„Gamtai gali padėti daug kas, tačiau išgelbės tik žmonių sąžinė“, – taip dar prieš beveik du šimtus metų rašė vokiečių rašytojas Johanas Volfgangas Gėtė. Šie garsiojo humanisto žodžiai dar labiau aktualūs šiandien, kai kone kasdien matome, girdime ir skaitome apie gamtos praradimus Lietuvoje.

Vasarą žiniasklaida garsiai prabilo apie naikinamus retųjų paukščių lizdus: iškirtus 4 hektarus privataus miško Vilniaus apskrities Nemenčinės seniūnijoje, lizdo neteko juodieji gandrai. Kitas nusikaltimas gamtai įvykdytas taip pat privačiame miške Utenos apskrityje: medkirčiai nurėžė medį, kurio uokse buvo įsikūrusi žvirblinių pelėdų pora su jaunikliais. Jų pjūklo neišvengė ir tie medžiai, į kuriuos buvo įkelti inkilai su perinčiomis margasparnėmis musinukėmis.

Ir juodieji gandrai, ir žvirblinės pelėdos – reti, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti paukščiai. O juk miškus brangina ne tik žmonės. Daugybei augalų bei gyvūnų girios yra gimtieji namai. Šimtai, tūkstančiai augalų ir gyvūnų išnyktų, jei išnyktų miškai.

„Joks įstatymas ar kitoks teisės aktas neapsaugos reto paukščio būsto, jei žmogus neturės sąžinės. Kuo greičiau ir daugiau pasipelnyti iš kertamų miškų nori ne vienas privataus miško savininkas. Valstybiniuose miškuose tvarka geresnė, tačiau ir urėdijose reikėtų pamąstyti, kaip galima būtų geriau apsaugoti retus paukščius“, – sako generalinis šalies miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.

Be to, miškų urėdijoms nurodyta sustiprinti kirtimų kontrolę, kad nebūtų trikdomi retieji paukščiai. Retuosius augalus ir gyvūnus gina ne vienas šalies įstatymas. Lietuvos Respublikos miškų įstatyme įpareigojama paisyti aplinkosaugos reikalavimų – mišką naudoti tokiais būdais, kurie padėtų saugoti biologinę įvairovę ir mažintų neigiamą poveikį aplinkai.

Ramybės reikia ir paukščiams

Pagrindinių miško kirtimų taisyklės draudžia pagrindinius kirtimus aplink saugomų rūšių paukščių lizdavietes. O ir kitokie kirtimai yra draudžiami nuo balandžio 1 iki rugsėjo 1 dienos. Šiuo laikotarpiu prie retųjų paukščių lizdų turi tvyroti ramybė.

Minėtose taisyklėse net nurodyta, kokiu atstumu aplink retų paukščių lizdavietes draudžiami plyni ir neplyni pagrindiniai kirtimai. Šiuos skaičius rekomendavo ornitologai. Pavyzdžiui, nuo juodojo gandro, erelio žuvininko, didžiojo apuoko lizdaviečių šis atstumas turi būti 200 m, nuo gyvatėdžio, didžiojo erelio rėksnio, kilniojo ir jūrinio erelių, sakalo keleivio lizdų – 150 m, nuo juodojo ir rudojo peslių, vapsvaėdžio, mažojo erelio rėksnio, vištvanagio, gervės lizdų – 100 m, nuo startsakalio, pelėsakalio, sketsakalio lizdų – 50 metrų. Kurtinių tuokvietėse uždrausti plyni kirtimai. O ir kitų rūšių kirtimai, išskyrus sanitarinius kirtimus masinio miško kenkėjų antplūdžio metu, šiose tuokvietėse bei jų apsaugos zonose draudžiami nuo sausio 1 iki rugpjūčio 1 dienos.

Be to, Pagrindinių miško kirtimų taisyklės įpareigoja kertant mišką palikti biržėse medžius, kuriuose yra kitų retųjų paukščių lizdų, ir apie juos koncentruoti biologinės įvairovės apsaugai paliekamų medžių grupes.

Minėtose taisyklėse numatyta ir daugiau kirtimų apribojimų. Pavyzdžiui, uždrausta kirsti pirmos grupės – rezervatinius miškus. Kaip žinoma, juose įsikūrę daugiausia retųjų augalų ir gyvūnų. Saugomų teritorijų miškuose, priskirtuose II ir III miškų grupėms, o nacionaliniuose parkuose – visuose miškuose – pagrindiniai miško kirtimai draudžiami nuo kovo 1 iki liepos 1 dienos.

Rekreaciniuose miškuose nurodyta kirsti tik ne poilsiavimo sezono metu. Visuose miškuose, kur tik įmanoma, rekomenduota teikti pirmenybę neplyniems kirtimams. Tose draustinių dalyse, kur saugomi augalai ir paukščiai, pagrindiniai miško kirtimai turi būti vykdomi tik rudenį ir žiemą.

Kirtimų draudimus retųjų paukščių lizdaviečių apsaugos juostose ir kurtinių tuokvietėse primena ir Vyriausybės patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Vienintelė jose numatyta išimtis – stichinės nelaimės, kai reikia šalinti audros ir gaisrų padarinius, kenkėjų ir ligų židinius. Tokių išimčių būna nedaug.

Beje, ornitologiniuose draustiniuose draudžiama ne tik kirsti medžius bei dirbti kitokius ūkio darbus paukščių radavietėse ir aplink jas, bet net ir lankytis ten nuo balandžio 1  iki rugpjūčio 1 dienos.

Ekologiniame Europos tinkle

Daugelį retųjų augalų ir gyvūnų rūšių Lietuvoje saugo programa „Natura 2000“ – visas Europos Sąjungos šalis aprėpiantis ekologinis tinklas. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas šio tinklo teritorijose draudžia arba riboja tokią veiklą, kuri gali turėti neigiamą poveikį saugomoms augalų ir gyvūnų rūšims bei buveinėms.

Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Lietuvoje paukščių apsaugai paskirtos 77 svarbios teritorijos, daugiausia – miškuose. Jos užima daugiau kaip 545 tūkstančių hektarų plotą, arba 8,4 procento šalies teritorijos. Antai juodieji gandrai aptikti ir saugomi Biržų, Žaliosios ir Šimonių giriose, Dotnuvos ir Josvainių, Taujėnų ir Užulėnio, Vainuto miškuose.  Miškotvarkininkai Kėdainių urėdijos miškuose nustatė net 28, Panevėžio urėdijoje – 27, Tauragės urėdijoje – 25, Biržų urėdijoje – 23, Kaišiadorių ir Ukmergės urėdijose – po 20, Kauno urėdijoje – 18 juodųjų gandrų lizdų.

Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Miškų kontrolės skyriaus duomenimis, miškų kontrolės pareigūnai kasmet patikrina apie 25 tūkst. privačių miško sklypų, 1 800 individualių miškotvarkos projektų, 2 800 kirtimui numatytų biržių. „Kasmet rengiamos ir akcijos „Miškas“, kuriose daug dėmesio skiriama retiesiems paukščiams saugoti“, – primena Miškų kontrolės skyriaus vedėjas Artūras Balčius.

Privačių miškų savininkams iš ES paramos fondo „Natura 2000“ už aplinkosaugos ribojimus bei paukščių lizdaviečių ir perimviečių apsaugą mokamos kompensacijos. Valstybinius miškus prižiūrinčioms urėdijoms, nors jų giriose retųjų paukščių yra gerokai daugiau negu privačiuose miškuose, kompensacijos kol kas nemokamos.

Svarbu surašyti lizdus

Visiškai pritardami gamtos mylėtojų nerimui dėl retųjų paukščių apsaugos, vis dėlto kai kuriuos žiniasklaidoje pateiktus argumentus miškininkai siūlytų patikslinti. Antai buvo teigiama, esą Skandinavijos šalyse – Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, taip pat Vokietijoje vasarą miškai iš viso nekertami. Tačiau minėtose šalyse galioja panašios paukščių apsaugos taisyklės kaip ir pas mus: miškai ten nekertami tik paukščių lizdavietėse ir aplink jas nuo balandžio iki rugpjūčio.

Kad būtų išvengta retenybių netekčių, miškų savininkams ir prižiūrėtojams pirmiausia būtina išsiaiškinti, kuriose miškų vietose yra įsikūrę retieji paukščiai.

Valstybinis miškotvarkos institutas (VMI) jau daug metų nustato Lietuvos raudonosios knygos objektų radavietes miškuose, paženklina jas miško tvarkymo schemose ir praneša apie tai miškų savininkams bei prižiūrėtojams, o šie organizuoja lizdaviečių apsaugą. Inventorizuojant bei registruojant surinkti duomenys praverčia projektuojant miško tvarkymą, ypač kirtimus.

Dar 1988 metais šis institutas pradėjo Raudonosios knygos gyvūnų ir augalų radaviečių inventorizavimo darbus atskirose Lietuvos miškų urėdijose. 1988–1995 metais buvo registruotos radavietės 20-ties urėdijų miškuose, 1996 ir 1997 metais – dešimtyje urėdijų ir Dzūkijos nacionaliniame parke, 1998–1999 metais – devyniolikoje urėdijų ir Aukštaitijos nacionaliniame parke, 2000–2001 metais – dvidešimtyje urėdijų ir Kuršių nerijos bei Dzūkijos nacionaliniuose parkuose. Vien 2000–2001 metais buvo surinkta duomenų apie 2 174 Lietuvos raudonosios knygos gyvūnų ir augalų radavietes.

Retųjų paukščių lizdaviečių duomenys visose miškų urėdijose koreguojami kas penkeri metai, o ir miškotvarkos ciklo metu šie duomenys kas dešimt metų peržiūrimi ir atnaujinami.

Valstybinio miškotvarkos instituto tinklalapyje adresu http://www.lvmi.lt/vmi/files/rko/rko.htm pateikiamas iki 2004 m. nustatytų retųjų paukščių lizdaviečių skaičius Lietuvos miškų urėdijose ir nacionaliniuose parkuose. Šie duomenys nedaug skiriasi nuo tų, kuriuos savo tinklalapyje pateikia Lietuvos ornitologų draugija – http://www.birdlife.lt/index.php/informacija

Antai ornitologų duomenimis, Lietuvoje 2001 metais buvo 600–800 juodųjų gandrų, o miškotvarkininkai jų lizdaviečių urėdijų miškuose suskaičiavo 462. Turint galvoje, jog lizde įsikuria pora paukščių ir atsiveda jauniklių – šis skaičius maždaug atitinka ornitologų nustatytąjį.

Valstybinių miškų prižiūrėtojų nuomone, juoduosius gandrus, žvirblines pelėdas ir kitas girių retenybes galima apsaugoti tik sutelktomis gamtos mylėtojų ir sergėtojų jėgomis – kai jų paveikta šalies valdžia ir visa visuomenė suvoks, jog miškai yra unikalūs ne tik mediena, bet ir žvėrimis, paukščiais bei kitais gamtos turtais.