Gyvūnų ir augalų organizmams mikroelementų reikia labai nedaug, tačiau be jų organizmai negali normaliai gyventi. Mikroelementai įeina į vitaminų, fermentų ir kitų medžiagų sudėtį, kurios reguliuoja augalų ir gyvūnų augimo bei vystymosi procesus.

Vienas iš daugelio rodiklių, nusakančių dirvožemio sukultūrinimo lygį, yra pakankamas mikroelementų kiekis jame. Žinomi 6 augalams gyvybiškai svarbūs mikroelementai: boras, varis, manganas, cinkas, kobaltas ir molibdenas. Dirvožemiai paprastai yra nevienodai turtingi mikroelementų. Daugiausia šalies dirvožemiai turi mangano. Labai mažo ir mažo manganingumo dirvų beveik nėra, dauguma jų – apie 70 proc. – yra manganingos. Boro turtingiausi Vidurio Lietuvos dirvožemiai – 72 proc. dirvų priskiriamos boringoms bei didelio boringumo. Rytų ir Vakarų Lietuvos regionuose turtingų boro dirvų yra tik apie 40 proc. Šiose zonose daugiausia vidutinio boringumo dirvožemių.

Turtingiausi vario dirvožemiai – Vidurio Lietuvoje. Vidutinio varingumo ir varingų dirvų šioje zonoje yra apie 83 proc. Rytų ir Vakarų zonose vyrauja mažo ir vidutinio varingumo dirvos: Rytų zonoje tokių dirvų yra 84, Vakarų – 77 proc. Šalies mastu vidutinio varingumo, varingų bei didelio varingumo dirvų yra apie 72 procentai.

Pagal kobalto, cinko ir molibdeno kiekį didžioji dalis šalies dirvožemių – atitinkamai 74, 86 ir 98,5 proc. – yra neturtingi.

Ir trūkumas, ir perteklius – blogai

Nustatyta, kad tuose pačiuose dirvožemiuose ir toje pat vietoje dažniausiai trūksta vieno ar dviejų mikroelementų, todėl ir derliaus priedas gaunamas naudojant būtent tuos trūkstamus mikroelementus. Tokiais atvejais naudoti kitus mikroelementus yra ekonomiškai ir ekologiškai nenaudinga. Augalų nesunaudoti elementai kaupiasi dirvožemyje, o ilgainiui jų gali susikaupti daugiau negu gali pakęsti augalai. Dėl to mažėja šių dirvožemių produktyvumas, prastėja juose išaugintos produkcijos kokybė.

Kaip mikroelementų trūkumas, taip ir jų perteklius sukelia įvairius fiziologinius augalų susirgimus. Vizualiai yra labai sunku nustatyti tikrąją tokio pobūdžio susirgimų priežastį ir tiksliai pasakyti, kuriuo mikroelemento trūksta ar yra per daug ir kuriuo augalas yra apsinuodijęs, kadangi fiziologinių procesų sutrikimų požymiai dėl vieno ar kito mikroelemento yra panašūs. Jei mikroelementų trūkumo požymiai išryškėja augalų vegetacijos pradžioje, teisingai nustačius tikrąją priežastį, šį trūkumą dar galima ištaisyti. Tam naudojami mikro­elementinių trąšų tirpalai.

Svarbu, koks mikroelementų kiekis yra dirvoje

Kad galėtume savo laukams teisingai pasirinkti šiuolaikinių, taip gausiai siūlomų mikroelementinių trąšų derinį, turime žinoti, kiek ir kokių mikroelementų yra arba trūksta atskiruose mūsų laukų dirvožemiuose.

Ne visi augalai yra vienodai jautrūs vieno ar kito mikroelemento trūkumui dirvožemyje. Boro trūkumui labai jautrūs linai, runkeliai; mažiau jautrūs – ankštiniai augalai ir bulvės, o varpiniai augalai dažnai kenčia dėl boro pertekliaus. Vario ir cinko trūkumui jautrūs visi augalai, bet jautriausiai į jį reaguoja javai. Trūkstant mangano, labiausiai sumažėja cukrinių ir pašarinių runkelių bei varpinių javų derlius. Molibdeno trūkumui labiausiai jaut­rūs ankštiniai augalai, kiek mažiau – varpiniai ir kaupiamieji.

Mikroelementinės trąšos efektyvios būna tada, kai dirvožemyje augalams yra pakankamai azoto, fosforo ir kalio, t. y. kai tręšiama subalansuotai, o augalams prieinamų mikroelementų dirvožemyje yra mažiau negu parodyta lentelėje. Durpiniuose ar labai daug organinės medžiagos turinčiuose dirvožemiuose mikroelementinėmis trąšomis tręšti reikia ir jos bus efektyvios tik tuomet, kai mikroelementų kiekis dirvoje bus 1,5–2 kartus didesnis už lentelėje pateiktus kiekius.

Bandymais nustatyta, kad nuo boro trąšų varpinių augalų derlius padidėja tik tuomet, kai dirvožemyje yra ne daugiau kaip 0,3 mg/kg judriojo boro. Visų kitų augalų derlius nuo boro didėja, kai dirvožemyje šio elemento randama mažiau negu 0,6 mg/kg. Esant jo daugiau, boro trąšos gali derlių sumažinti.

Mikroelementinių trąšų efektyvumas tampriai siejasi su jau dirvožemyje esančiu augalams prieinamu jų kiekiu. Mineraliniuose dirvožemiuose augintų augalų derliaus priedas nuo vario trąšų proporcingai mažėja, didėjant dirvožemio varingumui. Mažiausiai vario trąšos turi įtakos derliui pakankamai varinguose dirvožemiuose – tokiuose, kuriuose judriojo vario yra daugiau negu 3,0 mg/kg.

Tie patys mikroelementinių trąšų veikimo dėsningumai pasireiškia ir kitais mik­roelementais skirtingai apsirūpinusiuose dirvožemiuose. Pavyzdžiui, dirvožemyje esant labai mažai cinko, cinko trąšos davė didžiausią kukurūzų žaliosios masės derliaus priedą, o didėjant cinko kiekiui dirvožemyje, nuo šio mikroelemento gautas derliaus priedas mažėja.

Kiti veiksniai, turintys įtakos trąšų veiksmingumui

Mikroelementinių trąšų efektyvumą lemia ir kiti veiksniai – dirvožemio granuliometrinė sudėtis, drėgmės režimas dirvožemyje ir t. t. Dirvožemio reakcija taip pat svarbus veiksnys mikroelementinių trąšų efektyvumui. Pavyzdžiui, rūgščiuose ir vidutinio rūgštumo dirvožemiuose vario trąšų veiksmingumas keliskart mažesnis negu neutraliuose ar šarminiuose dirvožemiuose. Šviežiai pakalkintuose rūgščiuose dirvožemiuose augalai sunkiau įsisavina mikroelementus.

Mikroelementų įsisavinimas iš dirvožemio ypač apsunkinamas sausringais metais. Esant drėgmės deficitui dirvoje, vegetacijos pradžioje mikroelementine trąša „Daiga“ tręšti žieminiai kviečiai geriau krūmijosi ir subrandino didesnio produktyvumo varpas, palyginti su per lapus mikroelementų negavusiais.

Taigi galima dar kartą pakartoti, kad mikroelementinės trąšos naudotinos mažai mikroelementų turinčiuose dirvožemiuose. Tačiau siekiant išauginti didesnius negu vidutiniai, t. y. rekordinius derlius, mikroelementinės trąšos naudotinos net ir ten, kur dirvožemiai mikro­elementų yra vidutiniškai turtingi ir turtingi. Rekordiniams derliams tokio turtingumo dirvožemiuose paprastai šių medžiagų būna mažai.

Per didelės mikroelementų dozės kenkia visiems gyviems organizmams, todėl juos naudoti reikia tik ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia. Taip išlaviruoti galima tik žinant dirvožemyje esantį faktinį mikroelementų kiekį. Laboratorijoje nustačius dirvožemyje esančių mikroelementų kiekį, analizių duomenimis galima naudotis kelerius metus.