Šių metų gamta, lyg nenuspėjamo charakterio jaunamartė, aikštingai demonstravo nepastovumą, tačiau dosniai atseikėjo ne tik grūdų, bet ir bulvių augintojams. Nors ne visi mūsų bulvininkai galėjo pasigirti užauginę stambius gumbus, tačiau net ir naujoms technologijoms abejingo sodiečio darže jau seniai nebūta tokio gausaus derliaus. Rudens vėjų apnuoginta gamta atidengė ir įsisenėjusias bulvininkystės problemas. Dėl klimato pokyčių jau ne pirmus metus spalio mėnesį oro temperatūra būna tokia pat, kaip ir rugsėjį, o kai kada ir aukštesnė, todėl kokybiškai atvėsinti bulvių derlių darosi vis sudėtingiau.

Važiuojant per Lietuvą ne vienas pastebi, kad pasėlių kokybė kasmet gerėja, kad jie prižiūrimi kokybiškiau. Kyla bendroji žemdirbystės kultūra, didėja žemės ūkio augalų derlius. Bulvės dėmesio reikalauja ne tik besimėgaudamos vidurvasario saule, bet ir ilgiau negu pusmetį tamsoje snūduriuodamos. Jei po bulviasodžio bulvių „miegamojo“ nesutvarkysi, vidurvasarį jų nuo žaladarių neišvalysi, viduržiemį ramiai nemiegosi.

Nuostoliai – beveik trečdalis derliaus

Bulvės – jautrios ligoms ir stipriai pažeidžiamos. Lietuvoje į bulves agresyviai nusitaikę 30 grybinių, bakterinių ir virusinių ligų. Šalia jų šmirinėja visa grupė neparazituojančių ligų, kurias sukelia su nepalankiomis aplinkos sąlygomis susiję veiksniai. Tam didelės įtakos turi bulvių biologiniai ypatumai. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, dėl ligų patiriami bulvių nuostoliai dažnais metais sudaro apie 30 proc., nes bulves ligos pažeidžia visus metus: nuo pasodinimo iki laikymo pabaigos.

Bulvių sodinimas gumbais turi įtakos daugelio fitopatogeninių mikroorganizmų paplitimui ir gausai. Ligoti bulvių gumbai, iš saugyklų patekę į lauką, tampa daugelio ligų pirminiais šaltiniais, o bulvienojų pažeidimai vegetacijos metu – viena iš priežasčių laikomiems gumbams pūti. Kai kurių ligų sukėlėjai dirvoje ramybės būsenoje gali išbūti ilgai. Patogenų gebėjimas vystytis augale, leidžia jiems egzistuoti bulvių gumbuose latentinėje (paslėptoje) būsenoje, neišryškinant ligos simptomų. Bulvių gumbai yra gyvi organizmai, kurie laikomi nuolat kontaktuoja su aplinka.

Bendra bulvių fitosanitarinė būklė kinta. Laikant bulves, stiprėja puvinių agresija ir didėja jų daromi nuostoliai. Pastarąjį dešimtmetį gerokai pakito atskirų patogenų ir kenkėjų vaidmuo, jų santykis agroekosistemoje. Pastebimas padidėjęs bulvių maro, sausligės, juodosios kojelės, šašų, rauplių, kolorado vabalų ir spragšių agresyvumas. Vienas iš rimčiausių neigiamų faktorių, lemiančių mažesnį bulvių produktyvumą ir prastesnę sėklinių gumbų kokybę, ir toliau lieka virusinės ligos.

Bulves pūdo puviniai, kuriuos sukelia grybai (Fusarium spp., Phoma evigua var.foveata, Phytophthora infestans) ir bakterijos (Ervinia carotovora subsp. atroseptica ir subsp. carotovora, Pseudomonas xanthochlora). Pažeidimo požymiai priklauso nuo sukėlėjo. Dažniausiai puviniai pažeidžia bulvių stiebus ir gumbus, nes tai vandeningiausios ir maisto medžiagų, tarp kurių dominuoja angliavandeniai, turtingiausios augalo dalys.

Pūvant bulvėms, priklausomai nuo pažeisto audinio spalvos, puviniai iš pradžių būna šviesios spalvos, vėliau – tamsios (pilkšvai rusvos arba rausvos). Priklausomai nuo puvinio konsistencijos ir drėgnumo, bulvės pūva sausuoju arba šlapiuoju puviniu. Grybinių ligų sukėlėjų pažeisti gumbai dažniausiai pūva sausuoju puviniu, bakterijų užpulti gumbai – šlapiuoju puviniu.

Sausasis puvinys – viena labiausiai paplitusių ir žalingiausių bulvių ligų sandėliuose. Ligą sukelia įvairūs Fusarium šeimos grybai. Šie grybai parazituoja mechaniškai sužalotuose, sudaužytuose, spragšių, graužikų apgraužtuose, maru apkrėstuose, rauplėmis ir kitomis ligomis pasiligojusiuose gumbuose, kurių žaizdos neužsitraukia, t. y. nepasidengia apsauginiu audiniu – epidermiu. Ši liga masiškiau pasireiškia po dviejų trijų sandėliavimo mėnesių. Palankiomis ligai plisti sąlygomis bulvių sandėliavimo nuostoliai gali būti iki 50 proc.

Požymiai: pažeidimo vietoje atsiranda nedidelė sausa dėmelė, kuri laikymo metu didėja, o po ja esantis audinys ruduoja, atsiranda vidinės tuštumos, pripildytos grybo micelio hifų ir konidijų. Pažeidimų paviršius koncentriškai raukšlėtas, pasidenges skirtingų spalvų konidijų pagalvėlėmis (spalva priklauso nuo Fusarium rūšies). Konidijos, arba micelis (grybo dauginimosi organai), perrinkimo ar rūšiavimo metu išsisėja ir per žaizdeles bei nubrozdinimus užkrečia sveikus gumbus. Konidijos gali vystytis nuo 0 iki 25 oC temperatūroje, todėl saugyklų temperatūra (0–3 oC) nesulaiko grybo vystymosi, o tik pristabdo gumbų puvimo procesą. Vėliau gumbai sumažėja, sukietėja, pavirsta mumijomis. Taip atsitinka, kai bulvės laikomos sausuose sandėliuose. Drėgnai laikomus gumbus naikina ne tik fusarium grybai, bet ir bakterijos, kurios baigia gumbą pūdyti šlapiuoju puviniu.

Ligos plitimą skatina didelė santykinė oro drėgmė ir aukšta temperatūra saugyk­loje. Ypač neigiamai veikia staigūs temperatūros ir drėgmės svyravimai. Grybas išsilaiko atmatų krūvose, supuvusiuose gumbuose, jo yra ir dirvoje (čia jis išsilaiko ilgai, vystosi ant augalų liekanų). Gumbai pūva mažiau, kai derlius nuimamas laiku, sandėlyje palaikomas optimalus režimas, kasmet dezinfekuojamos saugyklos, gumbai nepažeidžiami mechaniškai. Sandėlyje laikomi tik sausi, subrendę, sveiki, nesužaloti gumbai.

Šlapiasis puvinys – tai sandėliuose laikomų bulvių liga. Šiuo puviniu gumbus pūdo įvairios bakterijos ir grybai. Šlapiasis puvinys Lietuvoje išplitęs ir padaro nemažai žalos. Kartais liga prasideda dar lauke per drėgnoje dirvoje, kai gumbus pažeidžia juodoji kojelė, kuri Lietuvoje gana plačiai paplitusi. Kas metai juodąja kojele serga apie 3,3 proc. bulvių kerų. Šių metų vasarą juodąja kojele bulvės sirgo labiau.

Saugant pasėlius nuo juodosios kojelės išplitimo, bulvėms sudygus, sergančius kerus reikia kelis kartus šalinti ne tik iš sėklinių, bet ir iš visų ūkinių pasėlių. Deja, kai darbų daug, o laiko, žinių ir patirties trūksta, to nepadarome.

Užsikrėsti bakterijomis gumbai gali ir lauke, ir derliaus nuėmimo metu, ir sandėliuose. Pirmuoju atveju gumbas beveik visada pradeda pūti stolono prisegimo vietoje, per kurį infekcija patenka iš juodąja kojele pažeisto stiebo.

Liga atpažįstama iš ant gumbų atsiradusių tamsių, kietų, piršto atspaudo dydžio dėmių. Pjūvio vietoje dėmė būna šviesiai ruda. Dėmės didėja, supuvęs audinys susmenga, susidaro tuštumos, užpildytos puriu baltu, pilku ar rudu grybo miceliu. Tarp ligoto ir sveiko audinio susidaro juodi kūneliai – piknidžiai. Juose subręsta konidijos, kurios, perrenkant ir rūšiuojant bulves, pernešamos ant kaimyninių gumbų ir juos apkrečia. Vėliau audinys tamsėja, odelė susiraukšlėja, bet ant jos nėra pagalvėlių, kaip ant sausojo puvinio pažeistų gumbų.

Ligos vystymasis priklauso nuo gumbų būklės derliaus nuėmimo metu ir nuo sąlygų sandėlyje. Šlapiajam puviniui jautresni sudaužyti, mechaniškai pažeisti, ligoti, pašalę, azoto trąšomis pertręšti gumbai.

Labai pavojinga, kai puvinio bakterijomis užkrėsti sėkliniai gumbai, o dirva ilgai laikosi drėgna (ypač tai pavojinga ankstyvųjų veislių bulvėms prieš kasimą). Tai ypač akivaizdu šiemet. Iš pažiūros sveikos bulvės būna pažeistos bakterijų ir supūva laikomos ar transportuojamos.

Ypač greitai bulvės genda, kai netinkamos sandėliavimo sąlygos: aukšta temperatūra (>10 oC) ir santykinė drėgmė (> 90 proc.), bloga ventiliacija. Dažniausiai pūva gumbai, esantys kaupo ar aruodo paviršiuje (20–30 cm), nes ten jie intensyviausiai kvėpuoja ir „prakaituoja“, susidaro vandens kondensatas. Šlapiuoju puviniu sergančios bulvės apkrečia greta esančias ir taip susidaro puvimo židiniai. Sandėlyje puvinys gali išplisti ant kitų gumbų, jei šie liečiasi su ligotais, o oro santykinė drėgmė aukšta. Šiuo atveju infekcija patenka per lenticeles (gumbo odelėje esančias žioteles).

Liga plinta su sėkla, grybo sukėlėjai gyvena ir dirvoje. Ligos plitimą ir žalą mažina gera agrotechnika, didinanti gumbų atsparumą ligai: daiginimas šviesoje; tarpueilių purenimas, kaupimas; vegetacijos metu vartojamos priemonės nuo maro, juodosios kojelės, žiedinės bakteriozės bei tinkamas nukastų bulvių paruošimas ir geros laikymo sąlygos sandėlyje.

Išlaikyti – toks pat atsakingas darbas, kaip ir užauginti

Apskritai, nukastų bulvių laikymas – tai jų auginimo darbų baigiamasis etapas, kurio trukmė gerokai ilgesnė negu auginimas. Valgyti skirtas bulves tenka išlaikyti iki pat naujojo derliaus, o tai trunka apie 9 mėnesius. Kadangi bulvių gumbuose esti nuo 72 iki 85 proc. vandens, jie lengvai pažeidžiami, jautrūs orų pokyčiams ir imlūs ligoms. Netinkamai laikant, nuostoliai gali išaugti iki 30–40 proc. ir daugiau. Nuo tinkamo gumbų laikymo priklauso jų sėklinė, maistinė ir prekinė kokybė. Beje, šiandieninės bulvių veislės, palyginti su mūsų senolių augintomis, kur kas reiklesnės ne tik agrotechnikai, bet ir laikymo sąlygoms.

Kad bulvės negestų, nepūtų, laikymo patalpas reikia švariai išvalyti, dezinfekuoti. Dezinfekuojant žūsta puvinius sukeliantys mikroorganizmai. Taip išvengiama pavojaus, kad infekcija saugykloje ar kitoje bulvėms laikyti skirtoje patalpoje išliks per vasarą ir užkrės naujo bulvių derliaus gumbus. Profesionaliam naudojimui yra registruota gera dezinfekcijos priemonė – „Meno florades“, kurios veiklioji medžiaga benzenkarboksirūgštis 90 g/l. Dezinfekuojant patalpas, 2–3 proc. tirpalas naikina bakterijas (apdorojimo trukmė – trys minutės), o grybams, virusams sunaikinti naudojamas 1 proc. tirpalas (apdorojimo trukmė – trys minutės). Bulvininkams mėgėjams patalpų dezinfekcijai rekomenduojama naudoti seną priemonę: balinti patalpų sienas kalkėmis, į jas įdėjus iki 0,5 proc. vario sulfato (dar vadinamo mėlynuoju akmenėliu). Vario sulfatas gerai apsaugo nuo grybelių, pelėsių.

Bulvių gumbų apsaugos nuo puvinių strategija yra prevencinė. Jų laikymo trukmė, neprarandant gumbų kokybinės bei maistinės vertės, priklauso ne tik nuo veislės ar patalpų higieninės sanitarinės būklės, bet ir nuo tręšimo, gumbų subrendimo, nuo esamų metų orų sąlygų.

Kasti subrendusius gumbus. Kuo mažiau bulvių gumbai pažeidžiami kasant, tuo mažiau jie pūva sandėliuose. Ar bulvės subrendusios, parodo odelės tvirtumas: perbraukus pirštu, ji neturi nusilupti. Gumbai su stipria odele mažiau pažeidžiami mechaniškai, jie atsparesni ir šlapiajam puviniui, negu nesubrendę gumbai. Kai oro temperatūra žemesnė negu 10–12 oC, bulvių gumbai pasidaro labai jautrūs mechaniniams pažeidimams. Šlapia dirva ir lietingas oras skatina bulvių gumbų puvinių sukėlėjų vystymąsi. Be to, kai bulviakasio metu dirva šlapia, ant gumbų paviršiaus padaugėja žemių, sudaromos anaerobinės sąlygos, palankios puviniams plisti.

Nukasus apdžiovinti. Nuimant derlių, labai svarbu pašalinti visus supuvusius ir nesuirusius gumbus (ir naujojo derliaus, ir sėklinius). Jei tik įmanoma, nukasus bulves, gumbus reikia apdžiovinti. Apdžiovinus gumbus, nutraukiama šlapiojo puvinio infekcijos grandinė.

Žaizdų užgydymas – paprasta priemonė, pristabdanti šlapiojo ir sausojo puvinių infekcijas. Susidaręs epidermis neleidžia į gumbą patekti antrinei infekcijai (gumbą pūdančioms bakterijoms ir grybams). Palankiausios sąlygos žaizdų epidermiui susidaryti – mažiausiai dešimtadienį gumbus palaikyti 10–15 oC temperatūroje.

Sureguliuoti temperatūrą. Temperatūra yra vienas iš svarbiausių faktorių laikant derlių. Nuo jos priklauso gumbų kvėpavimo intensyvumas, dygimas, vandens išgaravimas, santykinė drėgmė, cheminė sudėtis ir ligų plitimas laikymo metu. Skirtingos ligos nevienodai reaguoja į temperatūros pokyčius. Visos gyvos ląstelės, organai ir audiniai kvėpuoja per žioteles ir šiek tiek per odelę. Kvėpavimo intensyvumas priklauso nuo bulvių veislės, audinių tipo, brandos ir netgi agrotechnikos. Daugeliui įvairios paskirties bulvių veislių minimali temperatūra laikymo metu yra 2 oC, o maksimali 15 oC.

Ramybės periodas – tai laiko tarpas, kurio metu nukastos bulvės nepradeda dygti. Jo trukmę lemia veislės ypatumai, temperatūra ir fiziologinis gumbų amžius. Daugelis veislių 4 oC temperatūroje gerai išsilaiko visą laikymo periodą. Tačiau kylant temperatūrai, gumbų ramybės periodas trumpėja. Esant žemesnei temperatūrai saugykloje, sumažėja ligų pavojus. Aukštesnės kaip 10 oC temperatūros saugykloje neturėtų būti.

Nuo temperatūros priklauso santykinė oro drėgmė. Šiltas oras turi daugiau drėgmės negu šaltas. Nedideli temperatūros pasikeitimai gali sukelti pastebimus santykinės drėgmės pokyčius. Aukštesnėje temperatūroje gumbai išgarina daugiau vandens. Kad būtų įmanoma išvengti santykinės drėgmės svyravimų, galinčių sukelti kondensacijos problemas, būtina patalpoje palaikyti pastovią temperatūrą.

Palaikyti aukštą santykinę drėgmę. Laikymo metu saugykloje būtinai turi būti palaikoma aukšta santykinė drėgmė. Ji būtina, kad laikomi bulvių gumbai nesuvystų, jų audiniai išlaikytų turgorą. Santykinė drėgmė saugykloje turi būti kuo didesnė, tačiau drėgmė neturi kondensuotis ant saugyklos sienų ir lubų. Optimali santykinė drėgmė turėtų būti nuo 90 iki 98 procentų. Naudojant aktyviąją ventiliaciją, santykinė drėgmė mažėja. Džiovinant šlapias bulves, jos aktyviau vėdinamos, tuomet santykinė drėgmė būna mažesnė – nuo 80 iki 90 procentų. Moderniose saugyklose vėdinant bulves naudojami specialūs drėkintuvai.

Geriausiai bulvės išsilaiko saugyklose, kuriose įrengta aktyvioji ventiliacija. Čia jas galima išlaikyti nesudygusias ir su mažiausiais nuostoliais, visą laiką galima stebėti bulvių būklę ir, jei reikia, jas perrinkti ar vėdinti.