23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/12
Kaip užauginti ekstra klasės kviečius
  • Ernestas PETRAUSKAS, LŽŪU
  • Mano ūkis

Didelį derlių paprastai visada lydi prastos kainos – šie metai ir vėl patvirtino šią taisyklę. Tačiau šiemet vienu metu iš firmų buvo galima išgirsti pasiūlymų supirkti ekstra klasės grūdus po 700 Lt/t, o pašarinius – tik po 340 Lt/t. Vadinasi, verta auginti aukščiausios kokybės grūdus. Tai pasidaro ypatingai akivaizdu, kai sulygini aukšto ir žemo derlingumo technologijų savikainas. Be to, kai grūdų kritimo skaičius 360 s, baltymų kiekis per 16 proc., o glitimas siekia 33 GDI, lietus derliaus nuėmimo laiku ne toks baisus. Kaip užauginti tokios kokybės grūdus? Pirmiausia, reikės daug darbo, antra – visus darbus teks atlikti tiksliu laiku.

Pabandykime sudėlioti vieną pavyzdį, kaip šiemet būtų galima pabaigti metus su pliusiniu balansu. Tarkime, parduotas žieminių kviečių derlius buvo per 8 t/ha. Tokio derliaus buvo pasiekta sunaudojus po 244 kg/ha azoto. Žinoma, laikytasi visų kitų būtinų reikalavimų: optimali sėjos norma ir gylis, tręšimas fosforu ir kaliu, teisingai atlikti technologiniai darbai.

Ūkyje buvo pasirinktos įvairių savybių kviečių veislės: nuo gerai žiemojančių, bet prastesnės derliaus kokybės, iki prastai žiemojančių, tačiau duodančių gausesnį arba kokybiškesnį derlių. Taip bandoma sumažinti iššalimo (blogo peržiemojimo) riziką. Analizuojant rezultatus matyti, kad, naudojant vienodas auginimo technologijas, skirtingų veislių javai išaugina arba didesnį, arba kokybiškesnį derlių.

Ko reikia augalui, kad jis išnaudotų visą potencialą

Skirtingais vegetacijos tarpsniais augalas jėgas atiduoda skirtingiems dalykams: iš pradžių augina lapus, vėliau rūpinasi ūgliais (krūmijasi), paskui augina stiebą ir vėl leidžia naujus lapus, vėliau išaugina varpą ir žiedus. Pačioje augimo pabaigoje augalui rūpi tik grūdo dydis ir kokybė. Pereidamas iš vieno augimo tarpsnio į kitą, augalas išanalizuoja esamas sąlygas ir numato savo potencialias galimybes. Visada labai svarbios yra klimato sąlygos, kurios lemia augalui prieinamo maisto kiekį. Skirtingu laiku augalas nevienodai intensyviai maitinasi. Be to, aplinkos sąlygos, dirvos drėgmė, temperatūra, dirvožemio pH ir daugybė kitų veiksnių tiesiogiai veikia medžiagų prieinamumą ir įsisavinimą.

Svarbiausia augalui yra jo viduje ir šak­nų zonoje sukaupta maisto koncentracija, pagal kurią, prieš pradėdamas auginti naują dalį, augalas iš anksto numatys būsimą rezultatą. Pavyzdžiui, pavasarį, krūmijimosi tarpsnio antroje pusėje, augalas analizuoja savo vidinę ir šaknų zonoje esančią dirvožemio cheminę sudėtį, potencialius maisto kiekius ir atitinkamai suformuoja varpą. Vaizdžiai tariant, augalas nusprendžia, kokio dydžio varpai išauginti jam pakaks turimų maisto medžiagų. Tai žemdirbiai akivaizdžiai patiria savo laukuose, kai ta pati veislė skirtingais metais ar taikant skirtingas technologijas išaugina skirtingo dydžio savo dalis ir derlių.

Pagal genetinį kodą tos pačios javų veislės varpos turi būti vienodo dydžio. Taigi dažniausiai augalas neišnaudoja genetinio potencialo dėl aplinkos sąlygų. Svarbiausia tai, kad derliaus dydžiui ir kokybei svarbius sprendimus augalas priima galutinai, t. y., jei tuo lemiamu momentu maisto medžiagų trūksta, bus užprogramuota mažesnė varpa ir mažesnis grūdų skaičius joje.

BBCH 30 tarpsniu, kai pasirodo pirmasis bamblys, ant jo jau yra varpa su suformuotu varpučių skaičiumi. Vadinasi, po šio tarpsnio varpos dydis jau nulemtas ir aiškus, telieka rūpintis jos užpildymu.

Šaknų zoną nesunku aprūpinti biriomis trąšomis. Tačiau tręšimo efektyvumui svarbiausias yra medžiagų santykis, o ne jų kiekis. Jeigu galime parinkti reikiamą augalui makro- (N, P, K, Mg, S, Ca) ir mikro- (Mn, B, Fe, Zn, Cu, Mo) elementų kiekį, tada pasiekiamas maksimalus trąšų panaudojimo rentabilumas.

Taigi efektyviausias ir pelningiausias ūkininkavimas būtų, jei ūkininkas atiduotų reikiamą trąšų kiekį reikiamu laiku, o klimato sąlygos visiškai atitiktų augalo poreikius. Praktikoje tokios sąlygos įmanomos tik laboratorijose ar šiltnamiuose.

Pagrindiniai tręšimo etapai

Jei žinome, kada ir kokie procesai vyksta augale, galime reikiamu momentu pagerinti sąlygas. Žemdirbiui reikia pasirūpinti, kad maisto medžiagų pakaktų šaknų zonoje ir augalo viduje, o augalas, kiek leis jam genetinis kodas, maksimaliai gerai atliks savo darbą.

Žieminių kviečių tręšimą galima būtų išskirti į keturis etapus:

1    Krūmijimosi ­viduryje (BBCH 25), anksti pavasarį. Tuo metu dirvoje praktiškai nėra augalams prieinamų azoto, sieros ir mik­roelementų. Nepaisant to, augalas programuoja varpą.

2    Pasirodžius 0, 1 ir 2 bambliui (nuo BBCH 30 iki BBCH 32). Varpa jau susiformavo, tačiau prasideda pasėlio masės, lapų ir stiebų augimas.

3    Pasirodžius vėliaviniam lapui iki vamzdelėjimo vidurio (BBCH 37–45). Kvietys tuo metu augina varpą, formuoja žiedus, tad ir grūdų skaičių varpoje.

4    Pasirodžius vėliaviniam lapui iki pieninės brandos vidurio (BBCH 37–75). Kvietys formuoja grūdus, pildo juos medžiagomis, kurios nulemia kokybę (žydėjimo metu negalima tręšti per lapus).

Jau prieš pirmąjį tręšimą reikia kuo tiksliau numatyti, ko sieksime. Varpų kiekis ir dydis priklausys nuo to, kokia tręšimo sistema taikyta iki vėliavinio lapo tarpsnio. Derliaus dydis ir kokybė priklausys nuo darbų, atliktų po vėliavinio lapo pasirodymo. Jei augalas užaugins per daug varpų, geros kokybės grūdų negausime, jei per mažai, kokybė bus, tačiau derlius liks menkas. Todėl labai aiškiai yra nusakytas reikiamas pasėlio tankumas: 4,0–6,5 mln. varpų/ha. Esant didesniam tankumui, sunku gauti aukščiausios kokybės grūdų.

Dirvožemio tręšimas – tai tik pusė darbo. Trąšos dirvoje neretai dėl klimato sąlygų augalui būna neprieinamos. Tokiu atveju augalas suprogramuoja derliaus dydį, o atsiradusiu trąšų pertekliumi nebepasinaudoja. Kaip jau minėta, dažniausiai sutrukdo būtent netinkamos klimato sąlygos.

Tačiau augalui svarbu ne medžiagų kiekis dirvoje, o bendras maisto medžiagų kiekis, esantis dirvoje ir paties augalo sudėtyje (augalų ląstelėse vakuolės yra tarsi sandėliai, kur augalai pasideda maisto perteklių). Žinodami tai, galime pasinaudoti tręšimu per lapus: tai papildo maisto medžiagų kiekį augale kelioms dienoms ar savaitei, o tokio laikotarpio pakanka, kad augalas užsiprogramuotų gausesnį derlių.

Tręšimo per lapus nauda – neabejotina

Šiandien tręšimo per lapus nauda tik­riausiai niekas neabejoja. Viską, kas patenka ant lapų, augalas įsisavina, reikia tik pasirūpinti, kad maisto medžiagų dozės būtų tiksliai apskaičiuotos. Atėjus momentui, kai augalas analizuoja maisto medžiagų sudėtį ir programuoja būsimą derlių, galima jį „apgauti“ ir būtent tuo momentu sudaryti optimalias sąlygas.

Kiekvienu augimo momentu augalo poreikiai yra skirtingi. Kaip subalansuoti tinkamiausią maisto medžiagų sudėtį? Siūloma atsižvelgti į augalo cheminę sudėtį, arba, kitaip tariant, – į augalo sultis, kurių sudėtis yra nustatyta.

Belieka purškimui paruošti tiksliausią maisto medžiagų santykį. Patogiausia tinkamą maisto medžiagų santykį apskaičiuoti, remiantis azoto kiekiu. Kitaip tariant, kiek tuo momentu duosite per lapus azoto, atitinkamai apskaičiuokite ir mikroelementų kiekį: tokiomis dozėmis, kad tirpalo cheminė sudėtis sutaptų su augalo sulčių sudėtimi (augalų įsisavintu maisto medžiagų kiekiu).

Tokia teorija, o dabar – praktika. Purškiant 250 l/ha trąšų mišinio prieš 30-ąjį augalų augimo tarpsnį (bambėjimo pradžioje), kai augalas ruošiasi fiksuoti varpos dydį, galima karbamido koncentracija yra 30–50 kg/ha. Tai yra 13,8–23 kg/ha azoto. Cinko, vario ir mangano kiekiai apskaičiuojami, remiantis azoto kiekiu.

Atitinkamai ir antrajam purškimui, iki antrojo bamblio, galima naudoti tas pačias normas.

Jei užklumpa sausra, augale esančio vandens dažnai dar pakanka normaliam vystymuisi, tačiau šaknyse jo jau per mažai, kad augalas pasiimtų reikiamą maisto kiekį. Todėl 2–3 savaičių periodą be lietaus galima kompensuoti papildomu tręšimu. Jo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo trūkstamų medžiagų kiekio ir balanso. Nustatyti augalų cheminę sudėtį yra labai paprasta, todėl šios lentelės pakankamai efektyvios.

Pasitaiko, kad dirvožemis turi ypatingų savybių: pavyzdžiui, labai didelis mangano trūkumas, labai aukštas pH ar bet kuri kita viena ar kelios nestandartinės dirvožemio charakteristikos. Tada gali išryškėti atskirų elementų trūkumai, kuriuos reikia kompensuoti dar didinant jų normas. Tokiais atvejais, žinoma, didesnį poveikį turi cheminis pasėlių tyrimas prieš nustatant tręšimo normas. Tačiau tai brangu, be to, negalima tiesiogiai traktuoti gautų rezultatų. Pavyzdžiui, vario trūkumas nustatomas lyginant kelių elementų santykį. Be to, labai tiksliai reikia žinoti augimo tarpsnį – tai nustatyti nėra taip jau paprasta.

Vieną kartą padėjus augalui – svarbu nesustoti

Kai augalas suformuoja būsimos varpos dydį, savo jėgas jis nukreipia į stiebą. Stiebą reikia išauginti stiprų, su kuo daugiau lapų, kurie yra žalioji energijos gamykla. Beje chlorofilas yra efektyviausias pasaulyje saulės energijos kaupikas. Kelis kartus efektyvesnis už saulės baterijas, kurių efektyvumas siekia maždaug 25–30 proc. Lapų augalui reikės pildant grūdus, nes tuo metu augalas labai aktyviai maitinasi.

Ir štai stop – nauja problema! Prisiminkime, mes kartą jau esame apgavę augalą, pagerinę sąlygas purškimu per lapus, ir, kaip su melu paprastai jau nutinka, reikia ir toliau neišsiduoti. Po papildomo purškimo jausdamas pagerėjusias sąlygas, augalas prisiplanavo daugiau negu galės pakelti, todėl jam būtinai vėl reikia padėti. Ką daryti? Kartoti tręšimą per lapus. Pesticidų gamintojai jau anksčiau numatė purškimus svarbiausiais momentais (paprastai rekomenduojami bent trys purškimai), todėl purškimai pesticidais ir mikroelementinėmis trąšomis beveik sutampa.

Kitas tręšimui per lapus svarbus momentas – vamzdelėjimas, kuomet augalas pildo varpą. Prisiminkime, varpą jis susiplanavo didelę, kurios, jei nepadėsime, nepajėgs užpildyti ir apačia bus tuščia. O jei dar kaip tyčia prasideda sausra ir sąlygos dar labiau pablogėja? Purškimas per lapus – kol kas vienintelis variantas ištaisyti padėtį. Tik reikia elgtis labai atsargiai, kad nenudegintume augalų. Pasirodžius vėliaviniam lapui, kviečiai lengvai pakenčia 20–30 kg/ha karbamido normas (su 250 l/ha vandens). Taigi pridedame reikiamus mikroelementų kiekius ir atliekame šį būtiną purškimą.

Ir paskutinis tręšimas – pasibaigus žydėjimui. Tada kviečiai, purškiant 250 l/ha vandens normą, pakenčia iki 20 kg/ha karbamido normas (iki 8 proc. koncentraciją). Šis purškimas ypač veiksmingas, jei vegetacijos metu buvo sausra ir stiebo apačia bei šaknys stipriai nukentėjo. Tada augalui nepakanka iš dalies funkcionuojančių šaknų, kurios per mažai aprūpins varpą azotu. Augalas grūdo formavimui naudos sukauptas atsargas, todėl purškimas per lapus šiuo metu visada efektyvus.

Pertręšimas mikroelementais – ne toks jau retas

Vis dažnesnis reiškinys Lietuvos pasėliuose yra augalų pertręšimas mikroelementais, dažniausiai manganu. Mangano toksiškumas (perteklius) panašus į trūkumą, jis atpažįstamas iš beveik juodų mažų dėmelių, padengiančių visą augalą (dėl mangano trūkumo – atvirkščiai: iš pradžių atsiranda šviesių dėmelių, kurios vėliau patamsėja). Laikantis trąšų normos pagal kviečių sulčių sudėtį, šios problemos bus išvengta.

Siūlau nesisieloti dėl kartais ant lapų atsiradusių nudegimų nuo karbamido, jei jie nesudaro daugiau kaip 5 proc. lapo paviršiaus. Tokie simptomai tik parodo, kad augalas sotus. Tačiau atkreipkite dėmesį į naudojamo karbamido kokybę. Kuo daugiau karbamido sudėtyje bus biureto, tuo stipresni bus nudegimai, mat biuretas yra nuodingas augalams.

Pateiktas pavyzdys atspindi tik darbą su azotu ir mikroelementais. Reikia atsiminti, kad šių rekomendacijų taikymas bus efektyvus, jei bus optimaliai išlaikyti tręšimo fosforu ir kaliu, dirvos dirbimo, sėjos ir pasėlio tankumo bei purškimo pesticidais reikalavimai.

Technologija turi būti sukurta pagal augalo poreikius, o ne pagal mūsų norus ar galimybes. Negalima nepaisyti pagrindinių agrocheminių taisyklių ar net jas laužyti, antraip ūkininkavimas taps laikinu reiškiniu. Jei jau norite taupyti, tai galite padaryti planuodami mažą derlių, o ne didelį, atsisakydami dalies augalui išauginti būtinų išlaidų (pavyzdžiui, tręšimo fosforu ar kaliu ir pan.). Kuo protingiau planuosite, tuo mažesnė bus grūdų savikaina.