Dauguma pusiau natūrinių ūkių dėl nedidelės veiklos nesukaupia pakankamai lėšų gamybai bei pragyvenimui, todėl stengiasi plėtoti tokią žemės ūkio veiklą, kurios laikotarpis nuo gamybos iki gaunamų piniginių pajamų būtų kuo trumpesnis. Šių ūkių veiklos efektyvumą stabdo palyginti žemas darbo našumas, neracionaliai išnaudojamas darbo laikas.

Lietuvoje pagal žemės ūkio naudmenų ploto dydį vyrauja nedideli, iki 10 ha, ūkiai (77,2 proc.). Jų vidutinis ekonominis dydis nesiekia 3 EDV. Pusiau natūriniai ūkiai (2–4 EDV) sudaro 9 proc. visų ūkių, deklaravusių pasėlius 2007 metais. Jie plėtoja veiklą 262 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, iš jų 41 proc. užima ariama žemė. Pusiau natūriniuose ūkiuose dirba 15 proc. šalies žemės ūkio darbuotojų, kurie pagamina 9 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos.

Pusiau natūriniuose ūkiuose auginamų daržovių, vaisių ir uogų plotai užima 28 proc. viso šių kultūrų ploto šalyje. Mažiausi techninių kultūrų plotai. Grūdinės kultūros daugiausia auginamos pašarams (8 proc. visų šalyje auginamų grūdinių augalų ploto).

Pusiau natūriniuose ūkiuose labiau plėtojama gyvulininkystė negu augalininkystė. Juose išauginama apie 21 proc. 1->2 metų bulių, laikoma per 14 proc. melžiamų karvių, beveik penktadalis avių ir bičių šeimų.

Struktūriniai pokyčiai

Pusiau natūrinių ūkių 2007 metais, palyginti su 2003-aisiais, padaugėjo 12,5 proc. Lietuvai įstojus į ES, juose vyksta ryškūs struktūriniai pokyčiai. Padaugėjo specializuotų pienininkystės ir javų, rapsų ūkių. Pienininkystės ūkių padvigubėjo ir ūkių struktūroje jie sudarė 22,3 proc., o javų-rapsų ūkiai – 10,2 procento.

Kūrėsi daugiau galvijų bei avių ir ožkų ūkių, tačiau šiandien jie sudaro vos 0,2–0,5 proc. visų ūkių. Perpus sumažėjo daržininkystės ir sodininkystės ūkių (0,5–1 proc. visų pusiau natūrinių ūkių). Per šį ketverių metų laikotarpį mišrios gamybos ūkių sumažėjo beveik 1,7 tūkst., o jų dalis bendrame ūkių skaičiuje – nuo 68 iki 52 proc. Didelė dalis (apie 68 proc.) pusiau natūrinių ūkių laikė melžiamas karves.

Dauguma pusiau natūrinių ūkių dėl nedidelių gamybos mastų nesukaupia pakankamai piniginių lėšų gamybai bei pragyvenimui, todėl stengiasi plėtoti tokią žemės ūkio veiklą, kurios laikotarpis nuo gamybos iki gaunamų piniginių pajamų būtų kuo trumpesnis.

Pusiau natūrinių ūkių skaičius apskrityse labai skiriasi. Daugiausia jų yra Kauno apskrityje – du kartus daugiau negu Utenos. Tačiau Utenos apskrities vidutinis pusiau natūrinis ūkis yra didžiausias – 18,9 ha, t. y. 40 proc. didesnis negu Kauno apskrityje. Apskričių, kuriose didesnę dalį sudaro derlingos žemės, pusiau natūriniuose ūkiuose beveik pusė žemės ūkio naudmenų ploto užima ariama žemė. Ūkiai, kurie yra arčiau didmiesčių ir kurortų, nemažą dalį ariamos žemės skiria daržovėms. Utenos, Tauragės ir Klaipėdos apskričių pusiau natūriniai ūkiai išsiskiria dideliu žolinių augalų plotu, jų dalis žemės ūkio naudmenose sudaro apie 70 procentų.

Pusiau natūriniai ūkiai gamybinę veiklą plėtoja atsižvelgdami į žemės našumą, klimato bei gamtines sąlygas. Derlingų žemių rajonuose vyrauja ūkiai, kurių pasėlių struktūroje grūdiniai augalai užima apie 55 proc., o mažiau palankiose vietovėse įsikūrusių ūkių pasėliuose – tik apie 15 proc. Su žemės našumu tiesiogiai susijęs pusiau natūrinio ūkio dydis. Mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse vidutinis pusiau natūrinis ūkis yra 18–25 ha, palankiose – 10–18 ha.

Pusiau natūriniuose ūkiuose laikoma apie 10 proc. visų šalies gyvulių (perskaičiuotų į SGV). Daugiausia jų auginama Tauragės (15,2 proc.), Utenos (13,3 proc.), Kauno ir Marijampolės (po 12 proc. ), o mažiausiai – Vilniaus ir Alytaus apskrityse. Intensyviau gyvulininkystė ir pieno ūkis plėtojami Tauragės ir Marijampolės apskričių pusiau natūriniuose ūkiuose, ekstensyviau – Utenos ir Vilniaus apskrityse. Gyvulininkystės gamybos intensyvumą pusiau natūriniuose ūkiuose lemia žemės ūkio naudmenų našumas. Nedideliuose ūkiuose siekiama dirbamą žemę išnaudoti maksimaliai. Pusiau natūriniuose ūkiuose, palyginti su šalies vidurkiu, 1 ha žemės ūkio naudmenų tenka 47 proc. karvių, o SGV – apie 3 proc. daugiau. Tokios tendencijos išlieka ir lyginant pusiau natūrinius (2–4 EDV) ūkius su didesniais (4–6 EDV) ūkiais.

ES finansinė parama turėjo įtakos spartesniam specializuotų ūkių kūrimuisi. Bend­ras specializuotų pusiau natūrinių ūkių skaičius 2007 m., palyginti su 2003-aisiais, padidėjo maždaug 4 tūkst., arba 66 proc., o jų dalis ūkių striktūroje – 16 procentinių punktų. Dėl specializacijos pusiau natūriniai ūkiai, palyginti su šalies vidurkiu ir didesnio EDV ūkiais, plėtojo intensyvesnę žemės ūkio gamybą.

Teigiamu 2004–2007 metų pokyčiu reikėtų laikyti tai, kad sumažėjo pusiau natūrinių ūkių vienam EDV tenkantis žemės ūkio naudmenų plotas, tačiau dėl geresnio apsirūpinimo kapitalu, ypač žemės ūkio technika ir įrengimais, didėjo išlaidos kapitalui atnaujinti, brango degalai, trąšos, darbas ir kiti gamybos veiksniai, kurie turėjo įtakos žemės ūkio produkcijos gamybos išlaidų augimui.

Gamybos išlaidų 1 ha augimo tempai 2007 m., palyginti su 2004–aisiais, lenkė žemės ūkio produkcijos gamybos tempus ir turėjo neigiamos įtakos kapitalo pelningumui bei grynojo pelno normos pokyčiams, nes bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė 1 ha padidėjo 33 proc., bendras pelnas – 11, o gamybos išlaidos 1 ha – 40 procentų.

Žemės ūkio produkcijos teigiamus pokyčius lėmė didėjantis augalų derlingumas ir karvių produktyvumas bei didesnės gyvulininkystės produktų kainos. Bendro pelno su subsidija dydžiui įtakos turėjo subsidijos, skirtos gamybai, kurios sudarė apie 60 proc. pelno.

Pusiau natūriniai ūkiai 2004–2007 metais didino nuosavą kapitalą, kurio augimo tempai buvo didesni nei gamybos mastų, augalų derlingumo bei gyvulių produktyvumo. Šiuo metu kapitalo pelningumas sumažėjo, nes pirmaisiais kapitalo įsigijimo metais neretai ūkiuose dirbamos žemės plotas ribojo gyvulių bandos didinimą, esamas karvių produktyvumas bei augalų derlingumas neatitiko naujai įsigyto gamybinio kapitalo efektyvaus panaudojimo. Tai rodo ir sumažėjusi bendroji žemės ūkio produkcijos vertė ir pelnas, tenkantis kapitalo 1 litui.

Pusiau natūrinių ūkių darbuotojo darbo našumas 2007 metais, palyginti su 2004-aisiais, sumažėjo, nes, skaičiuojant 1 ha žemės ūkio naudmenų, metinis darbuotojų vienetų skaičius padidėjo 29 proc., o vienam darbuotojui tenkantis žemės ūkio naud­menų plotas sumažėjo 22 proc. Tai rodo, kad darbo našumo pokyčiai pusiau natūriniuose ūkiuose buvo viena iš priežasčių, stabdančių šių ūkių veiklos efektyvumą.

Pusiau natūriniai ir kiti ūkiai

Pusiau natūrinių ūkių žemės ūkio veik­los lygis bei nepanaudotos galimybės išryškėja lyginant gamybinį bei ekonominį potencialą su artimomis pagal ekonominį dydį ūkių grupėmis. Pusiau natūrinių ūkių 1 EDV tenkantis žemės ūkio naud­menų plotas, palyginti su didesnio EDV ūkiais, rodo, kad jų žemės naudojimo lygis yra panašus. Tačiau pusiau natūriniai ūkiai išsiskiria dideliu metinių darbuotojų vienetų (MDV) skaičiumi, tenkančiu 100 ha. Šis rodiklis pusiau natūriniuose ūkiuose yra 1,5 karto didesnis negu 4->6 EDV ūkių ir 2 kartus didesnis, palyginti su 6->8 EDV ūkiais, ir tik palyginus su pačiais mažiausiais – iki 2 EDV ūkiais – šis rodik­lis yra geresnis. Pusiau natūriniai ūkiai, ­palyginti su didesnio ir mažesnio EDV ūkiais, geriau apsirūpinę kapitalu, tačiau kapitalo litui žemės ūkio produkcijos tenka mažiausiai. Tai rodo, kad ūkiai neefektyviai panaudoja kapitalą, vyrauja žemas darbo našumas ir santykinai didelis darbuotojų skaičius šiuose ūkiuose.

Žemės ūkio produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, rodo, kad pusiau natūriniai ūkiai, palyginti su mažesnio ekonominio dydžio, iki 2 EDV, ir didesnio – nuo 4 iki 8 EDV ūkiais, intensyviau naudoja žemę. Bendras pelnas su subsidija ir be jos 1 ha, palyginti su 4–6 EDV ūkiais, mažai skiriasi, o, palyginti su 6–8 EDV ūkiais, pelno be subsidijų pusiau natūriniai ūkiai gauna beveik 2 kartus mažiau ir tik dėl subsidijų gamybai bendro pelno su subsidija skirtumas sumažėja iki 22 procentų.

Blogesnėje ekonominėje situacijoje atsiduria pusiau natūriniai ūkiai, kai lyginamas grynasis pelnas, tenkantis 1 ha, kuris yra 55 proc. mažesnis negu 4–6 EDV ūkių ir 64 proc., palyginti su 6–8 EDV ūkiais. Pusiau natūrinių ūkių bendrajame pelne grynasis pelnas sudaro 34 proc., 4–6 EDV atitinkamai – 74 ir 6–8 EDV ūkių grupėje – 75 proc. Tai rodo, kad pusiau natūriniai ūkiai, siekdami gamybos efektyvumo, turi didinti darbo našumą, žemės ūkio darbams atlikti laiką priartindami prie normatyvinių darbo sąnaudų.

Neracionaliai naudojamą ūkio darbuotojų darbo laiką rodo dideli bendrosios žemės ūkio produkcijos, tenkančios vienam pilnai užimtam darbuotojui skirtumai tarp pusiau natūrinių ir didesnio EDV ūkių.

Jeigu pusiau natūriniuose ūkiuose vieno tūkstančio Lt vertės produkcijai pagaminti reikia 146 val., tai 4–6 EDV ūkiuose – 97 val. ir 6–8 EDV ūkiuose – 72 val., arba atitinkamai 50 ir 103 procentais daugiau. Dėl santykinai didelio darbuotojų skaičiaus nedideliuose ūkiuose bendrojo pelno bei subsidijų vienam darbuotojui tenka net 40–60 procentų mažiau.

Pusiau natūriniai ūkiai, disponuodami didesniu kapitalu (jo, palyginti su 4–6 ir 6–8 EDV ūkiais, 1 ha tenka 13 ir 42 proc. daugiau), nepanaudoja galimybių darbo našumui didinti. Žemės ūkio turto struktūros analizė rodo, kad pusiau natūriniai ūkiai, palyginti su didesnio EDV ūkiais, yra geriau apsirūpinę žemės ūkio technika ir įrengimais – jų vertės 1 ha ŽŪN tenka apie 60 proc. daugiau.

Pusiau natūrinių ūkių darbuotojai yra pasiekę didesnį darbo našumą negu ūkių iki 2 EDV darbuotojai, tačiau, palyginti su 4–6 ir 6–8 EDV ūkiais, darbo našumas yra atitinkamai 28 ir 51 proc. mažesnis. Didesnio ekonominio dydžio ūkių darbuotojas, palyginti su pusiau natūrinio ūkio darbuotoju, naudodamas racionaliai darbo laiką ir turimą gamybinį potencialą, dėl didesnio darbo našumo gauna daug daugiau pelno ir subsidijų – atitinkamai 27 ir 60 procentų.

Pusiau natūrinio ūkio ekonomikos specializacija ir struktūra turi būti tokia, kad esamomis sąlygomis visi turimi ir naujai pritraukiami ištekliai būtų naudojami maksimaliai efektyviai ir būtų kuriama kuo didesnė pridedamoji vertė.

Pusiau natūriniuose ūkiuose pagrindinę darbo jėgos dalį sudaro šeimos nariai. Šiuose ūkiuose gamybos mastai nėra dideli, todėl šeimos nariams tenka dirbti ne visą darbo dieną. Metinė darbo laiko normos (2 030 val.) panaudojimo analizė rodo, kad dalis ūkio narių per vienus metus neišdirba net pusės šio darbo laiko. Jeigu pusiau natūriniuose ūkiuose ūkininkas išdirba 96 proc., sutuoktinis – 47, tai kiti šeimos nariai – tik 20 proc. metinės darbo laiko normos. Ūkio narių darbas ne visą darbo dieną sukuria nedidelę pridėtinę vertę ir dar mažesnį grynąjį pelną. Todėl šiuose ūkiuose neretai trūksta lėšų gamybos priemonėms įsigyti arba atnaujinti bei naujoms technologijoms įgyvendinti.

Viena iš spręstinų problemų, siekiant padidinti pusiau natūrinio ūkio veiklos efektyvumą bei konkurencingumą, – būtina įvertinti būtinojo darbo poreikį ūkiuose pagal ūkininkavimo tipą. Tai rodo pusiau natūrinio ūkio darbuotojų užimtumo lygį. Nevisiškai užimtiems ūkio nariams viena iš išeičių būtų įsidarbinti kitose kaimo ekonominėse veiklose. Tačiau esama kaimo ekonominio išsivystymo būklė, su nepakankamai išplėtota jo gamybine, socialine ir paslaugų infrastruktūra, o neretai ūkio nario turima nepakankama arba nepaklausia kvalifikacija darbo rinkoje, riboja galimybę susirasti samdomą darbą kitose kaimo ekonominėse veiklose. Todėl šalies nedidelių ūkių gamybos ir jų narių darbo efektyvumo problema yra neatsiejama nuo perspektyvios kaimo ekonominės plėtros.