23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/12
Jaunasis ūkininkas porai metų atideda ekologinio ūkio atnaujinimą
  • Julija PETROŠIŪTĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Padirbėjęs Ispanijos plantacijose, Petras Breiteris iš Sauslaukio kaimo, Šilalės rajone, grįžo į gimtuosius kraštus ir pradėjo ūkininkauti su pora dešimčių galvijų. Šiandien jaunasis ūkininkas jau rūpinasi pusketvirto šimto galvijų banda. Nors P. Breiteriui dar nėra nė trisdešimties, jis sako turįs dešimties metų karvių melžimo patirtį. Ekologinio piendavių karvių ūkio šeimininkas pats karvių nebemelžia, tačiau tai netrukdo jam skinti laurų melžimo konkursuose.

Darbą Ispanijos plantacijose išmainė į savo ūkį

Prieš keletą metų Petras, kaip ir daugelis kitų jaunų žmonių, savarankiško gyvenimo pradžiai užsidirbti patraukė į pietus. Po Ispanijos saule vaikinas su broliu pusmetį skynė vaisius. Tačiau, matyt, giliau įleisti šaknų ten neketino, nes dar išvažiuodamas parašė verslo planą ūkinei veiklai Lietuvoje pradėti. Uždarbiaudamas svetur Petras sužinojo, kad jo verslo planui įgyvendinti skiriama parama, tad nieko nelaukęs parskubėjo į tėvynę ir gimtosiose apylinkėse įsigijo fermą bei pirmuosius nuosavos žemės hektarus. Pradėjęs ūkininkauti su vos pora dešimčių piendavių karvių, šiandien jaunasis ūkininkas jau skaičiuoja savo ūkyje pusantro šimto melžiamų karvių ir dar porą šimtų prieauglio. Nuosavos žemės plotas nuo kelių hektarų išsiplėtė iki pustrečio šimto.

Kas mėnesį P. Breiterio karvės už priežiūrą šeimininkui atsidėkoja 65 tonomis natūralaus pieno. ,,Neblogs pienuks, negaliu sakyt“, – šypsosi ūkininkas ir čia pat giriasi, kad perdirbėjams pateikia vidutiniškai 4,3 proc. riebumo pieną, kurio baltymingumas siekia 3,4 proc. Nuolat melžiama apie 130 karvių, dar 30 pakaitomis būna užtrūkusios. Po 20–­30 karvių kasmet skiriama mėsai. Jų vieton prie melžimo aparatų stoja jaunos, tame pačiame ūkyje išaugintos telyčaitės. Iki šiol ūkininkas, kasmet po 10–15 karvių didindamas bandą, kartais prieauglį perka ir iš kitų ūkių.

Šiuo metu Petras augina kiek daugiau nei pusšimtį jautukų, beveik pusantro šimto telyčaičių ir šiek tiek daugiau piendavių karvių. Skaičius, žinoma, nėra stabilus ir nekintantis – karts nuo karto vis daugiau telyčaičių ,,prirašoma į karvių sąrašą“. Galvijų fermoje buvo dar daugiau, bet paskutiniu metu 20 veršelių ūkininkas pardavė – tiesiog pritrūko vietos jiems laikyti. Piendavės ir jauni veršeliai auginami fermoje prie Visdžiaugių kaimo, vos per keletą kilometrų nutolusio nuo Sauslaukio.

Čia ūkininkas dar šiemet planuoja pradėti statyti priestatą jauniems galvijams laikyti. Dabar jie apgyvendinti kitose ūkininko fermose. Paskutinės iš kito ūkio pirktos karvės į ūkį atkeliavo lapkričio pabaigoje, tačiau pirktos jos dar pavasarį. Nuo balandžio mėnesio P. Breiteris įsipa­reigojo ūkininkauti ekologiškai, tad vėliau, ūkininko teigimu, nusipirkti karvučių bus sudėtingiau – jos būtinai turi būti išaugintos ekologiniame ūkyje.

Priemokos už ekologišką pieną tenka kantriai laukti

Sunerimęs dėl esamos situacijos pieno rinkoje, jaunasis ūkininkas ėmė ieškoti, kaip padidinti už pieną gaunamas pajamas – jis ryžosi ūkininkauti ekologiškai. Ekologiškai karvutės auginamos jau pusę metų, tačiau turės praeiti dar metai, kol iš perdirbėjų už ekologišką pieną gaus keliais centais daugiau nei už įprastinį. Auginant piendaves karves, pereiti prie ekologiško ūkininkavimo trunka itin ilgai, P. Breiterio teigimu, – bent pusantrų metų.

Iš pradžių nemenkai sumažėjo primelžiamo pieno, paskui kiekis šiek tiek stabilizavosi. Dabar Petras tikisi paramos tik už ekologiškai prižiūrimas pievas. Anot ūkininko, perėjimas gali užtrukti dar ilgiau, tačiau tada jis tikisi, kad už litrą pieno jam bus mokama 10 ar 15 centų priemoka. ,,Manau, jog tai nutiks kitais metais tuo pačiu laiku“, – prisipažįsta Petras.

Kad pieną būtų galima pripažinti ekologišku, karvės šeriamos ekologiniame ūkyje išaugintais pašarais. Šiemet P. Breiteris įsigijo kukurūzų smulkintuvą. Susmulkinti kukurūzai purškiami į priekabą, parvežti į kiemą sumindomi krūvoje ir uždengiami plėvele. Atvėsus orams, jais bus šeriami gyvuliai. Dabar karvės šeriamos silosu, šienainiu ir miežiniais miltais.

Kukurūzus ūkininkas augina 7 ha žemės plote, miežius – kone dvigubai didesniame. Likęs plotas – pievos, ganyklos. Visko, ko reikia gyvuliams, ūkininkas sakosi užsiauginąs pats. P. Breiteris tikina, jog labai svarbu tinkamu laiku sušienauti šienainį. Ypač tai svarbu, kai ekologiniame ūkyje karvės nebešeriamos jokiais priedais. Ūkininkas stengiasi sudėti šienainį kuo anksčiau, nepaisydamas to, kad būna dar mažai žolės masės priaugę – dėl to, pasak jo, vėliau galįs savo karvutėms pasiūlyti maistingesnį, vitaminų turtingesnį pašarą.

Greta fermos boluoja apie pora tūkstančių šienainio ritinių – šį darbą ūkininkas taip pat atlieka pats. Šienainis laikomas ne tik ritiniuose – dar sukrauta pora kaupų. Be to, karvučių laukia dar ir kaupas kukurūzų, ir kaupas siloso. Kitąmet ūkininkas planuoja į ritinius presuoti kuo mažiau pašarų: ,,Labai brangiai kainuoja plėvelė, kad ir pačiam dirbant. O ką daryt žmogui, kuris samdo viską – tai labai brangu.“

Pradėjus ūkininkauti ekologiškai, reikšmingų pokyčių neatsirado

Pradėjus ūkininkauti ekologiškai, draudimas naudoti trąšas ūkininko visai neišgąsdino – trąšų jis ir taip nenaudoja jau porą metų. Ir ne dėl kokių rimtų įsipareigojimų – tiesiog įsigijęs srutų rezervuarą paskaičiavo, kad gali nemenkai sutaupyti tręšdamas natūraliomis trąšomis. ,,Pernai jau brangu buvo tos trąšos, o šiemet, kai antratiek buvo pakilusi kaina, išvis nebeapsimoka.“ Taigi tokį ūkininkavimą neretai galima pavadinti ne tik ekologišku, bet ir ,,ekonomišku“. Ekologiškai ūkininkauti įsipareigojęs ūkininkas sako nematąs prasmės investuoti ir į kombinuotuosius pašarus: „Anksčiau šerdavau ir to „kombikormo“, ypač pavasarį. Kai jau baigdavosi mano grūdai, gyvulius išgindavom į lauką. Pieno kiekis šiek tiek pakyla, bet ne tiek, kad atsipirktų.“

Didelių nuostolių dėl to, kad pradėjus ūkininkauti ekologiškai pieno kiekis sumažėjo, o papildomų priemokų už ekologišką pieną negaus dar metus, ūkininkas sako nepatirsiantis. Pajamų jis tikisi gauti už žemes – pievas, ganyklas ir arimus, kuriuos prižiūri laikydamasis ekologinio ūkininkavimo nuostatų. Išmokas už žemės priežiūrą skirtingose vietovėse Petras gaus nevienodas. Pusė plotų yra žemėse, kurios pripažintos mažiau derlingomis, todėl už jų priežiūrą skiriama daugiau pinigų. Nederlingose žemėse už žemės hektaro priežiūrą ūkininkas tikisi gauti beveik šimtu litų daugiau.

Naudojantis parama atnaujintas ir stogas, ir grindys

Nemažai atnaujinimų P. Breiterio ūkyje įgyvendinta naudojantis ES struktūrinių fondų parama. 2006 m. ūkininkas pateikė pirmąją paraišką dėl paramos. Tuomet lengviau įsigijo technikos:  porą traktorių, visą šienavimo techniką, srutų rezervuarą, automatinę veršiukų girdyklą, kukurūzų sėjamąją. Kaip jaunajam ūkininkui, ūkininkaujančiam mažiau negu 5 metus, Petrui finansuota 60 procentų visos sumos. Dar tų pačių metų pabaigoje ūkininkas spėjo sudalyvauti rėmimo programoje įgyvendinant Pieno direktyvos reikalavimus. Tuomet dėl paramos jis perpus pigiau pakeitė fermos stogą. Stogo plotas didelis, tad net gavus paramą, ūkininkui ši renovacija kainavo nepigiai.

Trečiąjį kartą P. Breiteris tikisi gauti paramą už Nitratų direktyvos reikalavimų įgyvendinimą. Parama projektui patvirtinta, tad šiomis dienomis karvių fermoje jau baigiami montuoti paskutiniai metrai srutų nutekėjimo grotelių. Pabaigus fermoje 3 mėnesius trukusius darbus, atsakingos institucijos atvažiuos apžiūrėti, ar viskas atlikta teisingai, o tuomet jau vertins Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovai.

Darbai užtruko, nes reikėjo išardyti betoną, pagilinti griovelius, sudėti armatūras, reikėjo dar metalo kai kur įdėti, kad būtų galima groteles įstatyti. Petras sako, kad sudėjus groteles bus smagiau ir jam ir gyvuliams: ,,Karvutės bus sausesnės, varant į lauką gyvuliai nebevirs, nebeslys ir parvesti, sugrupuoti paprasčiau bus. Pro groteles srutos tekės į srutų rezervuarą. Po grotelėm palikau vadinamus mėšlo šalinimo transporterius – jie išvalo tarpinį rezervuarą. Iš to tarpinio rezervuaro viskas keliauja į tą didįjį srutų rezervuarą.“ Šiame rezervuare gali kauptis iki 1 700 m3 srutų. Vienu kartu visiems plotams patręšti šio kiekio nepakanka – dalis plotų tręšiama rudenį, dalis – pavasarį.

Melžimo patirtis praverčia konkursuose

Ūkininkas prisipažįsta, kad pagrindinis jo darbas ne pačioje fermoje – daugiausia laiko jis sugaišta tvarkydamas ,,popierinius reikalus“. Tačiau ir ūkio vien tik darbuotojų priežiūrai sakosi nepaliekąs – kas rytą pereinąs per fermą, apžiūrįs, kaip laikosi neseniai apsiveršiavusios karvutės, stebįs, ar nesunegalavo kuri iš didžiulės bandos. Tuomet, aptaręs dienos darbus su ūkyje dirbančiais žmonėmis, važiuojąs į atsakingas institucijas su popieriais – tai į veterinarijos tarnybą, tai į aplinkos agentūrą, tai buhalterinės apskaitos duomenis vežąs.

Be Petro ūkyje dirba dar 6 žmonės. Talkina šeimyna: brolis Aurimas rūpinasi technika – tvarko, prižiūri įrengimus, atlieka reikalingus ūkio darbus; tėvukas prižiūri melžimą, stebi, ar visiems gyvuliams pakanka ėdesio. Šėrikas su traktoriumi pravažiuoja ir padalija ėdesio. Dviejų ūkyje dirbančių melžėjų pagrindinis darbas – su įranga melžti karvutes bei rankomis pamelžti tas, kurių dėl techninių kliūčių negalima pamelžti aparatu. Taip pat joms tenka melžti neseniai apsiveršiavusias karvutes – jų pienas atiduodamas veršeliams. Petras sako, verčiau nejuokauti ir neseniai apsiveršiavusios karvės pieno į bendrą katilą nemelžti. Anot jo, tyrimais iškart nustatomas pokytis.

Pats ūkio šeimininkas melžimu šiandien neužsiima, tačiau sakosi turįs dešimties metų tokio darbo patirtį, kurią įgijo padėdamas tėvams prižiūrėti ūkį. Tikriausiai dėl šios patirties Petras melžimo konkursuose ne vieną melžėją savo žiniomis ir įgūdžiais pralenkia. Pernai Šilalėje vykusiame melžimo konkurse jis buvo pripažintas geriausiu, o šiemet užėmė trečiąją vietą.

Ūkio atnaujinimą ir bandos plėtimą tenka atidėti

Artėjanti žiema Petro smarkiai negąsdina. Nors įsistūgavus vėjams ūkyje neretai dingsta elektra, darbas dėl to nesutrinka. Reikalingą elektros energijos kiekį pagamina ūkyje esantis generatorius. Kad žiemą sumažėja primelžiamo pieno, o kartu ir už jį gaunamų pajamų, ūkininkui taip pat ne naujiena. Kur kas smarkiau jį gąsdina pieno supirkimo kainų nestabilumas: ,,Svarbiausia, kad pieno kainų daugiau nebemažintų, nes ir taip jau numažino kelis kartus. Manau, kad daugelis ūkininkų dabar eina į minusą.

Kaip bebūtų, elektros kaina kils, kuro kaina dabar sumažėjo, bet per patį darbymetį buvo kainos užkilusios. Ūkininkams dabar sunkūs laikai – lygiai kas turi, tai tas yra dabar labai gerai. Nėra iš ko investuoti, o vis tiek ūkį reikia nuolat atnaujinti.“ Savo ūkio atnaujinimą P. Breiteris sako atidėsiantis bent porai metų, nors anksčiau svarstęs galimybę ir melžimo robotą ūkyje pasistatyti. Bet norint keisti melžimo būdą, reikėtų statyti naują fermą, o tam, anot jo, artimiausius porą metų tikrai nepalankus metas.

Petras Breiteris baiminasi, kad jei pieno supirkimo kainos kris dar labiau, teks taupyti. O taupyti reikėtų bandos sąskaita – nebeplėsti esamos bandos, pardavinėti veršelius, nebeauginti jaučių. ,,Be to, didesnei bandai reikia ir daugiau pastatų, ir daugiau technikos, o technikai – priežiūros, reikia daugiau žmonių, o viskas juk kainuoja“, – konstatuoja ūkininkas, – tektų tiesiog sustoti tą laikotarpį ir du tris metus nebesiplėsti.“