reformos, kada suiro valakinis kaimas ir trilaukė sėjomaina, pradėjo kurtis vienkiemiai ir prekiniai ūkininkų ūkiai. Neversliniai liko tik visiškai susmulkėję ūkiai, pavyzdžiui, iš buvusio baudžiauninko valako liko pusvalakis ar ketvirtadalis valako arba viena kita dešimtinė žemės. Patys smulkiausieji, kuriems vos užteko pragyventi, tapo tikraisiais neversliniais ūkiais, nes neturėjo ką parduoti. Tačiau jie eksportavo savo darbo jėgą ir papildomai užsidirbo iš samdos. Vieni dvarai išliko, kiti toliau degradavo.

Vienkiemių ir kooperacijos epocha

Tarpukario metais formavosi ir stiprėjo vienkieminio ūkio sistema. Dvarai buvo parceliuojami, kaimai skirstėsi į vienkiemius, tačiau procesas liko neužbaigtas. Buvo suformuota daugialaukė sėjomaina, atsirado naujos prekinės šakos: pienininkystė, bekoninė kiaulininkystė, sodininkystė. Didėjo prekingumas, tačiau tuo metu vėl pagausėjo poreforminių neverslinių ūkių, t. y. buvę dvarų kumečiai, gavę nedidelius sklypus (4–8 ha), neturėję kitų gamybos priemonių ir patirties, vis dėlto sugebėjo vegetuoti. Tai išgyvenimo ūkiai. Pakilti iki prekinio ūkio lygio jiems buvo žymiai sunkiau. Tuo laikotarpiu prasidėjo teritorinių kaimo bendruomenių silpnėjimas ir funkcinių bendruomenių kūrimas. Funkcinis bendradarbiavimas stiprėjo kuriantis kooperacijai, t. y. bendravimas buvo grindžiamas ne kaimynyste, o bendrais poreikiais.

Raudonųjų gurguolių epocha

Bolševikinė žemės reforma prasidėjo 1940-aisiais ir buvo pakartota 1944–1948 metais. Maksimalus žemės plotas apribotas iki 30 ha. Paimtas gamybos priemonių perviršis. Nustatyti progresyviniai mokesčiai, pyliavos, t. y. natūrinės ir piniginės rentos. Dėl to visi ūkininkų ūkiai tapo mažo prekingumo, iš esmės neversliniais išgyvenimo ūkiais. Sumokėjus visas pyliavas, lėšų išplėstinei reprodukcijai neliko. Valdžia to ir nesiekė. Tuo metu žemė jau buvo nacionalizuota. Uždrausta darbo rinka, t. y. privati samda, sukurtas valstybinis sektorius.

Darbadienių epocha

Naujas laikotarpis – kolektyvizacija – prasidėjo 1949 metais. Jį galima skirti į du laikotarpius. Iki 1966 m. – darbadienių epocha. Nebuvo garantuoto apmokėjimo, nustatyta darbo prievolė sukolektyvintomis priemonėmis subendrintuose plotuose, o darbas apmokamas tik simboliškai. Susiformavo kvaziprekinis (netikras prekinis) sektorius, kurį sudarė kolūkiai ir valstybiniai ūkiai. Prekiniu sektorium jo nepavadintume, nes nebuvo tikros rinkos, o tik planavimas ir paskirstymas. Šiuo laikotarpiu išgyvenimo ūkiu tapo asmeninis pagalbinis ūkis. Darbas kolūkyje tapo kaip darbinė renta, o pajamos ėjo iš asmeninio pagalbinio ūkio (pradžioje net apie 80 proc., vėliau ši dalis mažėjo). Neprekinis išgyvenimo ūkis kolūkmečiu žmogui tapo svarbiausiu. Vienkiemių sistema transformavosi į gyvenvietes, buvusius part­nerystės ryšius pakeitė pavaldumo ryšiai.

Atidėtų santaupų epocha

Antroji kolektyvizacijos laikotarpio fazė truko nuo1966 iki 1990 metų. Tuo metu įvestas garantuotas apmokėjimas, didėjo parama žemės ūkiui, kol paskutiniaisiais metais gamintojo paramos ekvivalentas siekė apie 70 proc. – valstybė jau pumpavo pinigus į žemės ūkį, nes jis buvo labai nustekentas, sunkiai progresavo. Tuo laikotarpiu pagrindiniu gamybos vienetu ir toliau pasiliko visuomeninis ūkis, o asmeninis pagalbinis iš išgyvenimo ūkio tapo pusiau prekiniu papildomų pajamų ūkiu. Tuo metu žemės ūkyje, palyginti su kitais sektoriais, buvo gerai mokama, tačiau tas užmokestis rubliais, kurie nebuvo padengti prekėmis, buvo tarsi atidėtos santaupos ateičiai. Jos vėliau ištirpo žlugus rubliui.

Kaime toliau vyko vienkieminės sistemos naikinimas, industrializacija. Iš dalies sukurta miestietiška infrastruktūra, kurios didžioji dalis pokomunistinių transformacijų laikotarpiu sunyko.

Dabartinis laikotarpis

Vykdant restitucinę agrarinę reformą, žemės santykiai grįžo į rinkos ekonomikos situaciją, ryškėjo gamybos dekoncentracija, t. y. stiprus teritorinis skaidymasis ir ekstensyvinimas: gaminti neapsimokėjo ir neturėta išteklių. Iki tol gilėjusią gamybos specializaciją pakeitė veiklos įvairinimas. Gamyba tapo individualizuota: nebenorėta priverstinės kolektyvizacijos, bet klasikinės kooperacijos nesugebėta atkurti. Didėjo žemės ūkio ir žemės deagrarizacija (išėmimas iš žemės ūkio veiklos apyvartos) ir gamybos efektyvumo regioninė diferenciacija. Jei anksčiau speciali politika leido diferencijuoti kainas ir daugmaž garantavo pelningumą vienodai visoje Lietuvoje, tai rinkos ekonomikos sąlygomis to neliko, gamyba daugelyje regionų tapo nuostolinga. Žemės ūkis iš tų regionų pamažu traukėsi.

Buvęs asmeninis pagalbinis ūkis transformavosi į sodybinius ūkius ir kartu su kitais poreforminiais smulkiais ūkio vienetais dabar sudaro gausų neverslinių ūkių skaičių.

Šiuo pokomunistinių transformacijų laikotarpiu ima ryškėti pogamybinio kaimo bruožai. Gamybinio kaimo tikslas – skatinti valstiečius, žemdirbius, ūkininkus, kad gamintų kuo daugiau, nes turi išmaitinti visuomenę. Šiandien toks tikslas nebekeliamas, ryškėja naujos tendencijos: didėja kaimo vietovių deagrarizacija ir mažėja žemės ūkio gamyba, kurią ima keisti rekreacinių paslaugų verslas – vienur labiau išplėtotas, kitur – kaip potencia­li ateities galimybė.

Rezidentiniai ūkiai

Didėjant viešųjų gėrybių paklausai, vyksta ir privatizacija. Kraštovaizdžio gėrybės, ypač esančios prie vandens, įgyja didžiausią paklausą ir vertę. Kaimai ir naujieji naujakuriai kuriasi vadovaudamiesi kitais principais, kitose vietose ir pagal kitokią tvarką. Formuojasi kelių tipų rezidentiniai ūkiai. Vienus kuria asmenys, kurie nedirba, tačiau turi pajamų pragyvenimui, kitus – kurie dirba ne žemės ūkyje ir sodyba kaime jiems tampa būstu, kurį nuo darbo skiria kelios dešimtys kilometrų. Negatyvus veiksnys – nedirbančių ir neturinčių pajamų asmenų rezidencijos. Dar formuojasi atidėto pasirinkimo (konservaciniai ar reintegraciniai) ūkiai. Jų savininkai tiesiogiai neužsiima gamyba, bet ir neparduoda ūkių bei sodybų, stengiasi jas išlaikyti, renovuoti ir ateityje naudoti įprastiems tikslams (dalis jų taps prekiniais ūkiais, dalis – rezidentinėmis sodybomis ar bus parduotos, ypač tose vietose, kur kyla turto kainos).

Pokyčiai regionuose

Pogamybinio kaimo formavimasis – tai XXI amžiaus pasaulinė tendencija. Lietuvoje jo kūrimąsi paskatino kelios priežastys. Pirma, perėjimas iš SSRS erdvės, kur buvo maisto trūkumas, į ES erdvę, kuriai būdingas maisto perteklius. Plėsti žemės ūkį mus niekas neragina, priešingai – skatinamas gamybos siaurinimas. Nekeliamas uždavinys išmaitinti šalį, nes visa tai įgyvendinama vykdant laisvosios rinkos prekybą, kai galima daugelį produktų atsivežti iš kitų šalių pigiau. Vyksta laisvas kapitalo, darbo, prekių judėjimas, garantuojama pasirinkimo laisvė, o kartu sumažėjo parama žemės ūkio gamintojams.

Mūsų žemės ūkio gamintojas, 1990–1993 m. gamindamas ir tiekdamas produkciją rinkai, faktiškai gerokai primokėjo valgytojui, kad šis ją pirktų. Gamintojas tuo metu daug ką prarado ir dėl to buvo labai sunku viską iš naujo atkurti. Vėliau paramos mastas padidėjo, bet ji, palyginti su kitomis šalimis, tebėra vidutinė.

Pogamybinis kaimas nepakeis visiškai gamybinio kaimo, tačiau gerokai pakeis proporcijas atskiruose regionuose. Tikėtina, kad Vidurio Lietuva išliks intensyvaus ir modernaus žemės ūkio teritorija. Tuo tarpu Rytų Lietuva, neturinti tam objektyvių sąlygų, bet turinti gražų kraštovaizdį, neišvengiamai suks pogamybinio kaimo link (rezidentiniai ūkiai, verslinė rekreacija).

Globalizacija

Globalizacija Lietuvos gamintojams nėra palankus dalykas – yra daug šalių, kur žemės ūkio produkcija pagaminama pigiau. Kai maisto rinka tapo laisva, pigesnė produkcija į Lietuvą įvežama pradedant kaimynine Lenkija, nes šioje šalyje sąlygos gamybai yra geresnės. Tačiau lietuviška produkcija dar keliauja į Latviją, Estiją, kurių sąlygos prastenės.

Europa kol kas nelinkusi įsileisti bio­technologijų pagrindu sukurtų augalų, gyvulių veislių ir produktų. Tačiau kaip mokslo pažangos sritis, biotechnologija Europoje niekada ir niekur nebuvo blokuojama. Vargu ar ES pavyks išlaikyti šį barjerą ir ar tikrai barjeras pasiteisins? Jeigu paaiškės, kad ES laikosi klaidingos pozicijos, ji (o kartu ir Lietuva) atsidurs besivejančiųjų gretose, palyginti su tomis šalimis, kuriose tos technologijos yra taikomos.

Gamybą paskatins krizė

Verta prisiminti N. Kondratjevo ekonominių ciklų teoriją, pagal kurią pasaulio ekonomikos pakilimai ir kritimai kartojasi kas 50 metų. Esą dabartinis ciklas, prasidėjęs apie 2000 metus, viršūnę turėtų pasiekti iki 2025 metų. Gerėjant ekonominei situacijai, paklausa viešosioms gėrybėms auga daug sparčiau, negu prekiniam maistui, kurio paklausos elastingumas daug mažesnis.

Lietuva galėtų pasukti iš pogamybinio kaimo raidos tik susiklosčius pesimistiniam pasaulio ekonominės raidos scenarijui, kitaip tariant, jeigu patirtų krachą biotechnologijos ir pasitvirtintų jų pavojingumas, Europai tai būtų naudinga. Jeigu didės energetinė krizė ir tai sukels energetinių augalų auginimo bumą, o kartu bus siūloma aukšta kaina už tą produkciją, Europai tai būtų naudinga. Didėjant energetiniams augalams skirtiems plotams, jie pradeda konkuruoti su tais, kuriuose auginami maistiniai augalai. Vadinasi, kyla maistinių augalų kaina. Vadinasi, čia galima įžvelgti galimybę Lietuvos žemės ūkiui grįžti į gamybinį kaimą.

Jeigu prasidėtų sumaištis pasaulinėje rinkoje, finansų sistemų žlugimas, tada, bandant išgyventi iš savo išteklių, Lietuvoje susikurtų izoliuotas žemės ūkis (kaip buvo Sovietų Sąjungos laikais), kuris turėtų daugiau galimybių atsigauti.

Neversliniai ūkiai būtini

Neversliniai ūkiai būdingi visoms visuomenės formacijoms. Jų buvimą lemia žemės ūkio specifika – naudoti  savo gamybos produkciją aplenkiant rinką. Jokioje kitoje valstybės ūkio šakoje neverslinės įmonės negali egzistuoti (jos visos yra verslinės ir prekinės). O žemės ūkyje galima naudoti savo produktus neperžengiant ūkio ribų.

Gamybinio kaimo sąlygomis neversliniai ūkiai tenkina ekonomiškai paties silp­niausio sluoksnio maisto ir buities reik­menų poreikį mažiausiomis sąnaudomis – savo paties darbu ir mažomis investicijomis. Už tai neversliniai ūkiai dažniausiai nebankrutuoja. Jų savininkai laiko 1–2 karves, dalgiu prišienauja žolės, laiko ją daržinėje, netaiko jokių technologijų ir, esant pačioms mažiausioms pieno kainoms, išlaiko ūkį, o verslinis ūkis, smarkiai nukritus supirkimo kainai, žlunga.

Pogamybinio ūkio sąlygomis neversliniai ūkiai išliks, tik keisis jų struktūra. Išgyvenimo ūkių, kaip egzistencijos ūkių, tikriausiai, mažės, tačiau daugės įvairių formų rezidentinių ūkių, pomėgių ūkių.

Valstybė agrarinės politikos priemonėmis privalo remti ne tik verslinius, bet ir neverslinius ūkius, nes greta gamybinės funkcijos neversliniai ūkiai sukuria daug viešųjų gėrybių, proporcingai plotams, kuriuose jie yra įsikūrę, ir tos viešosios gėrybės sudaro mūsų šalies infrastruktūrą, kuri gerina gyvenimo kokybės sąlygas visos šalies gyventojams. Už tą darbą, kurio rezultatų jie tiesiogiai nerealizuoja, neverslinių ūkių savininkai turėtų gauti kompensaciją.

Užrašė Viktoras TROFIMIŠINAS