Žemdirbiai šį mėnesį ruošiasi visuotiniam suvažiavimui, kurio darbotvarkę koreguoja valdžios žadamos naujovės. Apie ūkininkų ir valdžios dialogo perspektyvą, labiausiai rūpimas problemas kalbamės su Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininku Jonu TALMANTU.

Ūkiui žadamos mokesčių permainos verčia galvoti apie ekonomines pasekmes. Ūkininkui tai – išlikimo rinkoje klausimas.

Naujoji valdančioji dauguma parengė krizės įveikimo planą. Man neramu, kad jis gali tapti ūkio sužlugdymo planu. Lietuvos ir kitų naujų ES šalių žemdirbiai gauna daug mažesnę paramą negu senųjų ES valstybių žemdirbiai. Neteko girdėti, kad kurioje nors iš šių šalių parama būtų mažinama, o sunkmetis juk ne vien Lietuvoje. Priešingai, Prancūzija svarsto galimybę sumažinti PVM vaisiams ir daržovėms nuo 5 iki 2,5 procento.

Pieno, galvijų, grūdų supirkimo kainos Lietuvoje mažesnės už produkcijos gamybos savikainą, todėl ketinimas mažinti paramą žemės ūkiui – tai smūgis žemiau juostos. Mes būsime nepajėgūs dalyvauti rinkoje ir konkuruoti su kitų šalių gamintojų produkcija, o galiausiai iš tos rinkos iškrisime, nes mūsų veiklos sąlygos blogės.

Mūsų žemdirbių gaunamos tiesioginės išmokos yra tris kartus mažesnės negu senosiose ES šalyse, o išlaidos energijai, trąšoms išaugo. Neįsivaizduoju, kaip žemdirbiui teks išgyventi, kai ant jo bus užritinta naujų mokesčių našta. Jei ūkininkas žlugs, tai jis praras ne tik gamybos priemones, žemę, bet ir būstą, savo vaikų ateitį, nes Lietuvos įstatymai reglamentuoja tik įmonių bankroto atvejus, o ūkininkams tai netaikoma.

Manau, reikėtų ieškoti rimtų būdų įveikti bręstančią krizę, o ne vadovautis paskubomis ir neapgalvotai surašytomis tezėmis.

Žemės ūkio subjektai gauna pelną, tad siūlymas jį apmokestinti gali būti pagrįstas. Tik galbūt toks pasiūlymas pateiktas ne laiku?

Yra smūgis, bus ir atosmūgis. Žemės ūkis pažeidžiamiausias sektorius, bet mes nesame bejėgiai ir suprantame, kas teisėta, o kas ne. Ūkininkų pajamų augimas susijęs su tiesioginėmis išmokomis, t. y. parama, kuri teikiama visiems Europos Sąjungos žemdirbiams. Šios paramos apmokestinimas būtų precedento neturintis atvejis. ES tiesioginės išmokos nėra pelno mokesčio objektas.

Valdžia, prieš pasišaudama tokiam veiksmui, turėtų susimąstyti, kad kerta šaką, kuri maitina visą šalį. Tokia politika yra trumparegiška. Žemės ūkio gamybos lygis yra pakilęs, eksporto balansas teigiamas, todėl šią kryptį ir reikėtų remti.

Yra sričių, kur valdžios įsikišimas tikrai reikalingas, pavyzdžiui, išmokų mokėjimo kontrolės sugriežtinimas, kad jų negautų nesąžiningi asmenys, kurie deklaruoja ne pasėlius, o apžėlusius dirvonus.

Jei valdžia įves pelno mokestį žemės ūkio subjektams, tai dalis jų ieškos būdų, kaip jo išvengti. Geras buhalteris sutvarkys popierius taip, kad veikla nebūtų pelninga.

Tie, kurie dalyvauja paramos programose, turės pelną rodyti, mokėti pelno mokestį. Sudėjus visus tuos naujus mokesčius ir padidėjusias išlaidas, ūkininkui iš paramos nieko neliks.

Sveikinčiau valdžios siekį pertvarkyti valstybės valdymo struktūrą ir mažinti biurokratinį aparatą, tačiau girdžiu apie naujos ministerijos steigimą. Ar tai reiškia, kad vieniems veržiantis diržus, kiti augins pilvus? Jeigu sakome, kad šalyje krizė, tai ji – visiems. Ant žemdirbio nugaros iš krizės neišjosi.

Ar krizės požymiai žemės ūkyje labai jaučiami?

Griūties nėra, tačiau žemdirbių ekonominė ir finansinė padėtis sunkėja. Ūkininkai planavo vienokias supirkimo kainas, bet situacija pasikeitė kardinaliai. Kai kurie, pardavę gausų grūdų derlių, neužtenka pinigų atsiskaityti su tiekėjais, o laikas galvoti apie pasiruošimą kitų metų sėjai ir apsirūpinti trąšomis. Žemdirbiai kantrūs, todėl dauguma dar tyli.

Naujoji valdžia turėtų matyti šią situaciją ir padėti rasti išeitį, diskutuoti su žemdirbių savivaldos organizacijomis, įsiklausyti į žemdirbių balsą. Žemdirbiai nujaučia, kad didysis sunkmetis jų laukia ateinančiais metais, daugelis atsisako numatytų technikos pirkimų. Jei žemdirbiai neturės pinigų, tai kentės ir trąšų, ir technikos pardavėjai, nes nebus kam pirkti.

Reikalaudami daugiau lėšų žemės ūkiui, žemdirbiai įrodinėja, kad tai labai svarbu užtikrinant didesnę ES paramą ateityje. O jeigu ateinančiais metais parama sumažės?

Tuomet vilksimės kitų ES šalių uodegoje. Net jei išmokos bus paliktos šių metų lygio, tai turės neigiamos įtakos ateityje. Šie dveji metai žemės ūkiui labai svarbūs, nes, remiantis per šį laikotarpį žemdirbiams išmokėtų lėšų suma, bus formuojamas ateities paramos krepšelis. Tai reiškia, kad, sumažinus nacionalinę paramą šiemet, mažiau gausime ir ateityje, kartu sumažės galimybė įsisavinti ES struktūrinių fondų paramą. ES duoda Lietuvai lėšų, o Lietuva pati užkirs kelią jų atėjimui į žemės ūkį ir kaimą.

Valdžia žada skatinti smulkų ir vidutinį verslą, alternatyvius verslus. Bet tai dek­laracijos, o mums rūpi konkretūs veiksmai. Kaip pradėti verslą, jei kaimo žmogus neturi pinigų? Skatinimas turi prasidėti nuo finansinės paramos. Galima sukurti aibę programų, bet tai nepagyvins verslo. Programų turime sočiai, reikėtų paprastinti pinigų gavimo sąlygas, didinti paramos prieinamumą.

Jei valdžia tikrai nori paremti smulkų verslą, tai vienas iš žingsnių galėtų būti veterinarinės kontrolės supaprastinimas. Mano akimis, Maisto ir veterinarijos tarnyba savo nesiliaujančiais tikrinimais kaišioja pagalius į ratus. Situacija tokia, kad verslininkas vos spėja rankas plauti ir įvairiausius žurnalus pildyti, o dirbti laiko nebelieka. Reikalavimai šioje srityje yra ne­adekvačiai griežti, Vakarų Europos šalyse viskas paprasčiau, tad ir verslui lengviau.

Alternatyvūs verslai yra gerai, bet kur dėti jų pagamintą produkciją? Pripynę vyžų, kur jas dėsime, kas jas pirks? Reikia galvoti apie rinkodarą. Lietuvoje pieno perprodukcija, o ES dar didina kvotą. Pienu jau apsipylėm, o jei sustos grūdų eksportas, apsikasim jais, dar apsiausim vyžas ir sėdėsim… Mums reikia eksporto rinkų, valdžia privalo padėti jas rasti, tai pirmučiausias jos uždavinys.

Padėti verslui – tai pirmiausia sudaryti sąlygas, kad jis toliau plėtotųsi, tęstų tai, kas pradėta, o ne viską griauti. Valstybė bus turtingesnė tada, kai turtingiau gyvens jos piliečiai, o ne kai jie bus apdėti žlugdančiais mokesčiais.

Ateinantys metai ypatingi ir tuo, kad prasideda kompleksinės paramos susiejimo reikalavimų įgyvendinimas ūkiuose. Kaip naujoji situacija gali tai paveikti?

Pasekmė žinoma visiems: neįgyvendinę reikalavimų ūkiai gaus mažesnę paramą. Tai dar labiau pablogins bendrą situaciją. Tam, kad ūkininkai reikalavimus įgyvendintų, jie turi turėti lėšų, o iš kur jų bus, jeigu užgrius lavina naujų mokesčių.

Šiandien retas ūkininkas neskolingas bankui, bankų parama jiems bus reikalinga ir ateityje užsitikrinant apyvartinių lėšų būtiniausioms išlaidoms. Perdirbėjai delsia atsiskaityti už parduotą produkciją, ūkininkai priversti kreiptis į teismus – visa tai trikdo normalią veiklą. Žemdirbiai tikisi, kad valdžia sureguliuos atsiskaitymų mechanizmą. Tai būtų labai didelė pagalba. Tada ir apie kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų įgyvendinimą galima būtų kalbėti. O mūsų valdžios vyrai pradeda ne nuo to galo.

Kaip turėtų būti užtikrinamos ūkininkų socialinės garantijos, privalomasis mokėjimas SODRAI?

Tai tikrai diskutuotinas reikalas. Daugelis ūkininkų nemoka socialinio draudimo įmokų. Reikėtų galvoti apie ateitį, nors štai girdime ekspertus aiškinant, kad dabar netikslinga įsileisti ūkininkų į privalomojo socialinio draudimo sistemą, esą ūkininkai nemokėjo įmokų daug metų, o dabar pradės naudotis garantijomis ir leng­vatomis.

Ar Jūs pasirengę dialogui su naująja valdžia?

Manau, kad būsime pakviesti dialogui, bendros nuomonės turėsime prieiti, kitaip neįsivaizduoju mūsų perspektyvos. O jei nerasim bendros kalbos, su esama padėtimi nesitaikstysim. Netinka žemės ūkio atžvilgiu tokie drastiški veiksmai apie kuriuos valdantieji prašneko.

Naujasis Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis pasakė, kad reikia žiūrėti, jog parama pasiektų tiesiogiai ūkininką, kuris dalyvauja gamyboje ir parduoda produkciją. Tai pozityvi nuostata, nes daugeliu lengvatų, kurios iki šiol buvo taikomos neva žemės ūkiui, iš tiesų naudojosi perdirbėjai ir prekybininkai, o gamintojai ir vartotojai naudos nepajuto. Juk pieno supirkimo kainos nukrito, bet pieno produktai parduotuvėse nepinga. Manau, valstybė turėtų sutvarkyti prekybininkų monopolį, nustatyti maksimalų antkainį produkcijai, kad pažabotų jų savivalę. Valstybė privalo dalyvauti kainų reguliavimo politikoje, jeigu nori, kad išliktų žemės ūkis.

Kokie Jūsų artimiausi žingsniai darant įtaką valstybės žemės ūkio politikai?

Gruodžio mėnesį planuojamas Lietuvos žemdirbių suvažiavimas. Manau, kad tai gera proga suformuluoti savo poziciją ir išdėstyti ją šalies valdžiai. Labai tikiuosi, kad ir ūkininkai pagaliau supras, kad reikia vienytis.