Maisto pramonė vadinama viena inovatyviausių Lietuvoje. Mitybos srityje, rodos, ką nors nauja sudėtinga sugalvoti, tačiau rinkoje atsiranda vis naujų produktų. Gamintojai siekia, kad jų produkcija būtų kokybiška, pigi ir sveika. Šioje srityje maisto gamintojams jau 50 metų talkina Kaune įsikūręs Maisto institutas.

Maisto instituto pirmtakas – Sovietų Sąjungos sviesto-sūrių instituto Lietuvos filialas, įsteigtas 1958 m.  Sąjunginis pavaldumas užtikrino gerą finansavimą, plėtėsi veiklos sritys. Pirmasis instituto vadovas V. Vaitkus garsėjo kaip technologinių procesų tobulinimo ir naujų kūrimo specialistas, ypač nusipelnęs pritaikant homogenizavimo procesą įvairių pieno produktų gamyboje.

Kitas svarbus etapas – pieno gėrimų kūrimas, panaudojant probiotikus. Nuo 1980 metų institute pradėta kurti pieno pakaitalus veršeliams.

Atkūrus nepriklausomybę, reformų ir permainų laikai institutui tapo sunkmečiu. Vykstant privatizacijai, institutas neteko gamyklos, o kartu ir eksperimentinės bazės. Iš 150 darbuotojų liko apie 60.

Dabartinis instituto direktorius Antanas Šarkinas šiose permainose įžvelgia ir teigiamų pokyčių. Institutą palikę darbuotojai nuėjo dirbti į pramonės įmones, aukštąsias mokyklas, tad dabar, kai kuriasi mokslo ir verslo slėniai, institutas labai nesunkiai randa pramonėje partnerių su mokslo laipsniais. O instituto priklausomybė KTU – tai tik trys raidės pavadinime: integracija nevyksta.

Instituto darbuotojai dėsto KTU studentams, bet jie taip pat darbuojasi ir Veterinarijos akademijoje, Vytauto Didžiojo universitete, kolegijose. Aukštųjų mokyklų studentai institute atlieka laboratorinius tyrimus, susipažįsta su įranga, naudojasi biblioteka.

Naujo maisto kūrimas

Pagrindinės Maisto instituto veiklos kryptys – maisto kokybės ir saugos valdymo bei užtikrinimo sistemų ir kokybiškų bei biologiškai vertingų maisto produktų technologijų moksliniai tyrimai. A. Šarkinas pažymi, kad institute buvo pradėta kurti funkcionaliojo maisto koncepcija.

Institutas nuolat bendradarbiauja su gamybininkais. Pernai reikšminga sutartis sudaryta su duonos pramonės įmonėmis, kuriant biologiškai vertingą duoną. Prieš keletą metų instituto mokslininkai bendrovei „Utenos mėsa” padėjo sukurti „Lietuviško standarto“ maisto produktų liniją. Nemažai bendrauta su bendrove „Nematekas“, kuriant mėsos produktus su probiotinėmis kultūromis.

Viena pagrindinių maisto gamybos problemų yra ta, kad vartotojams teikiama produkcija pernelyg „išvalyta“, todėl reikia kurti technologijas, kurios padėtų sugrąžinti į maistą skaidulines medžiagas. Šioje srityje Maisto institutas patirtį skaičiuoja dešimt­mečiais. Dar 1980 m. šios įstaigos mokslininkai sukūrė sviestą „Venta“, dalį pieno riebalų pakeitę augaliniais.

Mokslininkai galėtų sukurti ir daugiau vertingų produktų, tačiau perdirbėjai visada primena, kad naujas produktas turi būti ne tik sveikas, bet ir pigus: pigesnį produktą lengviau parduoti. Pasak instituto mokslinės sekretorės Gitanos Alenčikienės, mokslininkai kuria produktus, nenaudodami konservantų, o įmonėms pirmiausia rūpi, kad tai nedidintų savikainos.

Gyvenimas rinkos sąlygomis

Institute yra Technologijos, Mikrobio­logijos, Chemijos laboratorijos, arčiausiai vartotojo ir stalo – Maisto produktų juslinės analizės laboratorija. Tai viena iš akredituotų nepriklausomų Lietuvos maisto tyrimų laboratorijų. Joje atliekami maisto atitikties vertinimai pagal fizikinius, cheminius ir mikrobiologijos rodiklius. Tiriama žaliavos kokybės įtaka naujai kuriamiems maisto produktams ir gėrimams, nustatoma jų laikymo trukmė. Kartu su Veterinarijos akademija tirta, kokią įtaką paukštienos ir kiaušinių savybėms turi vištų lesalai su probiotinėmis kultūromis.

Šiemet instituto laboratorijoje visą mėnesį kvepėjo lietuviška duona – buvo renkama geriausia produkcija. Įmonės pačios pateikė įvertinti savo gaminius. Pasigesta mažųjų kepyklų dalyvavimo, kurių produkcija yra labai įvairi. Renginys atskleidė ir netikėtus vartotojų vertybinius pokyčius. G. Alenčikienę nustebino, kad dalis jaunesnių vartotojų jokios reikšmės neteikia duonos kvapui, jiems tai nėra kokybės rodiklis. Maisto institutas galėtų kasmet organizuoti tokius renginius, tačiau tai kainuoja.

Institutas finansuojamas iš Švietimo ir mokslo ministerijos, tačiau lėšų nepakanka net darbuotojų atlyginimams. Įstaiga nuomoja patalpas įvairioms įmonėms, kad išsilaikytų. Brangiai kainuoja įrangos, kuriai reikia elektros ir vandens, išlaikymas. Anot G. Alenčikienės, darbuotojams kartais tenka dirbti, esant 10–12 oC temperatūrai, tačiau įranga tokiomis sąlygomis nebeveikia.

Rinka diktuoja savo sąlygas ir mokslo įstaigoms. Maisto institutas, bendradarbiaudamas su įmonėmis, pernai uždirbo apie 400 tūkst. litų: už mokslinius tyrimus gauta mažiau kaip ketvirtadalis šių pinigų, o visa kita uždirbo bandymų laboratorija, teikdama paslaugas. Bendradarbiavimas su įmonėmis galėtų būti vaisingesnis, tačiau moksliniai tyrimai užtrunka, o gamybininkai nori greito rezultato.

Nedidelės įmonės suinteresuotos gaminti didesnės pridėtinės vertės produktus, kad išsiskirtų ir įsitvirtintų rinkoje. Institutas – pagrindinis jų talkininkas.