Pramonines paukštides įprasta vėdinti ventiliatoriais, nes lengva kontroliuoti ir reguliuoti vėdinimo intensyvumą, derinti šildymą ir vėdinimą bei palaikyti tikslesnius mikroklimato rodiklius paukščių zonoje. Tačiau net ir įrengus modernią mechaninio vėdinimo sistemą, reikia numatyti galimybę paukštidę natūraliai išvėdinti sugedus įrenginiams ar nutrūkus elektros energijai.

Nors vėdinimo technika vis tobulėja, natūralus paukštidžių vėdinimas pasaulyje nepamirštas, nes tokios sistemos pradinės investicijos, išlaidos elektros energijai yra mažesnės. Ypač natūralaus vėdinimo privalumai išryškėja vasarą, kai nereikia šildyti. Tuo metu nereikia tiksliai reguliuoti mikroklimato, tačiau paukščiams reikia daug šviežio oro.

Atsižvelgiant į natūralaus ir mechaninio vėdinimo privalumus ir trūkumus, pastaruoju metu pradedamos diegti vadinamosios hibridinės vėdinimo sistemos. Nedidelio našumo, tikslius mikroklimato parametrus pirmosiomis viščiukų gyvenimo dienomis palaikantys ventiliatoriai įrengiami tik broilerių patalpose. Nustatyta, kad pirmąją savaitę mažiausiai viščiukų krenta, kai jų zonoje temperatūra 32 oC.

Automatiškai reguliuojama natūralaus vėdinimo sistema

Paukštidžių ventiliavimo sistema panaši į karvidžių. Tačiau angos šviežiam orui įeiti ir užterštam šalinti automatiškai reguliuojamos. Sodybos paukštidėje, ypač jei paukščiai išeina į lauko voljerą, t. y. paukščius laikant ekstensyviai ar ekologiškai, vėdinimo angas galima darinėti rankomis. Žiemą pirmąją broilerių auginimo savaitę angos uždaromos, nes jei pastatas nelabai sandarus, per dvi valandas oras jame bent kartą pasikeičia savaime.

Šviežias oras į paukštidę įeina per angas šoninėse sienose, išdėstytose per visą sienos ilgį. Angų plotas reguliuojamas vožtuvais, pakeliamomis ir nuleidžiamomis užuolaidomis ar pradarant langus. Užterštas oras šalinamas per reguliuojamą kraigo plyšį ar šachtas. Svarbiau tinkamai įrengti angas orui įeiti negu oro šalinimo angas.

Kuo pastatas aukštesnis, tuo jis efektyviau vėdinasi. Todėl visų natūraliai vėdinamų pastatų stogo nuolydis turi būti nuo 1/3 (18,5o) iki 1/5 (27o), pastato plotis – apie 12 metrų.

Vasarą, kai lauke daugiau kaip 20 oC temperatūra, reikalingas kraigo plyšio plotas ar ištraukiamųjų šachtų plotas 1 000 paukščių yra toks:

• vištų dedeklių paukštidėje – 3,4 m2 (arba apie 2 proc. grindų ploto);
• viščiukų-broilerių auginimo patal­poje – 4,5 m2 (arba apie 4 proc. grindų ­ploto).

Vasarą sienose atidaromų angų bend­ras plotas 1 000 paukščių turėtų sudaryti 3 proc. (vištų) ir 6 proc. (broilerių) paukštidės grindų ploto.

Vėdinimo angos mažinamos, mažėjant lauko temperatūrai ir broilerių augimo pradžioje. Žiemą pirmąją broilerių auginimo savaitę jas galima visai uždaryti. Žiemą geriausiai patalpa vėdinasi tada, kai oro įėjimo angų bendras plotas lygus oro šalinimo angų plotui.

Paukštidės apšiltinimas

Gerai apšiltinus paukštidės stogą, sienas ir pamatus taupomas kuras, sumažėja vandens garų kondensacijos pavojus, o vasarą mažiau patenka saulės šilumos. Tik gerai apšiltintą pastatą galima efektyviai vėdinti. Vakarų valstybių specialistai rekomenduoja tokią konstrukcijų šiluminę varžą, m2 .K/W:

• stogas 3,5–7,0 (akmens vatos sluoksnio storis 13–27 cm);
• sienos 3,5–4,5 (13–17 cm);
• pamatai virš grunto 1,0–1,4;
• įgilinta pamatų dalis 0,35–0,53.

Šilumos izoliacijai naudojami: pluoštinių medžiagų dembliai, kurie kartais būna apvilkti drėgmei nelaidžia plėvele; palaidas užpildas; standžios termoizoliacinės plokštės (putinto polistireno plokštės). Tam galima naudoti ir vietines termoizoliacines medžiagas: spalius, sausas durpes, medžio pjuvenas, į jas įmaišant 10 proc. (tūrio) kalkių miltelių.

Labai svarbu apsaugoti šilumą izoliuojantį sluoksnį nuo vandens garų, kurie sklinda iš patalpos. Net jeigu stogo ir sienų vidiniai sluoksniai iš skardos, speciali, sulaikanti garą plėvelė reikalinga. Ją pakloti reikia taip, kad neliktų plyšių. Taip pat reikia apsaugoti šilumos izoliaciją ir nuo graužikų.

Šildymas

Optimali temperatūra vienadienių viščiukų zonoje (po augintuve) 32 oC, o patalpoje – apie 22 oC, jiems paaugus iki 4 savaičių, užtenka 20 oC temperatūros ir paukščių zonoje, ir patalpoje. Vištoms dedeklėms rekomenduojama temperatūra 12–16 oC. Per šalčius ji gali nukristi iki 5 oC. Sumažėjus temperatūrai dedeklių patalpoje, vištos daugiau sulesa, mažiau deda kiaušinių. Tačiau  trumpalaikis temperatūros sumažėjimas neturi didelės įtakos bendriems gamybos rezultatams. Vis tik ir dedeklių patalpą reikėtų šildyti, nes papildoma šiluma leidžia patalpą intensyviau vėdinti ir sumažinti drėgmę, kenksmingų dujų koncentraciją.

Kanadiečiai siūlo parinkti tokią šildytuvų galią, kad, esant lauke -20 oC šalčio, vienam paukščiui tektų toks šilumos srautas:

• iki 1 savaitės broileriui – 4,8 W;
• 2 savaičių broileriui (0,30 kg) – 3,3 W;
• 6 savaičių broileriui (1,85 kg) – 3,1 W;
• 8 savaičių broileriui (3,5 kg) – 5,5 W (paaugusius broilerius reikia intensyviai vėdinti, o su šalinamu oru netenkama daug šilumos);
• vištai dedeklei, laikomai ant grindų mažame pulke, – 7,8 W;
• vištai dedeklei, laikomai ant grindų dideliame pulke, – 1,9 W.

Apšvietimas

Pagal Didžiosios Britanijos vištų dedeklių laikymo kodeksą mažiausias patalpos apšviestumas 10 liuksų. Tačiau jeigu kai kurioms vištoms pasireiškia kanibalizmo požymiai, apšviestumą reikia sumažinti iki 5 liuksų. Pagal ES Tarybos direktyvą broilerių patalpų apšviestumas turi siekti 20 liuksų. Beje, didesnis už normą apšviestumas taip pat gali sukelti paukščių kanibalizmą. Apšviečiant kaitrinėmis lempomis ir norint gauti 5 liuksų apšviestumą, lempos kabinamos maždaug 2 m aukštyje, kad 15 W galios tektų 18 m2 grindų ploto. Didesniam apšviestumui gauti lempų galia proporcingai didinama.

Apšviečiant natūraliai, reikia numatyti galimybę užtamsinti langus, jeigu paukščiams pasireikštų kanibalizmas.

Paukštidės vieta ir orientacija

Natūraliai vėdinami pastatai statomi ant nedidelių pakilimų ir taip, kad vyraujantys vėjai pūstų statmenai išilginei sienai, t. y. jų išilginė siena orientuojama iš pietų į šiaurę. Tačiau jeigu sienoje yra landos paukščiams išeiti į lauko voljerą, geriau kai ši siena statmena pietryčiams, kad pirmieji saulės spinduliai paukščius pakviestų į lauką.

Medžiai ar statiniai trukdo pastatui natūraliai vėdintis. Tarp natūraliai vėdinamų pastatų turi būti bent 15 m atstumas. Tokiu pat atstumu galima sodinti ir medžius, aukštus krūmus.

Parengta pagal Kanados, JAV ir kitų valstybių ­rekomendacijas

Paukščiams šildyti naudojami šildymo būdai ir šildytuvai

• Radiacinis, kai virš paukščių (dažniausiai 75–120 cm aukštyje) pakabintas šildytuvas skleidžia infraraudonuosius spindulius. Šie spinduliai gerai šildo paviršių (paukštį) ir mažai šildo orą. Toks šildytuvas dar vadinamas bruderiu, augintuve. Jame deginamos gamtinės ar suskystintos dujos. Įrengus radiacinius šildytuvus, kitokie šildytuvai nebereikalingi. Radiaciniams šildytuvams priskirtinos ir infraraudonųjų spindulių lempos, kurios Lietuvoje naudojamos mažiems paršeliams, broileriams papildomai pašildyti.
• Erdvinis, kai šildomas patalpos oras. Tam naudojami dujomis ar skystaisiais degalais kūrenami šilumos generatoriai.
• Orinis, kai šildomas į patalpą įpučiamas oras. Dujomis kūrenamas šildytuvas montuojamas viduje prie paukštidės lauko sienos ir ortakiu sujungiamas su lauku. Kartais šildytuvas montuojamas lauke.
• Centrinė vandens šildymo sistema su 50 mm skersmens vamzdžiais, sumontuotais prie išilginių paukštidės sienų.