Iš tolo geltonuojantys pastatai Baisogaloje tartum švyturys rodo kelia į vos prieš kelis metus susikūrusio kooperatyvo „Lietuviška mėsa“ buveinę. Darbai senuose tvartuose, ant kurių anksčiau žaliavo beržai, virte verda. Betonuojama būsimo pašarų gamybos cecho aikštelė, baigta kraikinio mėšlo mėšlidė, talpi siloso tranšėja. Restauruotame pastate patogiai įsitaisę įvairiaspalviai mėsiniai galvijai ir mišrūnai. Kooperatyvo valdybos pirmininkas Vidmantas Jonika sako, kad šiandien investuojama į rytojų, tačiau koks jis bus, net aiškiaregiai nepasakytų.

Nestabilu – vienu žodžiu galima apibūdinti žemės ūkio padėtį. Šiandien netvirtai jaučiasi ne tik pienininkystės, kiaulininkystės, bet ir augalininkystės ūkių šeimininkai. Penimų galvijų augintojų produkcijos supirkimo kainos ir anksčiau varė į neviltį. Reguliarūs susitikimai su mėsos perdirbėjais baigdavosi niekuo: vieni vis grasino galvijų iš viso nepenėti, kiti, argumentuodami mažu gyvulių kiekiu ir nevienoda jų kokybe, tikino kainų didinti negalį, nes patys bankrutuotų. Abiem pusėms priimtino sprendimo ieškančių Žemės ūkio ministerijos specia­listų raginimai kooperuotis paskęsdavo tyruose, o užsienio supirkėjams parduodamų veršelių mastai ir toliau mušė naujus rekordus. Užburtas ratas, regis, nebūtų niekada sustojęs ir vos prieš dešimtmetį pradėta plėtoti mėsinė galvijininkystė taip ir liktų kūrimosi stadijoje, o gal ir visai išnyktų.

Kooperacija – retas reiškinys Lietuvoje

Pirmiesiems kantrybė dėl perdirbėjų savivalės trūko žemaičiams. Plungės r. ūkininkaujantis Vidmantas Jonika ir dar keli bendraminčiai ėmėsi nemadingos Lietuvoje kooperuotos veiklos. „Deja, didelio entuziazmo iš kitų augintojų taip ir nesulaukėme. Kooperatyve tie patys 4 ūkininkai, susijungę nuo jo įsteigimo pradžios. Kiti kooperatyvo nariai – ne augintojai, o veisimo, šėrimo ir kitų sričių specialistai, – nusivylimo neslepia valdybos pirmininkas. – Lietuviai mąsto kažkaip kitaip nei visas pasaulis, tapatindami kooperaciją su kolūkiu.“ Nepasitikėjimas giliai suleido šaknis į Lietuvos ūkininkų sąmonę. Koją kooperacijai kiša ir išdidumo sindromas: turiu 3 karves, kelis hektarus ir –  pats sau ponas. O kooperatyvo nariai turi prisiimti ir tam tik­rų įsipareigojimų.

Priežasčių, dėl kurių kooperacija sunkiai skinasi kelią, yra ir daugiau. „Ir augintojai, ir perdirbėjai apsėsti apgaulės manijos. Nė vienas neapsiima pirmas žengti žingsnio sąžiningumo link. Ne paslaptis, kad prieš parduodami galviją ūkininkai stengiasi jį kuo daugiau prišerti. Supirkėjai ir perdirbėjai irgi ne šventieji, savais metodais bando gauti naudos, – kritikuoja augintojo ir perdirbėjo santykius V. Jonika. – Mums su apgaule nepakeliui, bandome viską sudėlioti į savo lentynas.“

Susikooperavo ne iš gero gyvenimo

Kooperatyvo vadovas pripažįsta, kad perdirbėjai buvo teisūs, reikalaudami didesnių galvijų kiekių, stabilaus tiekimo ir vienodos skerdenos kokybės. Patenkinti jų reikalavimus kitaip, kaip tik susikooperavus, neįmanoma. Kitos priemonės didesnei kainai išsiderėti taip pat nėra: 20–30 galvijų parduodantis ūkininkas savo sąlygų perdirbėjui nepajėgus diktuoti.

Entuziazmo kupini kooperatyvo steigėjai pirmiausia pasiraitoję rankoves ėmėsi atstatinėti baigiančius sugriūti Lietuvos gyvulininkystės institutui priklausančius buvusio buliukų penėjimo centro pastatus. „Turėjome imti benzopjūklus, kad patektume į tvartų vidų. Ant stogų augo beržų miškas“, – prisimena V. Jonika. Vienas pastato korpusas rekonstruotas iš pagrindų: pakeisti langai, gardų pertvaros, betono danga, šėryklos, užmūrytos nereikalingos durys. Kad tvartas būtų gerai ventiliuojamas ir tinkamai apšviestas, nuimta lubų pertvara ir įrengtas skaidrios dangos kraigas su angomis oro cirkuliacijai užtikrinti. „Dar metai kiti ir šių pa­statų nebūtų likę. Tvartus išsinuomojome ilgalaike nuoma su galimybe išsipirkti“, – sako V. Jonika pabrėždamas, kad instituto vadovų ir mokslininkų požiūris į pašonėje besikuriantį kooperatyvą labai teigiamas. Yra minčių jame sukurti mokslo ir technologijų centrą. Jau dabar mokslininkai išbando kai kurių pašarų poveikį penėjimuisi, ateityje šėrimo bandymų turėtų tik daugėti. „Kažkas turi aukotis mokslo labui, nors mokslo pritaikymu praktikoje turėtų rūpintis valstybė“, – dėsto V. Jonika. Tiesa, kol kas buliai penimi pagal užsienio specialistų rekomendacijas, tačiau jei kuris nors Lietuvos mokslininkų eksperimentas pasiteisintų, jis ūkyje būtų įgyvendintas.

Buliai gauna iki soties kukurūzų siloso, apie 3 kg koncentratų per parą. Priesvoriai siekia apie 1,5 kg. Kokios veislės galvijai ar mišrūnai geriausiai penisi, kooperatyvo nariai dar aiškinasi, penėdami įvairių veislių grynaveislius gyvulius ir mišrūnus. Pasak V. Jonikos, auginančio 300 aubrakų bandą, geriausia auginti aubrakų veislės karvės, sukryžmintos su šarole buliumi, palikuonis. „Pasirinksime mūsų sąlygoms ekonomiškai naudingiausią veislių derinį ir šėrimo variantą. Kad priesvoriai būtų kuo didesni ir stabilūs, šėrimas turi būti vienodas visą laiką. Pigiausia būtų į racionus įtraukti techninius pašarus – žlaugtus, cukrinių runkelių griežinius ir kitas perdirbimo atliekas“, – domisi pigiais, bet gero maistingumo pašarais V. Jonika.

Bulių penėjimo ūkyje per metus bus galima nupenėti 800–1 000 mėsinių galvijų ir mišrūnų. Kas mėnesį būtų realizuojama iki 100 gyvulių. Kol vyksta remonto darbai antrajame pastato korpuse, skerdimui šiemet bus užauginta 400 bulių. Pernai jų parduota 200. Kooperatyvo narių ūkiuose auginamos motininės bandos, o buliukai nuo 8 mėn. amžiaus pervežami į penėjimo ūkį ir penimi iki 600–700 kg. „Realizacijos svorį jie turi pasiekti per metus“, – pabrėžia galvijų augintojas. Dalis buliukų įsigyjama iš kitų Lietuvos, taip pat ir Latvijos, ūkininkų, kurie skirtingai negu dauguma lietuvių yra apskaičiavę, kad penėti iki realizacinio svorio savo ūkiuose neekonomiška, nes bulių auginimo technologijos yra brangesnės negu veislinių gyvulių. Pastariesiems nereikia nei kapitalinių pastatų, nei išskirtinio šėrimo.

Jautienos gamyba konkurencinga, bet ar pelninga?

Remiantis Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) atliktais skaičiavimais, palyginti su kitomis ES šalimis, jautienos gamyba Lietuvoje yra gana aukšto konkurencingumo lygio (konkurencingumo rodiklis 2), tačiau, regis, tai lemia tik itin maža žaliavos kaina, t. y. galvijų supirkimo kaina. „Žema kaina turi prioritetą ir suteikia konkurencingumo pranašumą“, – mažos kainos įtaką konkurencingumui nurodo LAEI Produktų rinkodaros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.

Pasak jo, remiantis statistikos duomenimis, jautienos vartojimas Lietuvoje mažėja: 2004 m. siekė 10,6; 2005–2007 m. – 8,0 kg vienam gyventojui. Eksportuojama 50 proc. jautienos, tačiau didžiąją eksporto dalį sudaro veršeliai. „Pastaruoju metu veršelių eksportas stabilizavosi“, – pastebi A. Gapšys. Jo teigimu, padidėjo realizuojamų galvijų skerdenų svoris. Didelių galvijų supirkimo kainos pasikeitimų Lietuvoje neužfiksuota, nors šiemet jos padidėjo 27 proc. Pagal tai Lietuva 2008 m. rugpjūčio mėn. (790 Lt/100 kg) užėmė 4 vietą. Pigiausiai galvijai buvo superkami Latvijoje – 676, brangiausiai Graikijoje – 1 332 Lt/100 kg.

Praėjusiais metais pagal jautienos skerdenos vidutinę kainą Lietuva Europoje buvo 4, prekybos lygį – 2, gamybos dinamiškumą – 7, apsirūpinimą jautiena (pagaminama jautienos 1,8 karto daugiau negu suvartojama) – 2 pozicijoje. „Jautienos gamyba konkurencinga šaka“, – lyginimo rezultatus apibendrina A. Gapšys.

LAEI skaičiavimai prasilenkia su Žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) duomenimis, kuriais remiantis penimų galvijų ūkio rentabilumas jau keleri metai svyruoja nuo -55 iki -35 procentų, t. y. penėti galvijus nuostolinga. LŽŪBA pernai rekomendavo bendrovėms atsisakyti nepelningo verslo. Nemažai ūkių taip ir padarė.

V. Jonika į klausimą, ar kooperuotai auginti mėsinius galvijus skerdimui yra pelninga, dabar atsakyti negali – paaiškės po pusantrų ar dvejų metų. „Burti iš kavos tirščių nenoriu“, – sako valdybos pirmininkas. Jo nuomone, rentabilumas priklauso nuo individualaus ūkio. „Jei ūkininkas neįvertina savo darbo, galvijo vertės ir peni jį pusantrų ar dvejus metus, šerdamas žole ir šienu, tai aišku, susumavus išlaidas ir pajamas, tokiam ūkininkui penėti galvijus pelninga, tačiau galutinis produktas – jautiena nebus geros kokybės“, – ekstensyvių technologijų trūkumą nurodo V. Jonika.

Penėti galvijus pagal auginimo schemas, šerti subalansuotais racionais, siekiant gauti iki 2 kg priesvorio per parą, kainuoja kur kas daugiau negu penėti ekstensyviai, tačiau mėsa pagaminama išskirtinai geros kokybės. Taigi intensyvios mėsinės galvijininkystės pelningumą bene labiausiai lemia galvijų supirkimo kaina.

Lietuvos mėsinių galvijų ir gerintojų asociacija (LMGAGA) narių apklausos būdu pasirinko vieną Lietuvos perdirbimo įmonę, su kuria sutarė gana priimtinas galvijų supirkimo sąlygas – už geros kokybės mėsinį bulių ar mišrūną suderėta 20 proc. mažesnė už vidutinę europinę kaina, kuri skelbiama EUROSTAT duomenų bazėje. „Sąlygos geros, tačiau parduoti galvijus tik šiai įmonei asociacijos nariams neprivaloma, nors rekomenduojama. Žinoma, jei susitarimų nebus laikomasi, ieškosime kito verslo partnerio. Apsidrausdami mes tai jau darome“, – tikina V. Jonika. Pasak jo, kooperatyvui priimtinas supirkimo kainas jau pasiūlė lenkai.

Žvelgia toli

Kooperatyvo ir asociacijos narių planuose mezgasi dar daugiau idėjų. Bend­radarbiavimo ryšiai su Latvijos ir Estijos mėsinių galvijų augintojų asociacijomis atveria naujas mėsinių galvijų realizavimo nišas. „Svarstome idėją apsijungę su kaimynais įsteigti bendrą įmonę ir sukurti bendrą visoms Baltijos šalims mėsinių galvijų produkcijos ženklą. Tikimės gero bendradarbiavimo ir su vokiečiais bei kazachais. Algirdiškiuose surengtoje specializuotoje parodoje vyko rimtos diskusijos su užsienio svečiais“, – prasitaria V. Jonika.

Geru perdirbėjų ir augintojų bendradarbiavimo pavyzdžiu jis nurodo Estijoje sukurtą sistemą. Mėsinius galvijus ir mišrūnus mėsai auginantys estai bendradarbiauja su viena perdirbimo įmone, kuri iš tiekiamos geros kokybės žaliavos gamina išskirtinius produktus. „Prekybos centruose tokia jautiena parduodama su kokybę garantuojančiomis etiketėmis ir mėsos gamybos receptais. Nusipirkę produktą estai nesuka galvos, kaip jį pagaminti. Taip ugdomi pirkėjų vartojimo įpročiai“, – kaimynus giria kooperatyvo vadovas.

Išskirti kooperatyvo „Lietuviška mėsa“ produkciją ketinama ir Lietuvoje. V. Jonika apgailestauja, kad šalyje dar nesusiformavo jautienos vartojimo tradicijos, kaip Estijoje, kur per šeimos šventes kepami ne kiaulienos šašlykai, o jautienos didkepsniai. Jo nuomone, švietėjiškai veik­lai, propaguojančiai sveiką maistą, daugiau dėmesio turėtų skirti ir pati valstybė. „Būdų paskatinti vartoti jautieną tikrai yra. Pavyzdžiui, mokyklose ir darželiuose vaikai turėtų būti maitinami ne neaiškios kokybės dešrelėmis, o gera mėsa, kurią centralizuotai pirktų valstybė“, – idėjų nestokoja V. Jonika. Jis tikina, kad mėsinių galvijų mėsa labai maistinga, juk veršelis net 8 mėnesius minta tik karvės pienu ir žole. Deja, visa mėsinių galvijų ir mišrūnų mėsa eksportuojama, o Lietuvos vartotojams pateikiama karviena.

Krizė negąsdina

Nors kooperacijos šalininkai tikėjosi didesnio augintojų entuziazmo, tačiau V.  Jonika didžiuojasi bulių penėjimo ūkyje nuveiktais darbais. „Tikslą įkurti penėjimo centrą jau pasiekėme. Galime užauginti gerus galvijus, tik ar sugebėsime juos pelningai parduoti, ar vartotojas pajėgs įpirkti kokybišką, bet nepigų produktą. Tai nėra iki galo išspręstas klausimas“, – V. Jonika neslepia, kad ne viskas kooperatyvo veik­loje rožėmis klota.

Valdybos pirmininkas nedrįsta prog­nozuoti, kada investicijos į kooperatyvą atsipirks, ir pripažįsta, kad rizika nemaža. Juolab, kad investuotos narių lėšos, ES paramos jie nesikreipė. „Mūsų investicijos remiasi tik idėjomis ir gerais norais. Patys turime išsiaiškinti, ar einame teisingu keliu, ar kooperacija subrandins vaisius, ar tokia veikla bus perspektyvi, tačiau mąstome optimistiškai. Jei neturi optimizmo, geriau kojos iš lovos nekelti ir laukti pasaulio pabaigos“, – pajuokauja V. Jonika pabrėždamas, kad krizė, apie kurią pastaruoju metu daug kalbama, ne pirmoji, todėl lietuviai jau įgijo jai imunitetą.

***
KOMENTARAS

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) ­

prezidentas Albertas ŠIURNA

Kooperacijos nauda akivaizdi: bet kokios gamybos kooperacija reiškia stambėjimą, pardavimą dideliais kiekiais, t. y. geresnes sąlygas prekybai. Kiek pardavėjo ir pirkėjo interesai sutaps, kitas klausimas. Idėja sukurti ypač geros kokybės produktą, kuris prekybos centruose, išsiskirtų ir kokybe, ir žymėjimu, įmanoma ir visiškai realu. Labai daug kas priklauso nuo verslo partnerių sąmoningumo. Tikslui pasiekti nemažos įtakos turi ir pačių augintojų vienybė: jei jie nenorės išparduoti paskutinių galvijų, tai neabejotinai turės burtis į tokias struktūras, kurios parduodant neš pelną. Ar tai bus kooperatyvai, ar kitokios gamintojų organizacijos, nesvarbu. Svarbu, kad darbas būtų atliktas profesionaliai, o vartotojui pateiktas geras produktas. Ilgainiui kooperacijos naudą įvertins daugiau ūkininkų.

Bendradarbiavimas su kaimyninių šalių galvijų augintojais mėsinės galvijininkystės verslui turės tik teigiamos įtakos. Tokios tarpvalstybinės kooperacijos užuomazgų jau yra, su kaimynais svarstome visas galimybes. Mėsinės galvijininkystės perspektyvos tokios pat kaip visų kitų Lietuvos sektorių: kas sugebės, gyvens labai gerai, kas ne – prasčiau, kam nesiseks, verslo atsisakys. Mėsinė galvijininkystė gali būti pelningas verslas, nes tai nėra energijai imli šaka, kurios rentabilumas labiausiai priklauso nuo supirkimo kainos. Beje, realizacijos pokyčių augintojų naudai jau yra.

LMGAGA vienija 170 narių.